Tradicinė cenzūros sąvoka artima jos aiškinimui lietuvių kalbos žodyne - tai spaudos, kino ir televizijos filmų, radijo bei televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kurios tikslas - neleisti platinti tam tikrų žinių, idėjų, teorijų.

Stereotipiškai cenzūra siejama su valdžios institucijomis, draudimais, neleidžiančiais mums pamatyti ar įsisavinti tam tikrą informaciją. Tačiau retas kuris susimąsto apie cenzūrą kaip poveikį vaizdais. Kaip vaizdinių konteksto iškraipymą arba jo netinkamą pateikimą. Cenzūra dažniau siejama su draudimais, retai susimąstant jog ji gali būti sietina ir su atviru melu, juo labiau su melu, pateikiamu nuotraukose.

Nekeliant klausimų vaizdams ir dažnai besąlygiškai priimant nekaltas laikraščių iliustracijas, ar juo labiau asociatyvias nuotraukas, traktuojant spaudos fotografiją kaip nekaltą antro plano reiškinį, lengva nepastebėti vieno svarbaus dalyko - vaizdai kuria istoriją. Ir net labiau nei jūs manote. Juk kartais nuo nuotraukos paraštės, konteksto, ar fotografavimo rakurso priklauso pateikiamas požiūris ar kuriama nuotaika. Nuotrauka po nuotraukos nepastebint tokių dalykų, tik po kelių dešimtmečių atsivertus laikraščius ar žurnalus nebeįmanoma atpažinti istorijos, kurioje gyvenome ir kurią patys kūrėme.

Daugiau ar mažiau akivaizdžios vaizdų kontrolės formos pasireiškia kasdien. Tai ir nepilnamečių apsaugos įstatymas, draudžiantis publikuoti vaikų nuotraukas be tėvų sutikimo, ir išvis neleidžiantis naudoti nepilnamečių atvaizdų jei kalbama apie neigiamą socialinį kontekstą. Išėjus šio įstatymo pataisoms, iš medijų apskritai dingo vaikai, juos pakeitė asociatyvios iliustracijos ar veidus slepiančios simbolinės fotografijos (tuščias vaikiškas vežimėlis ir pan).

Žiniasklaidoje atsiduriančios fotografijos visos būna daugiau ar mažiau paveiktos išorinių veiksnių. Jei tai nėra akivaizdūs cenzūros ar propagandos poveikio principai, kurie, laimei, nepriklausomų šalių medijose yra itin reti,tuomet dar lieka cenzūra, susijusi su pačiais medijų vartotojais. Pinigais ar „klikais“ (internetiniais paspaudimais) balsuojantys žmonės mieliau renkasi būti linksminami nei šokiruojami. Šios savotiškos savicenzūros dėka pasaulinės svarbos naujienos ir aktualijos apie tokius nepatogius reiškinius kaip karas ar pabėgeliai, dažnai lieka nepastebėtos, mat publika noriau renkasi praleisti laiką stebėdami siužetus ar nuotraukas apie mielus gyvūnėlius.

Dar viena savicenzūrosforma,pastaruoju metu pasiekusi beveik absurdo lygį - redakcijų baimė įsivelti į ieškinius dėl teisės į atvaizdą. Šiuo metu Lietuvoje galiojantys įstatymai daugumoje atveju užkerta kelia problemos hiperbolizavimui ir viešoje vietoje atsiduriantys pilnamečiai asmenys dažniausiai neprieštarauja patekti į dienraščių ar portalų puslapius, dažniausiai apsiribojama papildomai retušuojant automobilių numerius ar kitus asmenus duomenis. Tačiau ne visur sąlygos laisvai platinti fotografinius atvaizdus yra tokios palankios. Kaip bebūtų keista, su tokio tipo cenzūra dažniau susiduria išsivysčiusių Europos šalių redakcijos. Vienas išpirmūjų tokio absurdiško perlenkimo pavyzdžių tapo dar 2000 metais Prancūzijos žurnalo „L’Epress“ spausdintas fotopasakojimas apie gyvenimo malonumus Cap d’Agde kurorte, kuomet atrodytų visiškai nekaltose nuotraukose užfiksuoti veidai visi iki vieno buvo užtušuoti siekiant išvengti galimų teisinių konfliktų.

Siekdami apsisaugoti nuo žalingo cenzūros ir propagandos vaizduose poveikio turime išmokti kritiškai vertinti tai, ką matome. Nuotraukos, kurios nekelia klausimų, neskatina mąstyti dabartiniame žiniasklaidos temų spektro sąraše yra niekinės. Asociatyvios iliustracijos, kurios pateikia vartotojui sukramtytus stereotipus yra tokios pat pavojingos kaip propaganda, mat pratina  publiką prie vaizdų vartojimo nesigilinant į jų esmę, neieškant jos.