Straipsnis

S. Maksimišinas: Esu toks žmogus – žurnalas.

Sergejus Maksimišinas – vienas žymiausių šiuolaikinės Rusijos dokumentikos fotografų. Branduolinės fizikos specialybę įgijęs vyras, savo gyvenimą su fotografiją susiejo ganėtinai vėlai, tačiau sako nei akimirkos nepasigailėjęs tokio sprendimo. Jo nuomone, fotografai, tikintys, kad gali pakeisti pasaulį – psichai, o didžiausias šios profesijos privalumas – laisvė ir nesuskaičiuojamas kiekis įspūdžių.

Pirmoje interviu dalyje S. Maksimišinas dalinasi savo požiūriu į fotografijos ateitį, fotografijos cenzūrą Rusijoje ir tai, kodėl džiaugiasi nebedirbantis garsiausiems pasaulio žurnalams.

 

– Fotografiją atradote pakankamai vėlai. Kaip nusprendėte, kad jūsų kelias – būtent fotožurnalistika?

– Mane visuomet domino žmonės. Tai nebuvo sprendimas. Apskritai, viskas įvyko ganėtinai atsitiktinai. Gyvenimas mane tris kartus vedė prie fotografijos. Pirmąjį kartą sovietų laikais buvo toks dalykas – gamybos mokymo kombinatas. Buvo manoma, kad mokyklos abiturientai turi įgyti dar ir profesinį išsilavinimą. Kartą per savaitę mes turėjome tokias pamokas. Buvo autošaltkalvių grupė ir visi berniukai norėjo tapti autošaltkalviais, nes tie anuomet labai daug uždirbo. O aš nuėjau į fotolaborantų grupę, nes ten mokėsi mano mergina, nusekiau paskui ją. Kursą dėstė labai keista moteris, ir tai buvo labai nuobodu, nes ji mums tiesiog diktavo konspektus, kuriuos turėjome užsirašyti – ryškalų, fiksažų receptus. O štai praktiką atlikome Buities namuose, ten garbės lentoje kabėjo portretai. Kai kurie jų buvo spuoguoti, mes turėjome tuos spuogus panaikinti. Vėliau mūsų dėstytoją pasodino į kalėjimą. Gyvenau Kerčėje, mieste, kur buvo daug jūrininkų. Ji nelegaliai turguje pardavinėjo pėdkelnes, dėl ko ją ir pasodino. Mūsų visą grupę išformavo. Ir aš pasirinkau kitą – pionierių vadovo profesiją.

Kiek vėliau, trečiame instituto kurse, mane pašaukė į armiją. Tuomet papuoliau į Kubą. Ten reikėjo fotografo – 25–tųjų dalinio metinių proga turėjo vykti Fidelio Kastro vizitas. Ankstesnis fotografas prisigėrė ir jį išsiuntė tarnauti pėstininku. O man pasakė – tu pats protingiausias, būsi fotografu, taip nutarė nes buvau baigęs tris branduolinės fizikos specialybės universiteto kursus. Tad pirmasis žmogus, kurį fotografavau buvo Fidelis Kastro.

Vėliau institutą baigiau ir ėmiau dirbti, bet ne fotografijos srityje. Nors pažįstamų tarpe buvau kompanijos fotografu – visų draugų vaikus nemokamai įamžinau.

Vėliau ėmiausi verslo, dirbau vadybininku ir gaudavau nemažą algą. Visiškai atsitiktinai gatvėje sutikau savo bendramokslį. Jis man pasakė išgirdęs per radiją, kad fotografijos mokykloje paskelbtas priėmimas. Sankt Peterburge buvo sena fotografijos mokykla, kuriai vadovavo poeto Josifo Brodskio tėvas. Ji vadinosi „Darbo korespondentų mokykla“, ten ruošė fotografus gamyklų laikraščiams. Kai pažįstamas man apie tai užsiminė, man kažkas paširdžiuose suvirpėjo ir nusprendžiau stoti.

Labai greitai tiesiog išprotėjau, nes fotografija juk savotiška liga. Gyvenau nuo antradienio iki šeštadienio – antradieniais būdavo pamokos, o šeštadienis buvo vienintelė diena, kuomet galėdavau sau leisti fotografuoti. Man tuomet jau buvo 35 metai, turėjau du vaikus, gerą darbą. Buvau tikrų tikriausias buržujus. (šypsosi) Turėjau gerą automobilį, prabangų ofisą, tačiau buvo labai nuobodu.

1998 metais šalyje įvyko krizė ir aš supratau, kad tai galimybė man kardinaliai pakeisti gyvenimą: jei neišeisiu dabar, visą gyvenimą prasedėsiu tam ofise ir nebus ko papasakoti anūkams. Ir aš išėjau.

Negaliu pasakyti, kad dabar užsiimu spaudos fotografija – pastaruosius penkis metus su žiniasklaida manęs niekas nesieja. Tapau profesionaliu „Feisbuko“ gyventoju ir dirbu už laikus, kurie vėliau monetizuojasi ir virsta knygų, spaudinių leidyba ir pardavimu, įvairiais edukaciniais projektais.

Supratau, kad už laikus man labiau patinka dirbti, nes nebelieka barjero tarp manęs ir žiūrovo. Anksčiau tarp manęs ir žiūrovo stovėdavo žurnalas: kažkas vartydavo mano nuotraukas, atrinkdavo tas, kurių nori. Dabar esu pats sau redaktorius ir pats rašau tekstus  Esu toks žmogus – žurnalas. Mano auditorija jau tapati žurnalų auditorijos dydžiui, t.y. mane jau seka tiek žmonių, kiek daugmaž skaito rusiškus spausdintus leidinius, kuriuose man yra tekę dirbti. Tai suteikia daugiau laisvės, tačiau ir atsakomybės reikalauja daugiau. Tuo labiau, niekas dabar nesako nuvažiuok ten, nufotografuok tą, – pats priėmu sprendimą.

 

– Fotopasakojimus žurnalams pradėjote kurti ne iš karto, Kaip klostėsi jūsų karjera?

– Atėjau dirbti į federalinį laikraštį „Izvestja“ ir dirbau ten keturis metus. Dažnai derinau darbą laikraščiui ir kitiems žurnalams. Tarkime, nuvykus į Iraką, pinigus man mokėjo amerikiečių „Newsweek“, o štai darbo pažymėjimas buvo iš „Izvestja“. Tose vietose, kur buvo patogu dirbti su rusišku pažymėjimu, taip ir darydavau. Vėliau pasikeitė redaktorius ir liepė man rinktis: „Izvestja“ ar žurnalai. Aš, be abejo, pasirinkau žurnalus. 2003 metais tapau laisvai samdomu fotografu. Šiuo metu mano nuotraukomis prekiauja dvi agentūros – vokiečių „Focus“ ir britų „Panos pictures“.

 

– Dauguma žiniasklaidoje dirbančių fotografų apgailestauja, kad pastaruoju metu vis mažiau laisvai samdomų fotografų gali pragyventi iš savo amato. Kaip yra iš tiesų?

– Taip, tai tiesa, tai praktiškai neįmanoma. Tačiau kiekvienas pasirenka savo strategiją Mano strategija – socialiniai tinklai. Aš gyvenu iš savo amato, tačiau ne taip kaip anksčiau: negaunu atlyginimo kasoje. Pinigų gaunu iš kitų projektų: iš mokymų (turiu studentų) iš nuotraukų, parduodamų galerijose ir tt. Kai kas įsidarbina įvairiose keistose vietose: tarkime, pas mus yra turtingos korporacijos, pvz Transneft arba Gazprom, žmonės dirba ten, o laisvu laiku fotografuoja. Kas kaip.

 

– Ar yra skirtumas iš kurios šalies užsakovas? Kai kuriuose jūsų darbuose pakankamai aštriai juntama ironija. Tai priimtina šiuolaikinėje Rusijoje?

– Rusijoje kol kas mūsų nepalietė cenzūra. Matyt dėl to, kad esame labai maži žmonės. Kol kas aš laisvai galiu spausdinti savo nuotraukas, neturėjau iki šiol jokių problemų dėl to. Vieną kartą kilo didžiulis skandalas, kuomet mano darytą pakankamai ironišką Vladimiro Putino nuotrauką nuėmė iš parodos. Pirma pamaniau, kad tai – organizatorių darbas, o vėliau sužinojau, kad tai padarė kuratorius, nes išsigando. Dabar Rusijoje daugiau bėdos pridaro savicenzūra, nei reali cenzūra. Žmonės bijo ir patys sau stato rėmus, kurie neretai yra net griežtesni, nei tie, kuriuos primeta valdžia.

Niekuomet nejutau didelio skirtumo tarp darbo užsakovams iš užsienio ir Rusijos. Niekuomet ir nuo nieko neslėpiau savo požiūrio ir tie, kurie su juo nesutinka tiesiog neduoda užsakymų. Būtų keista, jei mane bandytų pasamdyti žurnalas, prieštaraujantis man vertybiniu požiūriu.

O šiaip – kuo garsiau skamba tavo vardas, tuo daugiau turi kūrybos laisvės. Žmones ima dominti ne šiaip nuotraukos, o būtent tavo kadrai. Todėl užsakymai, kuriuos turėjau, taip ir skambėdavo: tarkime, skambina iš žurnalo „Russkij reporter“ ir sako: „Nufotografuok mums ką nors apie Leniną“. Gerai. Gaunu užsakymą ir pats jau imu galvoti kaip jį įvykdyti ir ką fotografuoti. Su cenzūra, ko gero, nesu susidūręs gyvenime. Ir niekada nebuvo tokio dalyko, kad man kas aiškintų kaip fotografuoti.

 

– Jums. O jūsų mokiniai nesusiduria su tuo?

– Taip pat manau, kad ne. Nepamenu, kad Rusijoje fotografai turėtų kokių problemų, susijusių su politika. Būna tokių dalykų: su studentais 2-3 kartus į metus važiuojame į mažus miestelius, vykdome tokį didelį projektą. Pavyzdžiui, atvykome į Kologrivą. Kastramos regionas yra pakankamai laukinis, o šis miestas – pačiuose jo Pietuose. Kai ten atvykome, vietiniai išsigando, ėmė skambinti į regiono centrą ir klausti kas čia pas juos atvažiavo. Ten visi išsigando dar labiau. Atvykome kaip tik tuo metu kuomet šalyje buvo labai aštriai aptarinėjama pensijų reforma, o mano viena mokinė ėmėsi fotografuoti 55–metes moteris. Jie visi dėl to, aišku, dar labiau išsigando. Net liepė vietos žurnalistams mus sekti. Na, sekė ir sekė, kas čia tokio. Rusijoje fotografams šiuo metu santykinai ramu gyventi.

Buvo problemų, kuomet aš dariau „Stern’ui“ didelį pasakojimą apie Rusiją, atvažiavus į provinciją daugelis gyventojų tiesiog nenorėjo su mumis kalbėtis. Buvau su vokiečių korespondentais ir turbūt dėl to jie bijojo.

Šiuo metu labai aštrių temų ir pats nesiimu. Mane domina tam tikras temų spektras ir dėl to greičiausiai esu tiesiog niekam nepavojingas. Man įdomūs maži Rusijos miesteliai, maži gyvenimai.

Sergejaus Maksimyšino fotografijos

 

– Ar sunku tokiems leidiniams kaip „Stern“ parduoti istoriją apie Rusijos glūdumą?

– Aš manau, kad juos ji mažai domina, nebent ten būtų kažkas ypatingo. O be to, aš jau nustojau jas pardavinėti. Dabar pats kuriu pasakojimus, rašau tekstus, pats viską talpinu į tam tikras platformas, pvz „Tilda“, ir tokius pasakojimus mato dešimtys tūkstančių žmonių. Tiesiogiai negaunu pinigų, tačiau tai yra mano pasakojimas. Žmonės susiranda mane per platformą, o vėliau perka knygas arba nuotraukas. Šiuo metu esu labai mažai susijęs su žiniasklaida. Anksčiau man tai buvo labai svarbu – nupirks, ar nenupirks pasakojimą, dabar jau nebe.

 

– Kokia forma anuomet bendradarbiaudavote su leidiniais? 

– Buvo trys būdai: pirmas, kuomet man skambindavo ir užsakydavo padaryti pasakojimą tam tikra tema. Antrasis, kuomet man pačiam labai įdomu nuvykti, pavyzdžiui, į Norilską ir aš ieškodavau žmonių, kurie paims tą temą ir duos man už tai pinigų. Ir trečiasis: aš pats vykdavau už savo pinigus ir vėliau bandydavau siūlyti pasakojimą pirkti. Visi trys būdai veikė vienodai gerai.

Dabartinėje Rusijoje tai jau nebeveikia. Tiesiog nebeliko žurnalų. Liko vienintelis, kuris vadinasi „Ogoniok“ ir jis labai plonas, nes pas juos nėra reklamos. Žurnalo storis juk priklauso nuo ten talpinamos reklamos kiekio.

Paskutinis mano pasakojimas, kurį parvežiau iš Portugalijos buvo apie Porte vykstantį karnavalą, Jo metu visą savaitę ištisas miestas „stovi ant ausų“, vyksta vietos universiteto išleistuvės. Man reikėjo gražios ryškios istorijos, juolab visa tai buvo prieš pat mūsų šalyje vykstančias išleistuves. Aš daviau tą istoriją „Ogoniokui“, jie buvo baisiai sužavėti, sakė, kad labai gerai. Po to atsiuntė maketą, kuriame buvo vos vienas atvartas mano pasakojimo. Na ir ką, nei šlovės, nei pinigų. Kam man to reikia? Aš juk pats galiu paruošti pasakojimą kaip jį noriu ir pats parodyti žmonėms.

 

********

Tarptautiniame fotožurnalistikos festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“ Sergejus Maksimyšinas lankėsi 2019 metais. Jo fotopasakojimai „Norilskas, pirmoji vasaros savaitė“ ir „Apie Jašą ir Mašą“ buvo pristatyti festivalio parodose eksponuotose lauke, erdvėje priešais Radvilų rūmų muziejų (Vilniaus g. 24) bei festivalio žurnalie „Fotografijos ratas“. Festivalio metu surengtos tarptautinės konferencijos „FotoŽurnalistikos ribos“ svečias Sergejus Maksimyšinas pristatė savo kūrybą bei kalbėjo apie fotožurnalisto misiją.
Festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ akimrkas fiksavo Domas Rimeika.

Festivalis „Vilniaus fotografijos ratas“, 2019

 

Norilskas, pirmoji vasaros savaitė

Norilsk, first week of summer
(Please scroll down for English version)

Norilskas, pirmoji vasaros savaitė

Pastatytas gulago kalinių, Norilskas yra vienas labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Ekologinį pavojų miesto ir jo apylinkių gyventojams bei gamtai sukelia tai, kad miestas yra „Norilskij Nikel“ komplekso – didžiausios pasaulyje kalnakasybos ir metalo gamyklos – darinys. Norilsko gamyklos gamina 35 proc. viso pasaulio paladžio, 25 proc. platinos, 20 proc. nikelio ir 20 proc. rodžio, 10 proc. kobalto (Rusijos mastu – 96 proc. nikelio, 95 proc. kobalto, 55 proc. vario). Norilskas yra vienas labiausiai aplinką teršiančių miestų pasaulyje. Apie 100 000 hektarų tundros, supančios miestą, buvo sudeginti arba pasmerkti sunykti. Kai kurių aplinkosaugininkų teigimu, Norilskas yra ekologinės nelaimės zona. Norilsko įmonių išmetamas anglies dioksido kiekis sudaro 2 proc. viso pasaulio taršos. Vidutinė gyvenimo trukmė Norilske 10 metų mažesnė nei Rusijos vidurkis. Fotografuota 2010 m.

Pastatytas gulago kalinių, Norilskas yra vienas labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Ekologinį pavojų miesto ir jo apylinkių gyventojams bei gamtai sukelia tai, kad miestas yra „Norilskij Nikel“ komplekso – didžiausios pasaulyje kalnakasybos ir metalo gamyklos – darinys. Norilsko gamyklos gamina 35 proc. viso pasaulio paladžio, 25 proc. platinos, 20 proc. nikelio ir 20 proc. rodžio, 10 proc. kobalto (Rusijos mastu – 96 proc. nikelio, 95 proc. kobalto, 55 proc. vario). Norilskas yra vienas labiausiai aplinką teršiančių miestų pasaulyje. Apie 100 000 hektarų tundros, supančios miestą, buvo sudeginti arba pasmerkti sunykti. Kai kurių aplinkosaugininkų teigimu, Norilskas yra ekologinės nelaimės zona. Norilsko įmonių išmetamas anglies dioksido kiekis sudaro 2 proc. viso pasaulio taršos. Vidutinė gyvenimo trukmė Norilske 10 metų mažesnė nei Rusijos vidurkis. Fotografuota 2010 m.

 

Norilsk, first week of summer

Built by prisoners of the Gulag, Norilsk is one of the most polluted cities worldwide. The city is an environmental hazard to the population of the city and its surrounding areas because it is a “derivative” of the Nirilsky Nikel complex - the world’s largest mining, and, simultaneously, metal extraction plant. The Norilsk plant produces 35% of the world’s palladium, 25% platinum, 20% nickel and 20% rhodium, 10% cobalt (n Russia: 96% nickel, 95% cobalt, 55% copper). Approximately 100 000 hectares of forest tundra surrounding the city has been burned down or is doomed to extermination. According to some environmentalists, Norilsk is a zone of ecological disaster. Emissions of carbon dioxide from the companies at Norilsk make up 2% of the world’s pollution. The life expectancy in Norilsk is 10 years less than the average for Russia. Photographed in 2010.

 

********

 

Sergejus Maksimišinas gimė 1964 m. 1982 m. baigęs vidurinę mokyklą Kerčėje, Kryme (Ukraina),  įstojo į Leningrado politechnikos instituto Eksperimentinės branduolinės fizikos fakultetą. Nuo 1985 m. dvejus metus tarnavo sovietinėje armijoje kaip fotografas Kubos sovietinių karinių specialistų grupės kariniame klube. Grįžęs po tarnybos 1988 m. tęsė studijas institute, derindamas mokymąsi su darbu Valstybinio Ermitažo muziejaus Mokslo ir technikos ekspertizės laboratorijoje. Vėliau, 1996–1998 m., studijavo Sankt Peterburgo žurnalistų namų Fotožurnalistikos fakultete. 1999–2003 m. dirbo etatiniu laikraščio Izvestija fotografu, nuo 2003 m. yra laisvai samdomas fotografas.

Tarp kitų jo apdovanojimų yra: World Press Photo (2004, 2006 m.), Russia Press Photo (2001, 2002, 2003, 2004 m.), UNEP tarptautinis fotografijos konkursas aplinkosaugos tema (2005 m.).

 

Sergey Maximishin was born in 1964; in 1982, after finishing secondary school in Kerch, Crimea, (Ukraine), he entered the Department of Experimental Nuclear Physics at Leningrad Polytechnical Institute. From 1985 to 1987, he served in the Soviet army as a photographer for the Military Club of the Group of Soviet Military Specialists in Cuba. In 1988, he resumed his studies at the Institute, combining learning with work at the Laboratory of Scientific and Technical Expertise at the State Hermitage Museum. In the period from 1996 to 1998, he studied at the Faculty of Photojournalism at the House of Journalists in St. Petersburg. From 1999 to 2003, he was a staff photographer for the Izvestia newspaper; since 2003, he has been a free-lance photographer.

Among others, his awards include: World Press Photo (2004, 2006), Russia Press Photo contest (2001, 2002, 2003, 2004), UNEP International Photographic Competition on the Environmental (2005).