Zita Stankevičienė: „Mano profesinės karjeros siekiamybė – gera, pavykusi fotografija“
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į fotografiją?
Brolio padovanotas juostinis fotoaparatas Smena 8 M buvo ne tik didelis džiaugsmas, bet ilgainiui tapo nepamainomu kasdienybės draugu. Keitėsi tik aparatų modeliai -ZENIT E, HORIZONT, LIUBITEL, NIKON...
Būdama keturiolikmetė, net neįsivaizdavau šios profesijos realybės, bet ji mane nepaprastai traukė. Nors įvairių pomėgių turėjau nemažai, - piešiau, mokiausi groti akordeonu, lankiau lengvosios atletikos treniruotes, bet fotografija, - kažkokia mistika, nurungė visa kita. Žavėjausi žurnalų „Nemunas“, „Jaunimo gretos“, „Moteris“ fotografijomis, ėmiau net autorių (kurių nebuvau regėjusi) braižą atskirti,-čia Romualdas Rakauskas, čia - Antanas Sutkus ar Antanas Ališauskas.
Pirmieji bandymai buvo savarankiški- nekažką žinodama fotografavau, pati ruošiau ryškalus bei fiksažą, nes ant pakelių buvo rašoma instrukcija kiek minučių ryškinti bei fiksuoti. Sudėtingiausia buvo tamsoje suvynioti juostelę į ryškinimui skirtą bakelį, be to, neturėjau vandens termometro, tad specialiuosius meninius efektus atradau pati.
Po mokyklos stojote mokytis fotografijos?
Pradėjau lankyti Alytaus jaunųjų fotografų būrelį, tapau klasės metraštininke.Ir tyliai svajojau: tapsiu fotografe. Pinigus, skirtus pietums taupydavau ir pirkdavau už juos fotojuosteles – papildomai prašyti nedrįsau. Tėvai, sužinoję apie tokį tvirtą mano apsisprendimą, tikrai nedžiūgavo, net bandė atkalbėti. Nepadėjo - stojau į tuometinį Vilniaus technologijos technikumą, ten mokė fotografijos. Egzaminus išlaikiau gerai, tačiau konkurso neįveikiau - stojo daug vaikinukų kuriems po tarnybos armijoje buvo teikiama pirmenybė.
Buvo daug ašarų, tačiau joms nudžiuvus greitai susiradau darbą vienoje medienos įmonėje prie konvejerio. Darbas trimis pamainomis,- rankos tirpsta bei tinsta, galvoje pjūklai žviegia. Apsipratau,nepabėgau, vėl ruošiausi stojamiesiems.
Tačiau man pasisekė ir po pusmečio man pasiūlė dirbti Medvilnės kombinate fotolaborante. Anuomet didžiausioje miesto įmonėje (dirbo bene 5 tūkst. alytiškių). Buvau mokinė, globojama dviejų ten dirbusių fotografų. Ačiū fotomeninikui Vytautui Stanioniui, rekomendavusiam mane. Dabar, prisimindama tuos laikus galvoju, kad tikrai džiaugiuosi nepabūgusi šio iššūkio. Noriai ėmiausi naujo darbo.
Ką tekdavo fotografuoti tame fabrike?
Tuo metu buvo tokia sąvoka kaip „socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai“. Kas ketvirtį gaudavome sąrašą pavardžių, ir eidavome į įvairius cechus fotografuoti geriausių darbuotojų. Tie portretai vėliau būdavo dedami į garbės lentą. Taip pat tuo metu įmonė turėjo savo laikraštį - „Tekstilininkas“ jame taip pat buvo spausdinamos nuotraukos bei straipsniai.
Šalia esančiuose medvilnės kombinato kultūros rūmuose vyko daugybė renginių – teko fiksuoti ir juos.
Tuo metu Vilniaus universiteto komunikacijos fakultete buvo dėstoma fotožurnalistika. Tai buvo tiesiog paskaitos, ar pilnavertė studijų programa?
Dirbdama kombinate neakivaizdiniu Vilniaus universitete baigiau žurnalistikos studijas. Berods, baigus trečiajį bendrų disciplinų kursą, reikėjo pasirinkti siauresnę specializaciją fotokorespondentes – būtent tai, kas man buvo įdomu ir svarbu. Fotografuoti paskaitų metu tikrai nemokė, mokė mąstyti ir kūrybiškai dirbti. Musų destytojas docentas Virgilijus Juodakis galejo be pertraukos kalbeti apie 2-3 valandas, klausiausi ausis ištempusi. V.Juodakis buvo tikras fotomeistrystės fanatikas vėliau savo lėšomis net organizavo Fotoreporterių gildijos konkursus regioninių leidinių fotokorespondentams, taip siekdamas skatinti mūsų kūrybiškumą.
Kalbant apie specialybę - mano diplome buvo parašyta „Laikraščių ir žurnalų literatūrinis darbuotojas (fotokorespondentas)“.
Kas buvo po to kai pavyko baigti studijas?
Tikrasis fotoreporterės kelias prasidėjo kuomet atsakingosios sekretorės Dalios Paulauskaitės ir redaktoriaus Stanislovo Kamarausko kvietimu buvau priimta Į ,,Alytaus naujienų“ redakciją. Čia dirbu iki šių dienų – šiemet kaip tik suėjo 30 metų nuo tos dienos kai ėmiausi šių pareigų.
Atsidūrėte tarp senų „vilkų“ fotografų, ir buvote vienintele moterimi fotokorespondente. Ar buvo sunku?
Tikrai nebuvo kažkokių pykčių, nesutarimų, buvome jauni, linksmi, kūrybingi. Galbūt vyrai fotografai žiūrėjo į mane nepatikliai, maždaug „na ir kas čia tokio, atėjo mergaičiukė, padirbs, atsibos ir pabėgs“. O aš likau trisdešimčiai metų. Su niekuo nekonkuruoju ir man nėra blogų žmonių, nedomina tariami prestižai, niekada nerūpėjo karjeros laipteliai. Mano profesinės karjeros siekiamybė - gera, pavykusi fotografija.
Ir visus tris dešimtmečius buvote vienintele moterimi fotožurnaliste Alytuje?
Nežinau, gal buvo ir kitų, kurios siuntė savo nuotraukas laikraščiams, bet etatinė fotoreporterė buvau vienintelė.
Manau nebuvo kažkokios konkurencijos. Kadangi visi turėjome savo nišas, tikrai neteko su niekuo stumdytis pečiais. Kolegiškai, paprastai vieni su kitais bendradarbiaudavome ir padėdavome vieni kitiems. Tokio dalyko, kad jausčiausi kažkaip nustumta į šoną tikrai nebuvo ir nėra.
Jau Sąjūdžio laikais, kai važiuodavau fotografuoti į Vilnių, man būdavo net paprasčiau, bet ne dėl to, kad esu moteris, o dėl mano mažo ūgio, - sugebėdavau įsitaisyti priekyje aukštaūgių reporterių.
Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, - Sąjūdžio laikais, per Sausio įvykius fotoreporterio darbas buvo ganėtinai pavojingas, fotografai jautė, kad gali būti sužeisti ar net žūti. Kaip jautėtės Jūs?
Apie save, tiesą sakant, negalvojau ir į mitingus ėjau kaip paprasta pilietė vedina laisvės troškimo.
Prisimenu pirmąjį tūkstantinį mitingą 1988 metais Alytaus miesto Dainų slėnyje. Ore tvyrojo nerimas, daug aštrių žvilgsnių sekančių, stebinčių filmuojančius ir fotografuojančius ir niekas nežinojo kuo tai gali baigtis. Tas laikotarpis alsavo ypatinga dvasia, pakylėjimu. Buvome visi jauni. Žmonės buvo nepaprastai susitelkę. Turėjau pakankamai drąsos fotografuoti.
1988-07-24
Kitokia situacija buvo kai atvažiavome į Vilnių po kruvinųjų Sausio įvykių, 14 dieną. Prie radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje stovėjo ginkluoti kariškiai su šalmais ir skydais. Gal pirmą kartą iš taip arti pamačiau žiaurias, tokias tuščias, sakyčiau, bukas akis.
Į tas akis žiūrėdama jautėte, kad jums gali trenkti?
Taip, labai aiškiai pajutau, kad tų žmonių nesustabdys niekas, - nei tai, kad aš moteris, nei tai, kad turiu fotoaparatą. Tuo labiau jau buvau girdėjusi, kad vilniečiams reporteriams jau buvo ne kartą atimti ir sudaužyti fotoaparatai. Tuo metu labai aiškiai jutau pavojų, supratau, jog eiti artyn labai nesaugu.
1991 01 13
1991 01 16
Kaip tuometinis laisvės siekis atrodė Alytuje. Iš kokių kadrų gimė paroda „Alytaus laisvės metraštis“?
Paroda buvo skirta Laisvės gynimo dvidešimtmečiui paminėti. Iš užmaršties ištraukiau mažą dalelę to laikmečio dvasios, norėdama priminti savo miesto žmonėms, kokie buvome vieningi ir drąsūs, su kokia begaline meile ėjome į laisvą Lietuvą. Parodą skyriau savo tėvelio atminimui, kuris visą gyvenimą tikėjo ir sulaukė Lietuvos laisvės. Sekė visus įvykius, nerimavo ir man sakė, - eik fotografuok, tik būk atsargi.
Tragiškus įvykius Lietuvos širdyje fotografavo šimtai fotografų, buvo surengta šimtai parodų. Man buvo svarbu surengti savo miesto atgimimo istorijos parodą.
1989 10
1989 partizanai
1990 karių kapai
Kaip vėliau sekėsi dirbti fotožurnalistikos sferoje? Buvo sunku derinti darbą žiniasklaidoje ir šeimą?
Kažkaip abu su vyru ištvėrėm, iškentėjom. Atmintyje išliko mažametės dukrelės nuoskauda: „Aš niekada nenorėčiau dirbti jūsų darbo, jūs neįsivaizduojate kaip sunku vaikams laukti mamos“.
Kiek pamenu savo darbą, jį nuolat didžiuliai tempai, tekdavo ir vėlai vakare namo grįžti. Man ir pačiai buvo nelengva - išvažiuoju kur nors į kolūkį fotografuoti, o širdis spurda, kad tik spėčiau pasiimti dukrą iš darželio. O dar jei renginys užsitęsia… Gyvenom mažame bute. Berods, Sąjūdžio metais vonios kambarėlyje buvau didintuvą pasistačiusi. Tiesa, tuomet norejau pati rašyti ir fotografuoti. Nepavežiau, - liko tik išsvajotoji fotografija. Reikėjo rūpintis senstančiais tėvais, vyras pradėjo statyti namą. Kartu jau 36-eri metai, anūkais džiaugiamės.
Kaip atrodė perėjimas nuo juostinės į skaitmeninę fotografiją Alytuje? Tapo sunkiau ar lengviau?
Tapo gerokai lengviau, jau neįsivaizduoju didintuvu spausdinamų nuotraukų.
Easate apdovanota dviem „auksinio kadro“ apdovanojimams. Kaip gimė kelių kartų šeimos portretas?
Du ,,auksiniai kadrai“ suspindo besidarbuojant ,,Alytaus naujienose“, pagrindiniame Dzūkijos krašto laikraštyje. Džiaugiuosi galėdama įamžinti garbingus savo krašto žmones, šventes, įvykius, paprastą kasdienybę.
Žmones, ypač vyresnius,fotografuoju su nuoširdžia pagarba ir meile. Gal tuomet ir atsiranda abipusis ryšys.
Dar plačiau žinoma jūsų nuotrauka - žmonės, pasitinkantys tuometinio kandidato į prezidentus Rolando Pakso sraigtasparnį. Kaip pavyko pagauti šį kadrą?
Rinkimų kovos įkarštyje (2002-eji) prie Alytaus sporto rūmų leidosi Rolando Pakso sraigtasparnis, sukeldamas dulkių ir šiukšlių viesulą. Minia merkėsi, dangstėsi veidus. Kiti fotografai sunerimo kad gali į objektyvą atsimušti akmenukas, ėmė slepti kameras. Menu, suveikė profesinė reakcija, tuoj pat įsikibau į apšvietimo stulpą, ėmiau fotografuoti. Pasisekė: iš bene keturių nuspaustų kadrų - vienas auksinis.
To kadro priešistorė ir vėlesnis gyvenimas išties keisti – kai ėjau fotografuoti Rolando Pakso, turėjau jį užfiksuoti gražiai, nes ta nuotrauka buvo jo rinkiminės kampanijos regionuose dalis. Tądien padariau ir kitų kadrų kurie labiau tiko laikraščiui ir buvo panaudoti, tad to, auksinio, net nedaviau – būtų netikęs. Tačiau 2004 metais mane susirado ir iš manes tą nuotrauką nusipirko Valdo Adamkaus rinkimų kampanijai iliustruoti. Dar turiu „Lietuvos žinių“ numerį, kuriame yra reklama su garsiuoju mano kadru.
