Straipsnis

S. Maksimišinas: aš nesiekiu šlovės, aš noriu patirti malonumą

Sergejus Maksimišinas – vienas žymiausių šiuolaikinės Rusijos dokumentikos fotografų. Branduolinės fizikos specialybę įgijęs vyras, savo gyvenimą su fotografiją susiejo ganėtinai vėlai, tačiau sako nei akimirkos nepasigailėjęs tokio sprendimo. Jo nuomone, fotografai, tikintys, kad gali pakeisti pasaulį – psichai, o didžiausias šios profesijos privalumas – laisvė ir nesuskaičiuojamas kiekis įspūdžių.

Antroje interviu dalyje S. Maksimišinas atskleidžia kokios savrbiausios savybės reikalingos norint tapti sėkmingu profesijoje ir kaip moko studentus negauti per galvą fotografuojant turguje. Fotografas pasakoja apie save ir pastaruoju metu daugiausiai laiko atimantį užsiėmimą – dėstymą.

 

– Mano tapybos dėstytojas sakydavo, kad jam paruošti mokinį tapatu nutapyti gerą paveikslą. Koks jūsų santykis su mokiniais?

– Aš juos labai myliu. Man jų darbus šiuo metu jau net smagiau rodyti nei savus. Man labai patinka dėstyti. Vienas mano kolega sakydavo: „Žmona sensta, o trečio kurso studentės – niekada“. Žinoma, džiaugiesi studentų pasiekimais. Jūsų dėstytojas buvo teisus.

 

– Kaip jūsų studentai išsirenka temas fotopasakojimams?

– Būna, jie patys pasirenka ir ateina jau su idėja pas mane. Būna, kad padedu. Būna, kad pateikia man tris variantus ir kartu atrenkame geriausią, Šiuo metu turiu naują kursą. Tai privati mokykla, mokslai trunka dvejus metus. Pirmame kurse jie daro keturis pasakojimus: apie žmogų, apie įvykį, apie vietą ir apie problemą arba reiškinį. Antrame kurse jie visus metus daro vieną didelį projektą – knygą. Man svarbu, kad studentą patį domintų jo tema, o ne tai, kad aš ją būčiau primetęs.

 

– Privati mokykla reiškia, kad tarp studentų yra turinčių daug pinigų ir mažai talento? Kaip jūs į tai žiūrite?

– Aš priimu studentus, kurie turi daug pinigų ir mažai talento ir studentus, kurie turi daug talento, bet mažai pinigų. Juokauju, aišku. Visų pirma, kiekvienoje grupėje yra dotuojamų moksleivių. Du asmenys mokosi nemokamai, nes man reikalingi „lokomotyvai“ kurie temptų visą grupę ir be abejo man norisi „išsivalyti karmą“. Todėl mes skelbiame konkursą – pirmas dvi vietas užėmę mokosi nemokamai, dar trims taikome dideles nuolaidas, likę moka pilną kainą. Niekada nebūna taip, kad būtų priimtas turtingas šmikis – net ir mokantys pilną mokestį yra labai motyvuoti. O tai labai svarbu – motyvacija.

Prieš ateidamas į šią mokyklą dėsčiau universitete, žurnalistikos fakultete, bet išėjau, Tiesiog negalėjau žiūrėti į tuščias akis, tai labai sunku. Tai neverta jokių pinigų. Mano dabartiniai studentai visi užsidegę darbu. Tai tiesa. Be to, tai yra nelengva – atlikti visas paskirtas užduotis, ypač dirbančiam žmogui, yra tikrai labai sudėtinga. Jei jie atėjo ir sumokėjo nemažus pinigus, jie žino, ką daro. O, juo labiau, tai kaip susirgimas – visi labai „pasinešę“.

 

– Su studentais vykstate tik į mažus miestelius?

– Anksčiau veždavausi mokinius į užsienį, – Nepalą, Kubą, Tokiją. Daug keliavome. Vėliau supratau, kad man tai ne per labiausiai patinka. Visų pirma, tokias keliones gali sau leisti ne kiekvienas, nes tai labai brangu. Kai kuriuos studentus norėčiau pasiimti su savimi, tačiau jie negali vykti dėl finansinių priežasčių. O štai maži miesteliai yra ne ką mažiau egzotiški, plius ten galime ganėtinai giliau „pakapsyti“ nes viską žinome apie Rusiją. Užsienyje visgi esame turistai. Aplankėme jau 12 miestų. Tai labai įdomu.

 

– Prieš vykdami į kurį nors miestą jie daro tyrimą?

– Be abejo, Jie patys daro tyrimus, patys ieško sau „fikserius“ (vietos gyventojus, padedančius kuriant fotopasakojimą aut. past.). Jie taip pat gerokai prieš kelionę pradeda skaityti vietos interneto forumus, žiniasklaidą. Jie vyksta fotografuoti jau turėdami temą, susitarę su būsimais herojais ir tt. 

 

– Vadinasi tai nėra taip, kad atvykus į svetimą miestą pirmiau dairotės, ieškote temų?

– Ne, baikite. Taip nebent sodininkai daro. Dar prieš atvykstant visi jie turi įdirbį. Jei neturi galutinės temos, ieško vietoje, tačiau jie jau patyrę kaip tai daryti profesionaliai. Jie susirašo su žmonėmis, bendrauja dar iki važiuodami.

 

– Mažuose miesteliuose lengviau dirbti nes žmonės atviresni?

– Nebūtinai dėl to. Ta mažoji Rusija yra visiškai savitas pasaulis, kurį mes tyrinėjame. Maži Rusijos miesteliai yra labai ryškūs ir fotogeniški. Pavyzdžiui, vos 1600 gyventojų miestelyje stovi net trys didžiuliai soborai, nes iš šio miestelio kilę didieji rusų grafai Stroganovai. Svarbiausias pramonės objektas – purvo gydyklos. Apsistojame pas bobutes, kurios kvepia kūdra ir fotografuojame. Viskas taip jautru ir intymu. Tai labai gera fotografinė medžiaga.

Paskutinis miestelis, kuriame buvome – Pošechonje. Mano studentė Nataša, gyvenanti Vilniuje, fotografavo istoriją apie vietos saviveiklos teatrą. Visi jo aktoriai – ekonomistai, staliai, ir tt. labai užsidegę vaidyba. Jų režisierė – fantastiškai energinga moteris. Nataša prašė kiekvieną jų apsivilkti savo kostiumą ir fotografuodavo juos įvairiose miesto vietose.

Tame mieste kadaise tgamino žymųjį Pošechonjes sūrį. Vėliau tą gamyklą tiesiog išvogė dalimis. Buldozeriai griovė tai, kas liko iš fabriko, kadaise maitinusio visą miestelį. Vienas mano studentas ėmė žmones, kurie kadaise ten dirbo, vedėsi juos fotografuoti būtent į tą vietą, kur jie anksčiau darbavosi. Kalbėjosi su jais, pasakojo jų istorijas.

Kita mergina fotografavo šeimą, kurioje buvo 6 įvaikinti vaikai. Labai graži istorija. Kiekvienas randa savo pasakojimą, jie skirtingai įdomūs, saviti.

Nataša, Vilniuje gyvenanti mano mokinė, jos vyras labai pasiturintis žmogus, Kitas mano mokinys, kuris fotografavo pasakojimą apie sūrių gamyklą, turi įmonę, siūlančią išskirtinius paltus. Daugumai tų žmonių tai yra hobis ir jiems visiškai nesvarbu nupirks jų pasakojimus ar ne.

 

– Kuo skiriasi fotožurnalistika ir dokumentinė fotografija?

– Dokumentalistas fotografas labai mažai susijęs su žiniasklaida. Jis daro knygas, parodinius projektus, ilgalaikius pasakojimus. Tarp jo ir žiūrovo nėra filtro, nėra redakcijos. Tad jo darbas yra labiau savarankiškas. Fotožurnalisto darbas yra perleistas per redakcijos prizmę. Todėl mes užsiėmame tik dokumentine fotografija: esame patys sau redaktoriai, užsakovai.

 

– Geram fotopasakojimui svarbu nufotografuoti taip, tarsi tavęs ten nebūtų?

– Tai klausimas apie kadro režisavimą. Žinau daugumą žurnalistinių pasakojimų, kurie buvo nufotografuoti režisuojant. Esminis etikos klausimas: negalima bandyti prakišti surežisuotos istorijos kaip užstebėtos. Vienintelis dalykas – nemeluoti. Jei fotografuoji pastatyminę istoriją, žmonės turi tai suprasti. Sankt Peterburge dirba fotografė Jana Romanova. Ji fotografavo pasakojimą apie ofiso planktoną. Yra daugybė talentingų žmonių, kurie dirba siaubingai nykius darbus. Turėjau mokinę, kuri 8 valandas per dieną vesdavo skaičiukus iš popierinių sąskaitų į kompiuterį. Mergina įgijo aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau Peterburge niekaip negalėjo rasti darbo ir štai gavo tokį. O ji – puiki fotografė. Daugelis dirbančių tokius darbus ieško saviraiškos būdų. Kažkas kopia į kalnus, šoka salsą, o kiti užsiima rekonstrukcijomis. Jana Romanova ėmėsi fotografuoti tuos viduramžių rekonstruktorius su šarvais ir visais kitais atributais įprastinėse jų darbo vietose. Tai – fantastiška istorija, parodanti kontrastą tarp to, kas žmogui sava ir artima ir to, kuo jis užsiima pragyvenimui kasdien. Žinoma, kad tai surežisuota istorija, tačiau tai yra fotožurnalistika ir niekam į galvą nešauna apkaltinti Janą melu.

Ir yra kita istorija apie kurią net rašiau savo knygoje. „World press photo“ apdovanojimuose nugalėjo nuotrauka, kurioje užfiksuoti besibučiuojantys gėjai. Man atrodo tai siaubinga istorija, nes pati didžiausia netiesa fotografijoje yra paties fotografo buvimas. Tai yra kai fotografuojamas ne gyvenimas, bet reakcija į fotografą. Aš netikiu nuotrauka, kur per metrą nuo besibučiuojančių vaikinų atsiduria fotografas – toks buvimas jau savaime įneša labai stiprų nejaukumo jausmą, todėl negali būti tiesa, kai du žmonės bučiuojasi nekreipdami dėmesio į trečią.

Turiu fiziko išsilavinimą. Tarkim laikrodis – matavimo prietaisas. Jis matuoja laiką. Tačiau mes negalime juo matuoti tūkstantmečių – prietaisas turi savo ribas. Negalime mokykline liniuote matuoti atstumo tarp Vilniaus ir Kauno. Negalime dideliu termometru matuoti temperatūros mažoje stiklinėje, nes visa šiluma bus išeikvota termometrui sušildyti. Dokumentinė fotografija taip pat instrumentas, tyrimo metodas. Ir ji turi savo ribas. Man atrodo, kad metro atstumu fotografuoti viešbučio numeryje besibučiuojančius gėjus yra tų ribų viršijimas. Mes niekada nesužinosime kas ten būtų vykę, jei ten nebūtų fotografo. Todėl buvo užfiksuota tiesiog dviejų gėjų reakcija į fotografą.

E. M. Remarko romane „Juodasis obeliskas“ viena herojų – paauglė mergaitė, kuri gydoma psichiatrinėje ligoninėje. Ji apgailestaudama sako: „Tu toks pat kaip mano daktarai. Aš jų klausiu, kur dingsta žolė, kai mes į ją nežiūrime, o jie negali atsakyti“. Tai štai, ką noriu pasakyti: nei vienas mūsų nežino, kur dingsta žolė, kai mes į ją nežiūrime. Štai taip.

 

– Spaudos fotografijoje egzistuoja „mados“. Metai iš metų jos keičiasi: buvo laikas, kuomet visi fotografavo Ukrainos karą, tuomet atėjo laikas, kai visi fotografavo pabėgelius. Kaip vertinate tokias tendencijas?

– Taip, aš buvau Vengrijos spaudos fotografijos konkurso žiuri nariu ir ten buvo tiek pasakojimų apie pabėgėlius, kad nusprendėme visus pasakojimus apie pabėgėlius sudėti į vieną krūvą ir sukūrėme jiems atskirą nominaciją ir išrinkome nugalėtoją.

Pakankamai dažnai lankausi įvairiuose festivaliuose. Aš supratau nuo ko aš pavargau: nuo patoso. Šiuolaikinė fotografija kupina patoso, dabar niekas nefotografuoja apie meilę, visi fotografuoja genderinius tyrimus. Tie konceptualizmai šiuolaikiniai išvijo iš fotografijos humorą. Viskas taip zanūdna, pernelyg rimta ir mes tapome tokiais giliais: visi kažką tiriame. Mes nustojome fotografuoti tarsi žaisdami. Lankydamasis festivaliuose matau fotopasakojimus, kurie publikai nesukelia nei vienos šypsenos, juose nėra nei ironijos, nei humoro. Negalima būti tokiais rimtais.

Viename puikiame filme buvo pasakyta: „Nedarykite protingo veido, pačios didžiausios kvailystės daromos nutaisius būtent šią veido išraišką“. Šiuolaikiniams fotografams kartais norėčiau pasakyti: take it easy, atsipalaiduokite. Tiesiog išeikite į lauką ir pafotografuokite. 

 

– O įmanoma rasti gerą istoriją savo aplinkoje? Kai kurie fotografai sako, kad tai labai sunku, nes akis „užsimuilina“ ir nebepastebi to, kas šalia.

– Man tai – labai sunku. Aš net niekada nesu fotografavęs nei savo vaikų, nei žmonos. Namuose aš ne fotografas. Man net fantazijos trūksta išsitraukti fotoaparatą. Dar daugiau: aš net nefotografuoju Sankt Peterburge, nors tai vienas fotogeniškiausių pasaulio miestų. Geriausia man fotografuoti mieste, kuriame lankausi antrą kartą. Vilniuje esu pirmą kartą, sekantį sykį jau grįšiu čia su fotoaparatu. Apsižvalgiau ir jau žinau kur eičiau ir ką norėčiau įamžinti.

Yra žmonių kurie nuostabiai fotografuoja namuose. Buvo vienas rusų fotografas Nikolajus Ignatjevas, deja jau miręs. Jis – labai talentingas fotografas, tačiau gerausia, ką jis yra įamžinęs tai jo šeimos albumas.

Kitas puikus fotografas Aleksandras Petrosianas kartą yra pasakęs frazę: „Jūs neįsivaizduojatė, kaip išaugtų tikimybė padaryti gerą nuotrauką, jei tik išeitumėte iš namų“.

Per tą laiką kai dėstau turėjau ne vieną šimtą mokinių. Prieš ketverius metus, kuomet man suėjo 50 metų nusprendžiau surengti parodą „Maksimišino mokiniai“. Ėmiau galvoti ką norėčiau pakviesti eksponuoti darbus. Priskaičiavau 12 mokinių, tačiau surengti parodą „Maksimišinas ir 12 mokinių“ būtų visiškas idiotizmas, tad minties atsisakiau. Tačiau labai aiškiai supratau, kuo tie dvylika skiriasi nuo likusių 988 – jie moka pakelti užpakalį nuo sofos. Pasirodo, tai labai retas bruožas. Išeiti iš namų ne tuomet, kai tau liepia šaukiantis ant tavęs dėstytojas arba kaulėta bado ranka jau griebia už gerklės, o tiesiog imti ir tai padaryti. Priimti sprendimą, eiti ir daryti. Nes visi ima svarstyti: reikia ar nereikia, pavyks-nepavyks, įdomu bus ar ne. O fotografija yra veiksmo dalykas. Kam galvoti pavyks ar nepavyks – eik ir pabandyk. Priimtas neteisingas sprendimas yra geriau už nepriimtą, nes neteisingą sprendimą galima ištaisyti ir judėti toliau.

Yra trys rūšys fotografų: tie, kurie galvoja iki fotografavimo, tie, kurie daugiau galvoja po, ir, kaip bebūtų gaila, didžioji dauguma – tai tie, kurie galvoja vietoje fotografavimo. Vertingiausias fotografo bruožas – mokėjimas priimti sprendimą.

 

– O kai fotografai daro pasakojimus apie save, tai skaitosi užpakalio pakėlimu?

– Man labai patiko pasakojimas Alionos Kočetkovos apie tai, kaip ji sirgo vėžiu. Ji kaip tik pakėlė užpakalį ir ėmė fotografuoti save. Šiais metais aš savaitę vaikščiojau su onkologine diagnoze. Man kai kas nutiko, aš nuėjau pas gydytoją ir jis man pasakė, kad reikalai prasti. Po dviejų savaičių turėjau skristi į komandiruotę su studentais, o jis man sakė: tu palauk, gal dar nenorėsi niekur skristi. Ir ant lapelio parašė tą baisią diagnozę su klaustuku. Savaitę gyvenau tomis mintimis – tarsi pažvelgiau už širmos. O kai žmogui ta liga diagnozuota jau be klaustuko, ir jis turi savyje jėgų daryti autoportretus, tai išvis fantastiška istorija. Tą savaitę aš išvis nieko nepajėgiau daryti: gulėjau nusisuskęs į sieną, sukandęs dantis. Žmona klausia: „nupirkau vaikui striukę, jis nenori, tu nešiosi?“, o aš jau net nežinau ar nešiosiu išvis ir kiek laiko. Manau, kad fotografuoti tokiomis aplinkybėmis save – tikras didvyriškumas. Man tuo metu buvo tikrai ne iki fotografijos. Gerai, kad viskas vėliau išsisprendė taip, kad diagnozė nepasitvirtino.

Aliona Kočetkova tarptautiniame fotožurnalistikos festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“ 2019 m. spalį, šalia savo fotografijų serijos „Kai sirgau“, pristatytos festivalio parodose, eksponuotose lauke, erdvėje priešais Radvilų rūmų muziejų (Vilniaus g. 24). Domo Rimeikos nuotrauka. 

 

– Kiek jūsų darbe yra svarbus šeimos, artimųjų palaikymas?

– Mano žmona nekenčia mano darbo. Ji sako: „na, bent jau negeria“. Jai visa tai nuobodu. Aš ją labai myliu, mes turime kartu bendru kitų interesų, tačiau ji toli gražu nėra fotografijos gerbėja. Aš jai be galo dėkingas, kad ji ištvėrė mano išvykas į Čečėniją, Afganistaną. Tiesiog mano karjeros pokyti, kuomet iš viršininkų tapau fotografu ir mano pajamos smuko kokius dešimt kartų. Ji manė, kad jei taip nusprendžiau, matyti tai yra teisinga.

Man labai svarbu gauti grįžtamąjį ryšį. Kartais būna žiūri į fotografiją ir negali suprasti, gera ji ar bloga. Čia man padeda vyresnysis sūnus: jis pirmas žmogus, kurio paklausiu. Todėl šeimos palaikymas yra toks: jie greičiau palaiko mane, nei mane fotografą. Žinoma, man labai svarbu, kad manęs namuose laukia ir kad turiu namus, kur norisi sugrįžti. Mano žmona be abejo man yra pats svarbiausias žmogus.

 

– Grįžkime prie fotografijos. Užpernai kalbinau World press photo foundation direktorių Larsą Boeringą, kuris sakė, kad fotografija, tradicine prasme, pamažu nyksta ir žvelgdami į ateitį turėtume kalbėti apie post fotografiją. Jūsų nuomone, fotografijos pasaulis išties keičiasi taip dramatiškai?

– Dabar visi kalba apie postfotografiją ir aš kalbu. Mes esame progrese, kažkur pakeliui. Galbūt tai bus kažkoks kelių žanrų junginys, apjungiantis savyje ir fotografiją. Viską pakeitė kompiuteriai. Jie tapo ir kino kamera, ir montažinem ir kino teatru. Turbūt fotografija ankstesniu pavidalu jau nebėra tokia įdomi, kaip nuotraukos, įtrauktos į multimedijų projektus ar pan.

Kiti fotografai mane kartais bara, nes mano studentų parengtuose pasakojimuose būna ir interviu, ir tekstas, ir video medžiagos. Jie šaukia: kur čia fotografija? Iš tiesų aš esu labiau pasakotojas nei fotografas. Ir kitus aš mokau tokiais būti. Svarbiausia – gerai papasakota istorija. Jei tam kad istorija būtų papasakota gerai į ją reikia įtraukti video – kodėl gi ne?

Viena mano studentė kuria fotopasakojimą apie mergaitę Leną iš Penzos. Ji – našlaitė, kamuojama baisios negalios, kurią geri žmonės rado tuomet, kai ji buvo visų užmiršta kažkur internate, vietoje, kuri yra savotiška masinė kapavietė, kur žmonės tiesiog nyksta. Lena – fantastiška poetė, rašo eilėraščius, prozą. Geradariai nupirko jai butą. Ir štai mano studentė fotografavo apie ją istoriją. Ten buvo gal dešimties minučių trukmės vaizdo medžiaga, kai Lena pirmą kartą rakina savo buto duris, jai nepvyksta, ji kankinasi, bet užsispyrusiai rakina toliau. Jai tai – ne tik butas, o viltis. Tai štai, ši video medžiaga stipresnė už visas nuotraukas kartu paėmus. Kodėl turėtume tai tiesiog išmesti?

Yra dalykų, kuriuos galima papasakoti fotografija, o yra tokių, kuriuos galima pasakyti tik žodžiais arba video medžiaga. Kai padaroma viso to sintezė galima papasakoti nepalyginamai įdomesnę istoriją.

 

– Koks jūsų požiūris į Photoshop’o naudojimą fotografijoje?

– Aš jo beveik išvis nenaudoju – nustatau juodą ir baltą taškus, štai ir viskas. Vienas mano kolega mėgsta sakyti: „Jei fotografijos apdirbimas užtrunka daugiau nei minutę laiko, ją reikia išmesti“.

Matėte mano nuotraukas, koks dar Photoshopas?

 

– O jūsų studentai nesusigundo galimybe kompiuteriu pridėti efektų?

– Aš manau, kad jei taip nutiktų, jie gautų nuo manęs per ausis. Tad visiškai tikrai ne. Mano galva bet kokia intervencija į informacinį lauką yra visiškai nepriimtina. Žinote, iš kur atsiranda tie dalykai: man atrodo dauguma žmonių žiūri į fotografija su nenumaldoma gyvuliška trauka. Man atrodo, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Man fotografija tai žaidimas. Žinoma, žaidžaint futbolą galima pradėti žaisti rankomis ir tuomet greičiausiai įmuši daugiau įvarčių, tačiau tai jau bus kitas žaidimas. Jei nori spalvinti dangų, pasakyk „aš tapytojas“ ir daryk tai, kam tada vadintis dokumentikos fotografu? Tai jau absoliutus profesijos diskreditavimas. Jei mano mokiniai taip elgtųsi susivyruotų pasitikėjimas ir manimi.

Kai žmonės žaidžia kieme futbola, juk niekam į galvą neateitų sukčiauti ar kaišioti kojas, nes jie susirenka ne laimėti, o patirti malonumą. Tai didžiajame futbole, kur dideli pinigai, atsiranda nesąžiningi žaidėjai. O kieme jei kas pradėtų nešvariai žaisti į jį tiesiog pažiūrėtų kreivai ir išvarytų lauk, nes ne to susirinko. Man atrodo, tas pats ir su fotografija. Būdamas fotografu aš nesiekiu uždirbti pinigų, aš žinau kur jų galima daug daugiau uždirbti, aš nesiekiu šlovės, aš noriu patirti malonumą.

 

– O ką manote apie fotografus, kurie galvoja, kad jų pasakojimai gali pakeisti pasaulį?

– Aš manau, kad jie yra psichai. Tikra tiesa. Tai, nuo ko aš pradedu mokyti savo studentus. Aš jiems sakau: jei jūs atėjote čia norėdami uždirbti pinigų, jūs ne čia pataikėte. Eikite, fotografuokite madų žurnalams, fotografuokite maistą. Kaip man sakė vienas fotografas Afganistane: „Tavo gyvenimas visada bus vertas šampano, tačiau pinigų turėsi tik alui“. Jei norite šlovės – jūs taip pat ne čia pataikėte. Išeikite į miesto aikštę ir paklauskite žmonių kas toks Alex Webb. Kiek žmonių atsakys? Štai mūsų šlovė. Taip tik atrodo, kai sėdime Feisbuke ir regis aplinkui vien fotografai. Tačiau tai – tik burbulas.

Kažkada Andrejus Polikanovas paskaičiavo, kad dokumentinė fotografija domina maždaug 30 tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Jis suskaičiavo žmones forumuose ir gavo tokį skaičių. Mes niekada netapsime įžymybėmis, tiesiog niekada. Ir mes niekada nepakeisime pasaulio, jį keičia politikai, mokslininkai. Fotografui retkarčiais pavyksta „paskambinti varpeliu“.

Man atrodo šioje profesijoje yra du svarbiausi dalykai dėl ko žmonės ją renkasi. Visų pirma – tai laisvė. Kuomet mūsų oligarchas Chodorkovskis atėjo pas Vladimirą Putiną vilkėdamas megztinį, jis sėdo dešimčiai metų – tai buvo palaikyta didžiausiu įžeidimu, o aš, štai, vaikštau ir nieko. Aš galiu gulėti Nevos prospekte, fotografuoti praskrendančius lėktuvus visas aplipęs nuospjaudomis ir kramtomomis gumomis ir niekas man nieko nepasakys, nes štai, fotografas, ką čia iš jo bepaimsi.

Buvo toks sovietinis filmukas „Nilso kelionė su laukinėmis žąsimis“ ten vaikas, kurį užbūrė turėjo įvykdyti tris užduotis. Viena jū buvo: „Kai karalius apnuogins galvą, tu turi likti su skrybele“, tai apie fotografus – mes galime likti su skrybelėmis net tuomet kai pats karalius apnuogina galvą. Tai yra laisvė.

Visų antra, tai yra gyvenimo būdas. Per dvidešimt karjeros metų aš patyriau tiek nuotykių, pamačiau tiek šalių ir gyvenimo, kad to nenusipirksi už jokius pinigus. Štai tik du dalykai, kuriuos rasite šioje profesijoje. Čia tikrai nėra nei šlovės, nei pinigų, nei įtakos.

 

– Ką geras fotožurnalistas turi mokėti svarbiausio?

– Didžiausia Rusijos fotografijos mokyklų bėda, kad čia dėstoma fotografija yra atskirta nuo kultūrinio konteksto. Ji visiškai atitrūkusi nuo visuotinės meno istorijos. Jei turėčiau pinigų įkurti nuosavą mokyklą, mokyčiau joje bendrų šiuolaikinio meno pagrindų, mokyčiau meno istorijos ir tik po to fotografijos. Rusijos fotografų bėda tame, kad jie tarsi išplėšia fotografiją iš pasaulinio meninės kultūros konteksto, tarsi fotografija būtų atskirai, o visos pasaulinės kultūros tendencijos atskirai. Ir be abejo, daugelis fotografų nustoja vystytis, nes neskaito knygų.

Fotografija yra sudėtinga kalba, mano galva labai svarbu be jos mokėti ir kitas – kino kalbą, estetikos kalbą, kad būtų galima jausti save pasaulinio konteksto dalimi, o ne būti tiesiog fotografu. Žmonės nustoja vystytis.

 

– Be išsilavinimo, kokius svarbiausius įgudžius reikia savyje išugdyti?

– Mokėjimą bendrauti, mokėjimą pamatyti save kito žmogaus akimis. Komunikacija yra kertinis profesijos dalykas – jei nemoki pasikalbėti su žmogumi, tu nesi tinkamas profesijai. Eik fotografuok medžius ar dar ką. Bendravimas labai svarbus, net svarbesnis nei rašančiam žurnalistui. Kaip sugebėjai sutarti su žmogumi, taip jį ir nufotografuosi. Tai, turbūt, svarbiausia.

 

– Kokia paslaptis kaip jums pavyksta prieiti prie žmonių taip arti, kad jie jūsų nebijotų?

– Nėra jokios paslapties. Aš visą gyvenimą buvau labai smalsus. Man labai įdomu bendrauti su įvairiais žmonėmis ir jie tai jaučia, kad mano domėjimasis jais nuoširdus. Turiu patikimų būdų: jei reikia labai greitai rasti kontaktą su žmogumi, paklausti apie tai, kas čia anksčiau stovėjo. Iš karto gausi krūvą žmonių, kurie puls pasakoti apie tai. Pamenu, kai tarnavau armijoje, vienas šventikas Bulgarijoje mane visą dieną vežiojo po miestą vien dėl to, kad aš ne paklausiau kaip visi kur čia įsigyti kailinius, o paklausiau apie anksčiau stovėjusį namą. Žmonėms visada malonus tavo nuoširdus dėmesys jų atžvilgiu. Priešingai vyraujančioms nuostatoms, žmonės mėgsta būti fotografuojami, nes jie mėgsta kai jais domisi. Jie bijo tik tuomet, kai nesupranta ką tu darai.

Turiu visą instrukciją studentams kaip fotografuoti turguje ir negauti per galvą. Aš jiems sakau: jūs ateinate į turgų Maskvoje, ten sėdi tadžikai ir prekiauja tais savo krapais, tai patys nelaimingiausi žmonės pasaulyje. Jie atvyko čia, be žmonos, vaikų, gyvena susigrudę trisdešimt žmonių viename kambaryje, prekiauja turguje, o pusė jų net neturi jokių dokumentų. Mentai (policininkai - aut. past.) juos apiplėšinėja, banditai irgi, o jie sėdi prekiauja tais krapais. O jūs, štai, gražiai apsirengę, dideliais fotoaparatais pradedate juos fotografuoti. Kokia pirma mintis šauna jiems į galvą? Galiu pasakyti, kad tai, jog jūs darote meną jie pagalvos paskutinėje eilėje. Jie jūsų bijo, jie galvoja, kad jūs gal iš milicijos ar pan. Todėl jūsų tikslas – greitai paaiškinti, koks jūsų buvimo čia tikslas. Būtų sunku tai padaryti iškart didelei žmonių sankaupai, todėl tik atėję turite susirasti kas čia vyresnysis, su kuo galima pasikalbėti. Tokie žmonės yra bet kurioje bendruomenėje. Jiems ir turėsite paaiškinti ko norite, jei būsite pakankamai įtaigūs, jums leis fotografuoti. Juk mes nenorime daryti žmonėms ką nors bloga, atvirkščiai.

Jei atvykote į čigonų taborą visiška kvailystė tiesiog išsitraukti fotoaparatą ir imti fotografuoti – jus iš karto sumuš. Geriau nueikite pas barona, nusivežkite pas jį saldainį vaikams, ar buteliuką. Pasedėkite su juo, išgerkite taurelę ir tuomet baronas pats pasakys, kad galite nors ir nakvoti likti tabore – nuo jūsų galvos nei plaukas nenukris. Nėra specialios fotografavimo etikos. Tiesiog mandagumas. Jei einate į žmonių namus, paimkite su savimi mažą dovanėlę. Jei namuose yra vaikų – turėkite kuo juos pavaišinti. Iš pradžių pasikalbėkite.

Pamenu, ketverius metus fotografavau pasakojimą apie darbo migrantus Indijoje. Ieškojau anglies degintojų, tai buvo labai sunku, nes buvo sudėtinga žmonėms paaiškinti ko būtent aš ieškau. Tąkart buvau kartu su studentu, atvykę pamatėme neįtikėtino grožio vaizdą: milžiniški medienos kalnai, iš viršaus užpilami smėliu ir padegami. Labai svarbu, kad į tą laužą nepatektu deguonis, nes kitaip nesigaus anglis. Aplink tą laužą pastoviai sėdi žmonės, kurie pamatę, kad mediena ne smilksta, o dega, užpila ją smėliu. Visa tai – fantastiškoje šviesoje, dūmų apsuptyje ir tt – grožis tiesiog kvapą gniaužiantis. Mano studentas iš karto išsitraukė aparatą ir norėjo pradėti fotografuoti, tačiau aš jėga jam neleidau to daryti. Mes nuėjome pas juos, pabendravome, atsigėrėme arbatos ir išvykome taip nepadarę nei vienos nuotraukos. Už tai kai atvažiavau kitą dieną, aš jau buvau savas.

Tas pats galioja ir kare. Jei atvžiavai į kokį dalinį, tarkime Čečėnijoje, pirmą dieną esi visų priešas, nes niekas nežino ko tu čia atvažiavai, kokių tikslų vedinas. Visi galvoja, kad turi „dvigubą dugną“. Tik susiruoši fotografuoti karį, iššoka karininkas, puola jam taisyti uniformą ir tt.

Svarbiausias dalykas – likti ten nakvoti. Kuomet lieki nakvoti, vakare pastatoma palapinė, išpilstomas spiritas. Tuč tuojaus atsiranda koks karininkas, kuris ima skaityti Jesenino eilėraščius taip, kad ašarą spaudžia, visi ima kalbėtis apie žmonas, vaikus. Ima sakyti, kad štai, Serioga, manėme, kad tu niekšas, o tu, štai, koks žmogus! Ir ryte gali daryti viską, ką nori – jie parodys viską, net tokius dalykus, kur kartais tenka klausti, ar jie tikrai yra tikri, kad galima juos fiksuoti. Kaip pabendrausi, taip ir nufotografuosi. Svarbu būti mandagiu ir tikrai nuoširdžiai smalsiu.

 

Straipsniams iliustruoti panaudotos S. Maksimyšino fotografijos, su autoriaus leidimu, iš knygos „100 S. Maksimyšino fotografijų“. Daugiau jų galite pamatyti:
https://www.facebook.com/sergey.maximishin/media_set?set=a.1783813701635582&type=3

********

S. Maksimyšino fotopasakojimas pristatytas 2019 metų tarptautiniame fotožurnalistikos festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“.

Apie Jašą ir Mašą

About Yasha and Masha
(Please scroll down for English version)

Apie Jašą ir Mašą

Anksti ryte į internatą ateina šventikas. Išstovėję pamaldas, atlikę išpažintį vienas Dievas težino už kokias nuodėmes ir priėmę komuniją Naiviojo teatro aktoriai važiuoja ekskursijon į Ermitažą. Naivusis teatras – tai šešetas Sankt Peterburgo psichoneurologijos internato Nr. 7 gyventojų. Jauniausiam Kostiai – 19, vyriausiam Jašai – 55-eri. Visas šešetas serga Dauno sindromu. Jie užima vietas kieme stovinčiame internato mikroautobusiuke. Kiekvienas turi savo vietą. „Daunai labai mėgsta tvarką“, – paaiškina man teatro režisierė Liudmila Arkadjevna.

„Gal jau važiuokime?“ – nekantrauja vairuotojas dėdė Slava. „Negalima! – griežtai sako Maša (vienintelė trupės moteris). – Be Sergejevnos negalima!“

Tatjana Sergejevna – internato direktorė – atbėga uždususi: „Dovanokite, vaikai! Vos jūsų nepamiršau!“

– Dėdė  Slava jau norėjo važiuoti, bet aš neleidau, – skundžia Maša.

– Teisingai, Maša, be palaiminimo negalima, – sutinka Tatjana Sergejevna. – Ką dar reikia padaryti prieš kelionę?

– Pasimelsti! – išpyškina jauniausias Kostia.

Sergejevna pradeda „Tėve mūsų“, daunai kartoja choru.

– Tepadeda Dievas, vaikai! – sako direktorė ir, visus peržegnojusi, užtrenkia autobusiuko duris.

Mūsų laukia ilgas kelias, nes internatas yra pietiniame Sankt Peterburgo pakraštyje. Jaša akivaizdžiai nervinasi.

– Arkadjevna, gal grįžkime?

– Kodėl, Jaša?

– Aš bandelę su razinomis pamiršau. Man ją brolis atnešė. Vakar.

– Nutilk, Jaša! – pyksta Maša.

– Jašenka, aš bandelę paslėpiau. Sugrįšime – atiduosiu, – ramina Jašą Liudmila Arkadjevna ir man šnibžda: – Jo brolis jau prieš dešimtmetį mirė... Jo daugiau niekas nelanko... Kai tik kur nors važiuojame, jis vis prisimena tą bandelę.

Prie įėjimo į Ermitažą mus pasitinka savanoris iš Vaikų invalidų tėvų asociacijos. Jau dveji metai, kai jis rengia trupei ekskursijas. Daunai nuskuba prie jo glėbesčiuotis. Maša įsikimba ekskursijų vadovui į ranką. Rūbinėje eilė. Paduodame paltus ir striukes. Maša žiūri į save prabangiame rūmų veidrodyje ir pareiškia, kad niekur neis, sėdės čia, nes pamiršo šukas. Daunas Kostia skubėdamas iškrato boloninio krepšio, su kuriuo niekada nesiskiria, turinį. Ant grindų pasipila baterijos, obuolių graužtukai, stikliniai rutuliukai, šachmatų figūrėlės ir šukos. Kol Maša šukuojasi, mes šliaužiojame grindimis ir renkame Kostios brangenybes.

Savanoris veda mus į ispanų dailės salę. Sustojame prie man nežinomo autoriaus paveikslo  „Šventojo Petro nukryžiavimas“. Daunai, kaip įprasta, susėda ant grindų. Maša nusiauna batelius ir tvarkingai pastato šalia savęs – „kojytes skauda“. Mūsų gidas pasakoja apie šv. Petrą, apie tai, kaip priešai jį nukryžiavo.

– O dabar aš jums perskaitysiu, kaip apie tą įvykį pasakoja Šventasis Raštas...

– Na, tai skaityk, ra - šy - to - jau! – sarkastišku balsu pertraukia ekskursijų vadovą Roma.

– Nutilk! – tildo Maša. –  Kas per durnynas išvykoje!

Baigiantis ekskursijai jaunuoliai pavargo. Maša pradėjo ožiuotis, grįžtant suglebo ant Liudmilos Arkadjevnos ir ekskursijų vadovo rankų. Atgalios važiavome ilgai, vis įstrigdami transporto kamščiuose. Maša, patogiai padėjusi galvą ant Jašos peties, užmigo. Parvažiavome pietums. Internate daunų buvo tik koks dešimtukas iš dviejų šimtų čia „gyvenančių“. Per pietus jie kiekvienas turi savo vietą – prie ilgo stalo šalia tolimos nuo įėjimo sienos. Po pietų – arbata su sausainiais. Piktos išvaizdos žmogus prie kaimyninio stalo užspjauna ant sausainio  gabaliuko ir ištiesia jį Jašai. Jaša, nesitikėdamas apgaulės, paima sausainį ir jau ketina atsikąsti. Maša išplėšia sausainį ir sviedžia ant grindų. Nuskriaustas Jaša jau rengiasi verkti. Maša, nieko nepaisydama, paima jį už rankos ir veda iš užstalės: „Eime, Jaša, pas mane arbatos gerti.“

Prašau Mašos leidimo nufotografuoti ją su Jaša jos kambaryje. Maša nesutinka, nes jeigu močiutė pamatys fotografijas, kad pas ją, Mašą, į kambarį ateina Jaša, barsis. Prie mūsų prieina Liudmila Arkadjevna ir įkalbinėja Mašą, sako, kad to reikia žurnalui, visi turi pamatyti, kaip jūs gyvenate, o močiutė tik apsidžiaugs... Maša nepalenkiama. „Visi pasitraukite! – ragina mus internato virėja, ryšinti purviną prijuostę. – Aš tuoj susitarsiu!“ Virėja paima Mašą už rankos:

– Mašenka, aš tau rytoj per pietus duosiu du kotletus.

– Keturis! – ryžtingai atrėžia Maša.

Trečią valandą paskirta repeticija. Kol aktoriai renkasi, Liudmila Arkadjevna man pasakoja, kad teatrą prieš šešerius metus įkūrė režisierė Augusta Bobrovničiaja, tada vaidino spektaklius japonų kabukio teatro stiliumi. Tačiau dabar Augustina gyvena Maskvoje. Teatru nėra kam užsiimti, o mesti gaila, todėl ji, Liudmila Arkadjevna, jam ir vadovauja, nors iki tol su teatru jokių reikalų neturėjo. Dabar įsitraukė, pati rašo pjeses ir pati jas stato.  Žiemą pastatė Maršako „Dvyliką mėnesių“. Spektaklį per Naujuosius metus parodė „saviems“ – visiems labai patiko. Anksčiau su spektakliais nuvažiuodavo ir į kitus internatus, tačiau dabar sugedo didysis autobusas, o remontui pinigų nėra... Teiraujuosi apie Mašą ir Jašą. Mašai, pasakoja Liudmila Arkadjevna, 28 metai, ji turi motiną ir močiutę, kurios gyvena Vsevoložske ir kartą per savaitę Mašą aplanko, o retsykiais laisvadieniais net pasiima į namus. Naujametiniam spektakliui močiutė pasiuvo Mašai voveraitės kostiumą, tačiau atvažiuoti į spektaklį negalėjo, tad Maša visą dieną raudojo. Jaša giminių neturi, visus 55 metus gyvena keliaudamas iš internato į internatą. Dar ji praneša, kad Jaša – žydas.

Aktoriai visada repetuoja apsivilkę kostiumus – geriau išeina. Šiandien jie repetuoja klounadą. Nesiseka – gal pavargo, gal aš trukdau. Liudmila Arkadjevna padaro pertrauką. Išeinu į koridorių – Maša ir Jaša prie sienos bučiuojasi.

– Ar tau čia, internate, patinka? – klausiu Jašos.

– Ne. Čia pasivaikščioti neišleidžia. Aš kitame internate buvau, ten buvo gera. Ten leisdavo. Tačiau ten mane lazda mušdavo. Ten taip pat buvo nekas.

– O tu Mašą ar myli?

– Aš – taip. Ir ji mane myli. Anksčiau aš Leną mylėjau. Tačiau ji numirė. Jau seniai.

– O tu, Maša, ar myli Jašą?

– Myliu, kol Rafočka ligoninėje. Rafočkos nesveika širdis, jį į ligoninę išvežė. Kai parvažiuos, aš vėl Rafočką mylėsiu. O Jaša – senas. Jam štai tiek, – Maša parodo tris pirštus.

Liudmila Arkadjevna ir vėl nepatenkinta.

– Jeigu paskutinį kartą gerai nesuvaidinsite, paliksiu jus ir išeisiu į pensiją. Aš savo anūkus turiu neprižiūrimus, o čia su jumis vargstu!

– Pizdec, – kreipdamasis į mane sako daunas Roma. – Arkadjevnai vėl stogas nuvažiavo.

Jaša nemoka pats persirengti. Maša niurzga, tačiau padeda jam nusivilkti klouno kostiumą ir užsimauti kelnaites, kelnes, apsivilkti megztinį. Atsisveikinant Maša prisiglaudžia man prie pilvo, ji labai romi, ir ilgai taip stovi. Jaša atsisveikindamas ištiesia ranką ir prisistato: „Jakovas Davidovičius.“ „Sergejus Jakovlevičius“, – atsakau jam ir paspaudžiu ranką. Išeidamas atsigręžiu ir matau, kaip Maša ir Jaša prigludo prie milžiniško internato vestibiulio lango stiklo. Jau iš gatvės padarau paskutinį kadrą ir įsėdu į mašiną.

 

About Yasha and Masha

It’s early morning, and the priest comes to the Boarding House. When the sermon is over and all their sins confessed to the God, the actors of the ‘Naïve Theatre’ are ready to go to an excursion to the Hermitage. The ‘Naïve Theatre’ – it’s six of the inmates of the Psychoneurological Boarding House No 7 in St. Petersburg. The youngest, Kostia, is nineteen and the oldest, Yasha, is fifty-five, and all of them have Down’s syndrome. The guys take their seats on their old minivan parked in the yard. Each of them has their own seat. ‘People with Down’s syndrome value order above all’, explains Lyudmila Arkadyevna, the artistic director of the theatre.

‘Let’s go, shall we?’ the driver Uncle Slava is impatient. ‘No, we can’t!’ Masha, the only woman in the troupe, is adamant, ‘not without Sergeyevna!”

Tatjana Sergeyevna, the director of the House, comes running, gasping for breath. ‘Sorry, children. It nearly slipped my mind.’

‘Uncle Slava wanted us to go, I didn’t let him,’ Masha snitches on him.

‘That’s right, Masha – not without a blessing,’ agrees Tatjana Sergeyevna. ‘What else has to be done before leaving?’

‘To say our prayers,’ offers the youngest Kostya without a minute of hesitation.

Sergeyevna starts reading The Lord’s Prayer, others follow after her in chorus.

‘Go with the Lord, children!’ With her blessing, the director shuts the minivan door.

The way will be long, the House is situated in the southern suburbs of St. Petersburg. Yasha is visibly nervous.

‘Arkadyevna, let’s go back.’

‘Why, Yasha?’

‘I’ve forgotten my bun with raisins that my brother brought me. Yesterday.’

‘Shut up, Yasha!‘ Masha is angry.

‘Yashenka, I have put the bun away. You’ll get it back when we return.’ Lyudmila Arkadyevna tries to calm him down, then whispers to me, ‘there is no brother, his brother died ten years ago… Nobody else ever comes to him… But whenever we go somewhere, he always remembers about that bun.’

At the entrance to the Hermitage, we are met by a volunteer from the Association of Parents of Children with Disabilities. For two years, he has been coming to accompany the troupe round the museum. The visitors run up to him for a hug. Masha takes the guide by his hand. There is a queue in the cloakroom where we have to leave our coats and jackets. After spending some time observing herself in the magnificent palatial mirror, Masha declares that she is not going anywhere, she will stay right there because she has forgotten to bring her comb. Kostia resolutely takes his canvas bag, from which he never parts, and shakes out its content. The floor gets covered with battery cells, apple bits, small glass balls, chess pieces, and a comb. While Masha is brushing her hair, we all get on our knees and crawl around gathering Kostia’s treasures.

The volunteer takes us to the hall of Spanish paintings. We stop at the picture ‘Crucifixion of St. Peter’ by an author I don’t know.  As they are used to, the Down’s people get seated on the floor. Masha takes off her shoes and neatly places them next to herself – ‘my feet hurt.’ Our guide tells us about St. Peter and how his enemies crucified him.

‘I’ll now read to you how the Holy Writ tells about it…’

‘Oh, c’mon, read, you wri-ter!‘ sarcastically intones Roma.

‘Shut up!’ Masha shushes him. ‘You are nothing else but a madhouse on excursion!’

By the end of the excursion, the guys are visibly tired. Masha becomes fractious. On the way back, she limply hangs on the arms of the guide and Liudmila Arkadyevna. The drive back home takes a long time because of all those traffic jams on the streets. Masha falls asleep with her head comfortably placed on Yasha’s shoulder. We are back home just in time for lunch.  

There are not many of those with Down’s syndrome among the inmates of the House – just ten out of two hundred. They have their own place in the dining room – a long table at the furthest wall from the entrance. The lunch is followed with tea and a biscuit. A gloomy-faced person at the nearby table spits on a piece of biscuit and offers it to Yasha, who trustingly takes the biscuit and is about to have a bite. Masha snatches the biscuit out of Yasha’s hand and throws it on the floor. Yasha is hurt and close to tears. Masha resolutely takes him by his hand and leads him out of the room. ‘Come on, Yasha, we’ll have the tea in my room.’

It’s three o’clock, and time for a rehearsal. While the artists are gathering, Lyudmila Arkadyevna tells me that the theatre was established six years ago and staged plays in the manner of the Japanese theatre Kabuki. When its initiator and director left for Moscow, there was nobody to take care of the theatre. As it would have been a shame to throw away the initiative, she herself decided to take over, though she had never before had anything to do with theatre. And now she got hooked on it – she herself writes plays and stages them.

In winter they staged the ‘Twelve Months’ by Marshak for their own audience. Everybody liked the performance. Previously, they used to travel with their performances to other boarding houses. Now their big bus is broken and there is no money to repair it. I ask her about Masha and Yasha. Masha, tells Lyudmila Arkadyevna, is 28, she has a mother and a grandmother, who come once a week to visit her and sometimes even take Masha home for a weekend. Though her grandmother once made Masha a costume of a squirrel for their New Year play, they were not able to come and see the performance. Masha spent all the day crying. Yasha has no relatives, and all his 55 years he has spent touring from one boarding house to another.

The actors rehearse dressed for their roles, as they find it easier to act their parts. Today they rehearse a piece of clownery, which is not going well – whether the artists are tired, or it is because of my presence. Lyudmila Arkadyevna calls for a break. I go out of the room – Masha and Yasha are kissing in the corridor.

‘Do you like it here at this boarding house?’ I ask Yasha.

‘No. They don’t let us go for a walk. I was at another place; it was better then. They allowed it there. But they used to beat me with a stick. There it was also bad.’

‘What about Masha, do you love her?’

‘I do. She also loves me. Earlier, I loved Lena. But she died. Long ago.’

‘And you, Masha. Do you love Yasha?’

‘I love him. While Rafochka is in hospital. Rafochka has a weak heart and they took him to hospital. When he is back, I will love him again. Yasha is old. He is that old,’ Masha shows her three fingers.

Lyudmila Arkadyevna is again displeased.

‘It’s the last time! If you don’t perform well again, I’ll leave you and retire. I have my own grandchildren I should be looking after. And here am I, wasting my time with you!’

‘Shit,’ Roma says, turning to me. ‘Lyudmila Arkadyevna is going nuts again.’

Yasha is not able to dress by himself. Masha grumbles, but helps him to take off the clown’s costume and put on his underpants, pants and sweater.

When I am about to leave, Masha presses herself to my stomach – she is that small – and wouldn’t let me go for a long time. Yasha says his goodbye by offering me his hand and introduces himself, ‘Yakov Davidovich.’ ‘Sergei Yakovlevich,’ I say in answer to his handshake. I leave the building and turn around to see Masha and Yasha with their noses glued to the glass of a huge window in the hall of the Boarding House. I take the last shot already from the street and go to my car.

 

Про Яшу и Машу

https://remetalk.livejournal.com/695.html