Straipsnis

Fotografija, nuo pat jos atsiradimo, tapo galingu įrankiu. Vaizdų kalba, vienodai gerai suprantama visame pasaulyje, gebanti ištransliuoti žinutę per sekundės dalį ir tuo pačiu būti visiškai nepriklausoma nuo laiko ir erdvės.

Nenuostabu, kad tokio paveikumo medija iš vieno didžiausių žmonijos atradimų gali virsti vienu didžiausiu blogių, priklausomai nuo panaudojimo. Fotografija gali sukelti revoliucijas ir numalšinti maištus, sužadinti pasipiktinimą ir atjautą, suvienyti ir suskaldyti tautas. Būtent dėl to ji tampa vienu pagrindinių informacinio karo įrankių ir nuolat atsiduria cenzorių taikinyje.

Dviejų pasaulinių karų metu vaizdų kontrolė tapo vienu svarbiausiu masių kontrolės įrankių. Nepriklausomai nuo šalies, valdžios organai gabiai manipuliavo fotografijomis, patenkančiomis į viešumą siekdami „parduoti“ karą piliečiams. Tikrą karo siaubą atspindinčios nuotraukos retai pasiekdavo viešumą - kiekviena šalis siekė atrodyti nugalėtoja, tad kraują stingdantys fronto vaizdai buvo laikomi demoralizuojančiais, nors dalis jų visgi buvo publikuojama, siekiant pabrėžti kovos svarbą, parodyti kareivių narsą bei vardan kilnaus tikslo daromos aukos dydį.

Nuo 1920-jų metų Vokietijoje stebimas itin ryškus periodinių leidinių bumas, Tuo metu, vien Berlyne veikė 45 rytiniai ir 14 vakarinių naujienų leidinių, lygiagrečiai buvo leidžiama šimtai įvairioms laisvalaikio bei pomėgių sferoms skirtų žurnalų. Visi šie leidiniai buvo gausiai iliustruojami nuotraukomis, dauguma fotomenininkų, siekdami išgyventi, buvo priversti tapti fotožurnalistais ir fiksuoti socialines realijas. Po karo atsigaunančios šalies vaizdai turėjo įkvėpti piliečius ir tapti spindinčia atsvara ne tokiai šviesiai kasdienybei. Fotografijos įtaka augo.

1933 metais Vokietijoje į valdžią atėjus nacistams, prasidėjo žiniasklaidos represijos. Buvo puldinėjamos antifašistinės redakcijos, padėtis vis sudėtingėjo ir to pasėkoje dauguma žiniasklaidos priemonių žlugo arba perėjo į nacių pusę, emigravo nemažai valdžiai nepritariančių redaktorių. Masinės informacijos priemonės buvo griežtai kontroliuojamos o cenzūra tapo totalitariniu reiškiniu. 1933 metais J. Gėbelsą paskyrus propagandos ministru, jo vadovaujama ministerija griežtai kontroliavo ne tik žiniasklaidą, bet ir kino, meno bei švietimo industrijas.

1938 metais, likus metams iki invazijos į Lenkiją, Vermachtas pradėjo verbuoti fotografus propagandos kampanijoms. Dauguma jų prie šios veiklos prisijungė savanoriškai, užbėgdami už akių galimoms represijoms savo atžvilgiu ir nenorėdami atsidurti priešakinėse fronto linijose kaip kareiviai. 

Fotografija iš raiškos priemonės virto tikrų tikriausiu ginklu. Propagandinėms nuotraukoms buvo keliami griežti reikalavimai ir dar griežtesni draudimai, - buvo draudžiama publikuoti sužeistus ar nukautus vokiečių kareivius, cenzūros nepraeidavo ir žydų ar partizanų žudynių nuotraukos. Nemažai fotografų visgi fiksavo tokius įvykius ir slėpė negatyvus iki pat karo pabaigos.

Nužudytų žydų vestuviniai žiedai. Nuotraukos šaltinis: National Archives at College Park

Nuotraukos šaltinis:  «Größte Härte». Verbrechen der Wehrmacht in Polen. Hrsg. vom Deutschen Historischen Institut Warschau. Grindeldruck Hamburg, 2005. 

Trauką fiksuoti karo kraupumus jautė ir eiliniai kareiviai, jie slėpdavo mėgėjiškus fotoaparatus tarp daiktų, kuriais fiksuodavo makabriškas scenas – žydų žudynes, kabančius pasipriešinimo dalyvių kūnus. Tokias nuotraukas daryti ar eksponuoti buvo griežtai uždrausta ne vien propagandos ministro; griežtą draudimą dokumentuoti įvykius buvo pareiškęs ir vienas pagrindinių nacių vadų Henrichas Himleris.

Nuotraukos šaltinis: «Heimatfront. Kriegsalltag in Deutschland 1939—1945». Nicolaische Verlagsbuchhandlung Beuermann GmbH. Berlin, 1999. 

Kaip bebūtų, mėgėjai fotožurnalistai ne tik fiksavo, bet ir atsispausdinę nešiojosi su savimi tokio pobūdžio nuotraukų. Dalis jų vėliau tapo pačių nacių nusikaltimų įkalčiais, nemažai kurių buvo atrasti tiesiog žuvusių nacių kareivių kišenėse ir tapo rimtu informaciniu Sovietų ginklu.

Fotografijos autorius: Koll 

Rekonstruoti to meto istoriją iš nuotraukų dažnai reiškia paieškas unikalių kadrų, kurie savo laiku turėjo būti sunaikinti. Tačiau tai nebūtinai yra tik mėgėjų nuotraukos. Nedaug kam žinoma, tačiau Adolfas Hitleris turėjo asmeninį fotografą. Henry Hoffman buvo vienas artimiausių fiurerio aplinkos žmonių, kuris fiksavo jo gyvenimą kiek daugiau nei ketvirtį amžiaus. Jo nuotraukos tapo pagrindiniu vaizdų šaltiniu formuojant nacistų partijos ir paties Hitlerio įvaizdį, pabrėžiant bei kuriant didybės įspūdį.

A. Hitleris Paryžiuje. Fotografijos autorius H. Hoffman. Šaltinis: National Archives at College Park

Fotografijos autorius H. Hoffman. Šaltinis: National Archives at College Park 

Nepažeidžiamumo, didybės ir jėgos aura, kuria nuolat supo save nacistinės Vokietijos vadas, jam buvo toks svarbus elementas, jog jo fotografas buvo priverstas sekti kiekvieną fiurerio žingsnį, tačiau cenzūros neišvengė net asmeninis archyvas. Kartą fotografas užfiksavo Hitlerį, namų aplinkoje bežaidžiantį su meilužės, Evos Braun, šuneliu. Netrukus po to jam buvo liepta sunaikinti fotografiją, mat, Hitlerio nuomone, tik Vokiečių aviganio veislės šuo vertas atsidurti su juo viename kadre. Paradoksalu, tačiau nors Hoffmanas ir buvo vienintelis oficialus Hitlerio fotografas ir jo nuotraukos atsidurdavo visur – nuo knygų iki pašto ženklų, labiausiai jį išgarsinę kadrai taip pat turėjo būti sunaikinti. Apie 1925 metus Hoffmanas buvo paprašytas užfiksuoti Hitlerį repetuojantį savo kalbos gestus, skambant jos įrašui. Nuotraukos buvo skirtos jam pačiam įvertinti save „iš šalies“ ir netrukus turėjo būti sunaikintos paties Hitlerio įsakymu. Viešumon patekę tokie kadrai būtų sudavę skaudų smūgį fiurerio įvaizdžiui, ypač mitui apie jo asmenybės natūralumą ir spontaniškas, jausmingas kalbas. Fotografas nepakluso įsakymui ir jau po karo šie absurdiškai keisti kadrai tapo žymiausiomis jo nuotraukomis.

Fotografijos autorius H. Hoffman. A. Hitleris repetuoja kalbą. Šaltinis - rareistoricalphotos.com 

Panašiu metu kaip Vokietijoje, vaizdų kontrolė pasiekė piką ir Sovietų Sąjungoje.  1934 metais pirmojo Sovietų Sąjungos rašytojų suvažiavimo metu buvo suformuoti konkretūs taip vadinamo socrealizmo principai, kurių vėliau buvo privalu laikytis ir dailininkams bei fotografams. Buvo reikalaujama kurti „Teisingą, istoriškai konkretų realybės vaizdinį, atspindintį jos revoliucinį vystymąsį“ (Iš Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos įstatų, 1934 m.). 

Iš esmės šis reikalavimas reiškė, jog fotografija turėjo būti daugiau nei realybės atspindys, ji privalėjo tapti svajonės, komunistinio idealizmo simboliu. Siekiamybe, kurios link krypsta realybė, o ne tiesioginiu jos atspindžiu. 

Sovietams prisijungus prie Antrojo pasaulinio karo, buvo sukurti specialūs protokolai, konkrečiai aprašantys, ką turėtų užfiksuoti fotografai konkrečiu karo etapu. Fotografija tapo kone vieninteliu vidinės ir išorinės propagandos įrankiu. Pagrindiniu valdžios organu, kontroliavusiu visą gaunamą ir pateikiamą informaciją iš fronto linijų, tapo „Sovinformbiuras“ (Sovietų informacinis biuras, - informacinis-propagandinis skyrius, veikęs Sovietų Sąjungoje 1941–1961 metais). Sovinformbiuras diktavo fotografams vaizdų tematiką ir kompoziciją – nuo Sovietų didybę demonstruojančių plakatinių surežisuotų kadrų iki natūralesnių, kompoziciškai netobulų fotografijų, demonstruojančių įtampą ir įvykių tragizmą. Ypač pirmaisiais karo metais laikraščiuose buvo publikuojamos nuotraukos, daugiausiai gebančios sukelti pasipiktinimą bei neapykantą priešui. 

Vienas geriausių tokių kadrų pavyzdžių – sovietų karo reporterio Sergejaus Strunnikovo nuotrauka „Tania“ kurioje pavaizduotas nužudytos pusnuogės merginos kūnas. Netrukus sovietinė propagandos mašina spėjo sukurti ir įkvėpiančią istoriją, buvo teigiama, jog tai partizanės, kuri kankinama nacių atsisakė prisistayti tikruoju vardu ir net kankinama ir žudoma ragino kovoti prieš nacistus. Zoja Kosmodemjanskaja po mirties gavo Sovietų sąjungos didvyrės vardą o S. Strunnikovo nuotrauka tapo atsidavimo kovai prieš fašizmą simboliu.

„Tania“. Fotografijos autorius: Sergejus Strunnikovas

Fotografijos šaltinis: TASS photo

Fotografijos autorius: Vasilijus Arkaševas 

Viena garsiausių sovietinės fotožurnalistikos figūrų antrojo pasaulinio karo metais buvo Eugenijus Haldejus (Евгений Ананьевич Халдей). TASS agentūros fotoreporteris pats tapo savotiška propagandos ikona, mat jam priklauso du garsiausi Rusijoje su karu susiję kadrai: pirmasis, kuriame užfiksuoti panikos apimti gatvės praeivių veidai, praėjus kelioms minutėms nuo karo paskelbimo ir antrasis – vėliavos pakėlimo virš Reichstago nuotrauka, simboliškai žyminti karo pabaigą ir sovietų pergalę jame. 

Vėliavos pakėlimo virš Reichstago nuotrauka tapo ne tik garsiausiu fotožurnalisto darbu, bet ir ikoninė nuotrauka, žinoma tiek savo istorine reikšme, tiek istorine manipuliacija.  

Nuotrauka užfiksuota 1945 metų gegužės 2 dieną, praėjus trims valandoms po to, kai Berlyną paliko paskutinis vokiečių karo vadas ir jau po faktinės Vokietijos kapituliacijos. Haldejus pats atsivežė žymiąją vėliavą, kurią iš kelių raudonų staltiesių pasiuvo jo dėdė. Šio vizito Berlyne metu jis fotografavo vėliavos pakėlimo sceną dar keliose vietose, tačiau galop buvo nuspręsta apsistoti ties Reichstagu, kur prieš kurį laiką rusai jau buvo iškėlę savo vėliavą kaip pergalės kare ženklą. Haldejui grįžus atgal į Maskvą paaiškėjo viena detalė – vienas iš sovietų kareivių, laikančių vėliavą turėjo po laikrodį ant kiekvienos rankos. Publikuoti tokią nuotrauką reikštų pripažinti faktą, jog sovietų kariai plėšikavo, tad gegužės 13-ą dieną pirmą kartą žurnale „Ogoniok“ pasirodžiusi nuotrauka buvo pataisyta – vieną laikrodį Haldejus, kaip pats vėliau pripažino, ištrynė adata. Vėlesnėse nuotraukų versijose atsirado ir daugiau manipuliacijų – buvo patamsinti dūmai antrame plane ir pan., tačiau nėra tiksliai žinoma ar prie to prisidėjo pats fotografas.

Fotografijos autorius: Jevgenijus Haldejus

Fotografijos autorius: Jevgenijus Haldejus 

Haldejaus fotografo darbas nesibaigė su karu, tarp žymių fotožurnalisto užfiksuotų įvykių buvo Paryžiaus ir Potsdamo konferencijos bei Niurnbergo tribunolas. Paradoksalu, tačiau 1948 metais dėl sovietų vykdomos antisemitinės politikos, Haldejus buvo atleistas iš TASS agentūros, o fotožurnalisto karjerą tęsė tik po Stalino mirties. 

1995 metais tarptautinio fotožurnalistikos festivalio Perpignane (Prancūzija) metu, jis buvo įvertintas vienu aukščiausių prancūzų kultūros apdovanojimų – Menų ir literatūros ordino riterio regalijomis (Ordre des Arts et des Lettres) 

Vertinant spaudos fotografijos istoriją bei istorinius kadrus (ypač aprašomojo laikotarpio) tampa akivaizdu, jog neimanoma atrasti aiškios ribos tarp ano meto fotožurnalistikos ir propagandos. 

Garsus amerikiečių žurnalistas, Pulitzerio premijos laureatas Walteris Lipmanas rašė: „Privalome prisiminti, jog karo metu visa tai, kas sakoma priešininkų fronto pusėje yra propaganda, o kas teigiama mūsų pusėje yra tiesa ir teisumas, humanizmo esmė ir žygis taikos vardan. “ – Ši ironiška citata puikiai iliustruoja propagandos esmę informaciniame kare. 

Vaizdas, kaip kontrolės forma, yra vienas esminių propagandos įrankių, tačiau suvokus šį faktą jis gali tapti visiškai nepavojingu, jei tik išsiugdysime savyje įpročius stebėti, klausti, domėtis ir suprasti pateikiamų fotografijų kontekstą.