Vytautas Daraškevičius: Svarbiausia fotografijos priedermė – nešti žinią ateičiai


 

Vytautas Daraškevičius: Svarbiausia fotografijos priedermė – nešti žinią ateičiai                                                                                                          

Rasa Pakalkienė

 

Fotografas Vytautas Daraškevičius yra sukaupęs didžiulį daugiau kaip penkių dešimtmečių lietuviško kultūros paveldo fotografijos archyvą. Jis teigia esąs ne žmogus iš šalies, bet dalyvis, nes šventėse pats dainuoja, kartais ir šoka. „Pasaulis pilnas dangoraižių ir panašių dalykų. O mes būtent savo kultūros paveldu esame išskirtiniai”, - įsitikinęs fotografijos meistras. Būtent todėl jam ši kūrybos tema labai svarbi.

V.Daraskevicius fragm

Fotografas Vytautas Daraškevičius. Vidmanto Balkūno nuotrauka

 

Ir fotografuoja, ir dainuoja, ir šoka

V. Daraškevičius kaip fotografas jau penkis dešimtmečius dirba prie lietuviško paveldo temų, surengė parodų, išleido fotografijos albumų.

Kada ir kodėl patraukė lietuviško paveldo temos? „1970 metais pirmą kartą patekau į Rasos šventimą Kernavėje. Užkabino, pasirodė, kad tai - ir svarbu, ir įdomu, - pasakojo V. Daraškevičius. -  Tai tikrasis paveldas, kurį reikia ir saugoti, ir įamžinti, ir atgaivinti. Dar studijuodamas dalyvavau dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas”. Ten buvo atliekamos sceninio folkloro dainos, aranžuotos. Bet man labiau patiko patiko tikros, su kuriomis buvau vėliau.”

Ar fotografo lietuvybės jausmas darosi vis stipresnis, kai nuotraukose jis įamžina tautinio paveldo temas? „Jis niekada nebuvo susilpnėjęs, - šypsojosi V. Daraškevičius. - Jaučiuosi gerai, nes į šventes žvelgiu ne kaip žmogus iš šono, bet dalyvio akimis. Mat pats dalyvauju šventėse - dainuoju, kartais ir šoku.”

Tautinių renginių dalyviai fotografą gerai pažįsta, todėl jam švenčių akimirkas lengviau fiksuoti, negu atsitiktiniam fotografuojančiam žmogui.

„Kultūros paveldas yra ypač svarbus Lietuvai, nes yra tai, kas mus išskiria ir kitų,  - įsitikinęs V. Daraškevičius. - Būtent paveldu galime būti įdomūs, o ne kokiais nors civilizacijos pasiekimais. Pasaulis pilnas dangoraižių ir panašių dalykų. O mes būtent savo kultūros paveldu esame išskirtiniai.” 

Kalendorinės šventės (galerijos tęsinys straipsnio pabaigoje)

Archyvas ir toliau didėja

Fotografas yra sukaupęs itin didelį lietuviško kultūros paveldo fotografijos archyvą - nuo 1970 metų iki dabar. Ir toliau kaupia tokią medžiagą. Tai dešimtys tūkstančių nuotraukų.  Su tokiomis nuotraukomis išleista ne viena fotografijos knyga. „Skamba skamba kankliai” - tai šio pavadinimo festivaliui skirtas albumas. „Trumpiausios nakties paslaptis” - apie Rasos šventę. „Kaziuko mugė” - apie lietuvių mėgstamą pavasario jomarką.

O štai „Saulės ratu” yra ypatingas leidinys. Šioje pernai išleistose knygoje atspindimos visos Lietuvoje per metus švenčiamos kalendorinės šventės. Sudėtos V. Daraškevičiaus nuotraukos pradedant nuo minėtų 1970-ųjų iki dabar. Knygoje pristatomos šventės:  Kalėdos, Trys karaliai, Verbos, Velykos, Sekminės, Užgavėnės, Atvelykis, Sekminės, Vėlinės (Ilgės), Perkūno diena, Pavasario lygiadienis, Jorė, Mildos šventė, Rasos, Žolinė, Rudens lygiadienis, Blukio šventė.

V. Daraškevičius dar yra išleidęs du nuotraukų albumus apie Kiniją, vienos iš jų bendraautoris - kolega kinas. Kito bendraautoriai – trejetas kolegų Lietuvos fotografų,  taip pat turėjusių medžiagos apie Kiniją. Tad kūrybinėje lentynoje šiuo metu - jau šešiosfotografijos knygos.

„Skamba skamba kankliai”

Lietuvių kultūros paveldo knygą parėmė… kinai

Kiek laiko trunka parengti fotografijos knygą, ir kur imamos lėšos ją išleisti? Pasak V. Daraškevičiaus, leidinį „Saulės ratu” parengė maždaug per pusantrų metų, reikėjo ieškoti ir susitarti, kas sukurs aprašymus. Tačiau pačią medžiagą fotografas rinko keliasdešimt metų. Lygiai prieš metus, 2019-aisiais, knyga „Saulės ratu” išleista 500 egz. tiražu.  „Iš visų jėgų bandžiau padidinti tiražą, kad sumažėtų savikaina, bet nepavyko”, - sakė V. Daraškevičius. – „Visur bandžiau ieškoti paramos, už ją žadėjau atsiskaityti leidiniais.” Jis atskleidė, kad 4 tūkst. eurų parėmė Kultūros taryba - už tai fotografas po vieną egzempliorių turėjo perduoti visoms Lietuvos bibliotekoms. Prisidėjo dar viena kita lietuviška organizacija. Pasak V. Daraškevičiaus, jis parašė gal 30 laiškų į įvairias Lietuvos įmones, bet teigiamo rezultato nesulaukė. O knygos išleidimas kainavo  daugiau kaip 20 tūkst. eurų. Fotografui teko pridėti ir savų lėšų.

„Kad ir kaip būtų keista, visi kiti rėmėjai - mažos kinų įmonės”, - nustebino V. Daraškevičius. Jis pažymėjo, kad tuo metu lygiagrečiai leido ir Kinijai skirta fotografijos albumą, žadėdamas kinams šių leidinių. Tačiau tai vis vien paradoksalu, kai lietuvių kultūros paveldui skirtą fotografijos knygą labiau paremia kinai. 

GALUTINIS MAKETAS 19011 virselis 

Žmonių emocijos atkuriant Nepriklausomybę

Kultūros paveldo tema - ne vienintelė, prie kurios dirba V. Daraškevičius. Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu jis daug laiko skyrė mūsų šalies atgimimo įamžinimui.

Kodėl V. Daraškevičius nutarė fotografuoti Lietuvos kelio į Nepriklausomybę įvykius, juk tuo metu dirbo inžinieriaus, o ne fotografo darbą?

„Pajutau, kad tai, kas vyksta - beje, tai pajuto dauguma žmonių - labai rimti dalykai, - teigė jis. - Supratau, kad tai būtina įamžinti, jog tai - istoriniai momentai.”

Sąjūdžio renginius fotografuoti V. Daraškevičius pradėjo nuo 1988 metų liepos mėnesio pirmojo didelio mitingo Vingio parke. Nesiskyrė su fotoaparatu ir per Baltijos kelią 1989-aisiais. 1990 metų kovo 11-oji taip pat įamžinta V. Daraškevičiaus nuotraukose.

„Baltijos kelias“ ir 1990 Kovo 11

O 1991-ųjų sausio įvykiai fotografo kadruose atskleidė ne tik žmonių minios norą apginti nepriklausomybę, bet ir kaip savanoriai buvo pasirengę tai padaryti parlamento rūmų viduje.   

V. Daraškevičius teigė, kad jam buvo svarbu įamžinti žmonių nuotaikas ir emocijas. Kokios tos emocijos buvo?

„Jos buvo pakankamai sudėtingos. Pačioje pradžioje gal daugiausia buvo nuostabos, - pasakojo fotografas. - Žmonės buvo pripratę, kad reikia laikyti liežuvį už dantų, nepasakyti per daug, nes tai gali blogai baigtis. O per 1988 metų mitingus girdėjo tokias kalbas, už kurias dar prieš metus būtų pasodinę.”

V. Daraškevičius atkreipė dėmesį ir į kitas emocijas, jų būta skirtingų - ir nuostabos, ir džiaugsmo, ir sutrikimo… Kiek vėliau atsirado ryžto, dar daugiau džiaugsmo, atsipalaidavimo, tikėjimo, kad pokyčiai įmanomi.  

Per tragiškus 1991 metų sausio įvykius žmonių veidai buvo pažymėti šoko, netikėtumo, tragizmo, liūdesio, taip pat susikaupimo, o ypač ryžto priešintis. „Parlamento gynėjai tikėjosi, kad turbūt puls, - pasakojo V. Daraškevičius, rodydamas nuotraukas iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vidaus. - Jie turėjo tikslą kuo ilgiau išsilaikyti.“ Tad gynėjų veidai švietė ryžtu ir savotiška rimtimi.

1991 sausio 13

Įvykių buvo gerokai daugiau, nei dabar minima

Iš to laikotarpio, kai Lietuva ėjo Nepriklausomybės atkūrimo keliu, dabar dažniausiai prisimenami pirmieji dideli Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji... O įvykių tuo metu buvo labai daug. V. Daraškevičius praktiškai gali išvardinti visus, net pačius smulkiausius, nes juos primena fotografo įamžintos nuotraukos.

V. Daraškevičius priminė, kad dar 1988 metų rugsėjo mėnesį buvo akcija „Apkabinkime Baltiją", 1989 metais buvo mitinguojama palaikant moterų teises, prieš jaunuolių ėmimą į sovietinę armiją, įvyko pirmoji vieša Vasario 16-osios šventė, pirmą kartą minėta birželio 14-oji - masinio trėmimo diena, organizuotas lietuvių tremtinių palaikų grąžinimas iš Sibiro, 1990 metais – „Europos kelio“ akcija prie Lazdijų sienos perėjimo punkto, Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo su žmona Raisa vizitas į Lietuvą, akcija, per kurią sovietų armijos prievolininkai plėšė ir mėtė savo karinius bilietus ir taip toliau.

Vienas iš jo to periodo asmeninių nuotykių - kai sovietai paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, lietuviai surengė dviračių akciją. V. Daraškevičius taip pat dalyvavo, mynė dviratį, viena ranka vairuodamas, kitoje laikydamas fotoaparatą. Netoli Katedros aikštės važiuodamas ir kartu fotografuodamas nepastebėjo duobės ir griuvo, persivertęs per vairą. Aišku, pirma mintis buvo, kad fotaparatas nenukentėtų, tas ir liko sveikas. O apie tada perrėžtą ranką ir dabar primena randas. Medikai nuvedė jį į greitosios pagalbos automobilį ir nugabeno į traumotologinį punktą suteikti pagalbą. O dviratis taip ir liko gulėti. Grįžęs fotografas jo neberado.

Atgimimo įvykiai

Nuo „Smenos“ iki veidrodinio fotoaparato

„Fotografuoju nuo vaikystės. Kai baigiau septynias klases, tėtis man padovanojo fotoaparatą „Smena“. Iš pradžių visai vaikiškai, vėliau rimčiau pradėjau fotografuoti - kai mokiausi Kauno politechnikos institute (dabar - Technologijos universitetas), tada įsigijau „Zenit“, - prisimena V. Daraškevičius. - Pirmas kadras išspausdintas laikraštyje, kai mokiausi 11-oje klasėje, iš linų rovimo talkos 1963 metų rudenį.”

Šiuo metu fotografijos meistras turi veidrodinį pilno kadro fotoaparatą  „Canon EOS 5D Mark IV“. Pasak fotografo, prie skaitmeninės fotografijos jis perėjo maždaug 2003 metais.

„Analogine fotografija dabar neužsiimu, - sako V. Daraškevičius ir paaiškina, kūrybinėje dirbtuvėje rodydamas į nuotraukų negatyvų archyvą: - Va, ir taip labai daug darbo turiu su savo analogine medžiaga. Darbuojuosi su negatyvais, pervedinėju į skaitmeną.” 

Senoji analoginė fotografija

Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio paveldas

Fotografui svarbūs ir archyvai, ir kūrybiniai sumanymai. „Šiuo metu mintyse turiu keletą temų, - sako V. Daraškevičius. - Turiu beveik visą medžiagą albumui apie lietuvių šeimos pagoniškas tradicijas. Tai irgi lietuviškos kultūros paveldas, dabar atgaivintas.” Jis rengiasi vaizdais parodyti viską - nuo vaiko įšventinimo, kitų šeimos švenčių iki laidojimo apeigų.

Pagoniškos šeimos tradicijos

Kita tema - Lietuvos dainų švenčių medžiaga, pradedant nuo 1970 metų. „Dainų šventes irgi fotografuodavau kiek kitaip, negu spaudos fotografai, o būtent dalyvio akimis, nes pats jose dalyvaudavau, dainuodavau, - primena fotografas. - Stengdavausi atskleisti nuotaikas, be to, parodyti renginių užkulisius, repeticijas.”

V. Daraškevičius nuo 1971 metų liepos iki 1973 rugpjūčio praleido Azerbaidžane, nes  buvo pašauktas tarnauti sovietų armijoje. „Kadangi buvau ne eilinis kareivis, bet karininkas, turėjau šiek tiek laisvės, - prisiminė pašnekovas. - Išeiginėmis dienomis ir po darbo turėjau galimybę palikti dalinį, susipažinti su tuo kraštu ir vietiniais žmonėmis. Tuo metu taip pat daug fotografavau. Tad turiu unikalios medžiagos iš to laikotarpio.”

Azerbaidžanas: iš Ganja ir apylinkiu 1971-73 m.

Azerbaidžanas: iš Ganja ir apylinkiu 2015-16 m.

Azerbaidžano ambasada, sužinojusi apie tokią lietuvio nuotraukų kolekciją, prieš trejetą metų suorganizavo jam kelionę į šią šalį. V. Daraškevičius, tąkart viešėdamas Azerbaidžane, vėl daug fotografavo. Fotografas ketina surengti nuotraukų iš šios šalies parodą. „Būtų įdomu sugretinimo principu toje pačioje vietoje eksponuoti abiejų laikotarpių fotografijas”, - mano V. Daraškevičius.

Azerbaidžanas - sugretinimai

2019 metų lapkričio mėnesį lietuvių fotografas viešėjo Balyje. Tai, ką jis įamžino šioje saloje, yra pasaulio kultūros paveldas. V. Daraškevičiui pavyko nufotografuoti unikalių Balio tradicijų. Jis teigė, kad ten apeigos neįtikėtinai turiningos. „Taip pat atsiranda minčių apie  albumą”, - užsiminė fotografas.

Išliekamoji fotografijos vertė - nepaprasta

Ar dabartiniame vaizdų pertekliaus amžiuje fotografija dar turi kokią nors išliekamąją vertę? Juk šiais laikais fotografuoja visi ir viskuo - profesionaliais ir mėgėjiškais fotoaparatais, mobiliaisiais ir išmaniaisiais telefonais, planšetėmis…

V. Daraškevičius neslepia, kad jam nepatinka moderni, abstrakti fotografija. „Tai mano subjektyvi nuomonė”, - patikino jis. 

Vis dėlto V. Daraškevičius įsitikinęs, kad šiuolaikinė fotografija turi net „nepaprastą išliekamąją vertę”. „Tačiau tokia, kuri pasakoja, neša informaciją apie dabartį, kuri būtų vertinga ateityje”, - teigė V. Daraškevičius.

„Dainų šventė“ – Repeticijos

„Dainų šventė“ – Šventė ir jos užkulisiai

„Dainų šventė“ – Po šventės

Kalendorinės šventės: Perkūno diena

Kalendorinės šventės: Užgavėnės

Kalendorinės šventės: Pavasario lygiadienis

Kalendorinės šventės: Jorė

Kalendorinės šventės: Mildos šventė

Kalendorinės šventės: Sekminės

Kalendorinės šventės: Rasos

Kalendorinės šventės: Žolinės

Kalendorinės šventės: Rudens lygiadienis ir Vėlinės