Virgilijus Juodakis: kiekviena atskira nuotrauka - lyg plyta iš fotožurnalistikos pastato
Žurnalistas, rašytojas, fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis teigia, kad analizuoti atskiras
spaudos nuotraukas būtų lyg domėtis plytomis, išimtomis iš Onos bažnyčios, nematant viso pastato.
Pastatą sudaro fotografijos ir visas leidinio numeris, įvykių kontekstas ir net valstybinė santvarka. O
pokalbio pradžioje V. Juodakis prisimena, kad už fotografijos “užkliuvo” labai seniai.
Kada ir kaip “užkliuvote” už fotografijos?
Dirbau Gamtos apsaugos komitete, kai Lietuvoje buvo kuriamas Gamtos apsaugos įstatymas. Tai
buvo maždaug septintame dešimtmetyje. Mano darbas ten buvo susijęs su fotografija. Mokslininkai
važinėdavo po Lietuvą ir žiūrėdavo, kur yra įdomūs medžiai, apskritai gamta, o aš fotografuodavau.
IIiustruodavau jų mokslinius darbus. Iš jų tekstų ir mano nuotraukų buvo sprendžiama, ar saugoti
medį, ar kurti draustinį.
Tada įstojau į universitetą neakivaizdžiai studijuoti žurnalistikos. Kadangi fotografavau gamtą,
paukščius, žvėris, diplominiam darbui pasirinkau temą apie fotomedžioklę. Man kilo klausimas: kas
Lietuvoje pirmas pradėjo fotografuoti paukščius ir žvėris? Pradėjau knistis, visur ieškoti medžiagos.
Tai buvo ir specfondai, į kuriuos buvo sunku patekti, reikėjo gauti leidimą. Vartydamas spaudos
komplektus pagal laiką vis atgal, iki carinio laikotarpio, suvokiau, kad yra daug įdomios ir niekam
nežinomos medžiagos apie fotografiją.
Daug spaudos komplektų pervertėte, kol radote, ko ieškojote? Kas buvo tas fotografas?
Labai daug. Tai buvo Aleksandras Jurašaitis. Kai, vartydamas spaudos komplektus, supratau, kad
tai - nejudinta žemė, laukas, kurį galima arti, disertacijai pasirinkau fotografijos istorijos temą.
Buvo šiek tiek nedrąsu, rizikinga, bet viskas buvo gerai. Taigi parašiau disertaciją, o iš jos atsirado
knyga, kurios ilgokai nespausdinau.
Kodėl?
Taigi aš universitete dėstytojavau. Kol ši knyga buvo neišėjusi, tol turėjau ką pasakoti studentams.
(Juokiasi.) Kai išleidžiama knyga, jie pasiskaito ir nebereikia klausyti.
Dėl tos knygos pagarsėjau. Mane pavadino fotografijos istoriku. Taip ir tamsta į mane kreipėtės. Aš
tiesiog dariau tai, kas man įdomu. Išvariau pirmą vagą dirvone.
Tad esate Lietuvos fotografijos istorijos pirmos vagos artojas.
Taip. Pirmos vagos. Ieškojau pirmųjų fotografų lietuvių, kurie ką nors naujo padarė. Čia (rodo į
knygą - aut.) sudėtos tos žinios.
Ką dar derėtų tirti Lietuvos fotografijos istorijoje, kokių dar yra neartų dirvonų?
Mes džiaugiamės matydami mūsų pokario partizanų nuotraukas. O kas juos fotografavo?
Dar neištirta, kas buvo tie drąsūs fotografai?
Taip. Tai būtų didelis dalykas. Pažiūrėkite mūsų miškinių nuotraukas: stovi, dainuoja, sėdi prie
palapinių, prie laužų, pozuoja su ginkluote… Ir po vieną, ir grupėmis. Būtų užtekę tokiai nuotraukai
patekti į KGB, kad suimtų visus apylinkės miškinius. Ar tai buvo drąsa, ar - nežinojimas? Kol kas
nors neišnagrinės temos, kas ir kaip fotografavo mūsų miškinius, tol galime tik spėlioti.
Turime nuotraukų ir iš tremčių. O kas jas padarė? Žinomas tik vienas kitas autorius. Tačiau
medžiaga nėra surinkta.
Galėtų būti dvi knygos: viena - apie tai, kas fotografavo miškinius, kita - kas fotografavo tremtinius,
kokiu būdu turime tokių nuotraukų. Kol kas nėra žinomi net šių temų išeities taškai.
Pats iš lagerio turi parvežęs savo nuotrauką, ji man labai miela, bet kas fotografavo, tiksliai nežinau.
Jei fotomenas turi savo istorikus ir nemažai aprašytą istoriją, turi savo teoretikus ir teorijas, tai
fotožurnalistika viso to neturi. Labai reikėtų žurnalistinės fotografijos istorikų, teoretikų,
menotyrininkų.
Mano supratimu, dabarties meninės fotografijos menotyrininkų negalima leisti prie
fotožurnalistikos kūrinių analizės. Ką jie daro? Kaip gandrai iš šieno kupetos ištraukia vieną šiaudą,
kramto, kramto: skonis toks, kvapas toks… Ir iš vieno šiaudo sprendžia apie visą kupetą. Tačiau
vienas šiaudas nėra kupeta.
Fotožurnalistikoje nuotraukos vertė - simbiozėje su tekstu, visu leidinio numeriu, įvykių kontekstu,
valstybės santvarka. Paimti vieną nuotrauką - kaip iš Onos bažnyčios ištraukti vieną plytą ir pagal ją
spręsti apie visą bažnyčią.
Fotožurnalistika - tai lyg visas pastatas?
Taip, o viena nuotrauka - tai ne visa fotožurnalistika.
Jūs gilinotės į Lietuvos fotografijos istoriją nuo carinių laikų. Kokie, jūsų nuomone, buvo
svarbiausi lietuviškos fotografijos pokyčiai, ar jie tampriai susiję su istoriniais įvykiais?
Visa fotografija nuo seniausių laikų yra susijusi su santvarka. Kas jai įdomu, tokios nuotraukos ir
spausdinamos.
Tą fotografai ir fotografuoja?
Taip. Fotografijos žanrai yra kaip puodynės: fotoreportažo, fotoapybraižos, fotorecenzijos…
Keičiasi santvarka, keičiasi puodynių turinys.
Kas naujo ir įdomaus atsirado spaudos fotografijoje, kai 1918 metais buvo atkurta Lietuvos
valstybė?
Visų pirma suklestėjo ir išsiplėtė mėgėjiška fotografija. Fotoaparatai darėsi mažesni. Fotografuoti
pradėjo mokytojai, inžinieriai, keliautojai... Lygiagrečiai vystėsi spauda, į ją kelias atsirado per
cinkografiją. Spaudoje susiformavo fotožurnalistikos pradmenys, pradėjo plėtotis fotožurnalistikos
žanrai. Fotožinutės, fotovaizdeliai, fotopasakojimai, fotoreportažai... Ir užsienyje buvo einama tuo
pačiu keliu.
Lietuva nuo pasaulio neatsiliko?
Ne.
Vėliau buvo kitas virsmas, karas, kuris baigėsi ilgalaike sovietų okupacija. Ką į fotografijos
puodynę dėdavo sovietmečiu?
Tai, kas tuo metu buvo įdomu: statybos, pramonės cechai, kultūra, saviveikla, kariuomenė.
Pamenu ir tokias - nuobodžias nuotraukas: darbo pirmūnai, socialistinių lenktynių
nugalėtojai ir taip toliau.
Redakcijos turėjo įtikti valdžiai, todėl reikėjo ir socialistinio darbo didvyrių. Tačiau sovietmečiu
buvo fotografuojama ir gamta, peizažai.
Žodžiu, ir anuomet spaudos fotografijos lankos buvo plačios?
Žinoma.
Kaip po sovietmečio fotografiją paveikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas?
Sujaukė fotografiją. Visi, kurie tik turėjo fotoaparatus, puolė fotografuoti politinius įvykius.
Kas dar atsirado naujo, ko nebuvo sovietmečiu, kokių dar buvo pokyčių?
Laisvė. Gali fotografuoti, kas ką nori, niekas neuždraus. Kitas reikalas - nuotraukų gali
nespausdinti. Tad išliko šeimininko reikalavimai. Šeimininkas gali būti valdžia, savininkas,
pinigai… Deja, nuotraukose neliko gyvenimo. Pažiūrėkite į vieną gyvenimo būdo žurnalą. Ar ten
žmonės? “Pakazucha”.
Ne gyvenimas, bet tik jo demonstravimas?
Taip. Kitas dalykas - dabar dirbantys fotografai yra vargšai.
Kodėl?
Praeis kokie 50 ar daugiau metų, koks nors toks durnas, kaip Juodakis, pradės gilintis, kas tie
fotografai, šiuo laikotarpiu dirbę. Žurnalai nespausdina, kas yra nuotraukų autoriai.
(V. Juodakis perverčia vieną sporto žurnalą ir akivaizdžiai parodo, kad nėra fotografijų autorių
pavardžių arba keliuose puslapiuose sudėtų nuotraukų autoriai surašyti į vieną eilutę, todėl
negalima sužinoti, kieno yra konkretūs kadrai. Taip pat parodo vieno didelio naujienų portalo
pagrindines nuotraukas prie straipsnių, ten taip pat nėra fotografų pavardžių.)
O tų surašytų autorių pavardžių neįmanoma įžiūrėti. Tai yra panieka fotografams. Tuo metu
žurnalistų pavardės užrašytos didelėmis raidėmis.
Ką reikės daryti tiems, kurie po 50 metų norės sužinoti, kas yra nuotraukų autoriai? Viskas
anonimiška.
Panaši padėtis buvo prieškariu. Anuomet fotografai sukilo. Ypač toks Petras Babickas, rašantis ir
fotografuojantis mokytojas. Pakėlė vėją ir pasiekė, kad po kiekviena nuotrauka būtų autoriaus
pavardė.
Kokių dar yra šiuolaikinių spaudos fotografijos problemų?
Į naujienų portalus nuotraukos dedamos be jokios atrankos. Todėl, kad tie, kurie fotografuoja, skuba
kuo greičiau įmesti visą saują nuotraukų. O redaktoriai priima. Kodėl? Mat kai aš, vartotojas,
atidarau nuotrauką pažiūrėti: “click” (“paspaudimas angliškai - aut.), ir skaičiuojamas kiekvienas
paspaudimas. O jie rodo naujienų portalų populiarumą. Kuo daugiau nuotraukų, tuo daugiau
“click”. Tuo metu, kokia fotografijų vertė - niekas nežiūri. Betvarkė.
Kokius dabarties spaudos fotografus išskirtumėte, kurių nuotraukos traukia jūsų žvilgsnį?
Ramūnas Danisevičius, Alfredas Pliadis… Dabar jaunoji karta labai gerai paruošiama. Fotografiją
studijuoja kolegijose. Ką jie sugeba, galima pamatyti Spaudos fotografijos parodose, kurias rengia
Jonas Staselis.
Tačiau, kaip minėjau, dabartinė žurnalistinė fotografija neturi savo nei menotyros, nei istorijos, nei
teorijos.
Geras apibūdinimas - žurnalistinė fotografija.
Tai yra dokumentinė kūryba. Noriu pasakyti dar vieną dalyką: kai šnekame apie fotožurnalistiką,
nevalia kalbėti vien apie fotografiją. Fotožurnalistika yra binarinė sistema. Kaip delnas ar pinigas,
taip ir fotožurnalistika turi abi puses. Tai vaizdas ir žodis.
Tai yra nuotrauka ir tekstas?
Taip. Jie eina kartu. Tačiau fotografai yra beraščiai.
Kodėl taip manote?
Fotografuoja, ir daugiau nieko. Fotožurnalistas turėtų ir rašyti, ir fotografuoti.
Tokių yra, bet nedaug.
Tokiems autoriams - bravo. Tokiems turėtų būti mokama didžiausia alga. Tai mano idealas, kai
rašai ir fotografuoji. Tarkime, jums, Rasa, duočiau užduotį parengti medžiagą apie vieną vokiečių
kalbos mokytoją, tapusią vidaus reikalų ministre. Dabar jos žinioje - kalėjimas, policija, sienų
apsauga…
Duotumėte man užduotį apie ją sukurti fotoapybraižą?
Be abejonės.
Ką palinkėtumėte jaunai spaudos fotografų kartai?
Tapti fotožurnalistais.