Povilas Sigitas Krivickas: „Fotografus subūrė entuziazmas“
Povilas Sigitas Krivickas: „Fotografus subūrė entuziazmas“
RASA PAKALKIENĖ
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys Povilas Sigitas Krivickas buvo prie fotografų organizacijos kūrimo ištakų. Žurnalistas ir fotografas vadina save raštininku. „Rašiau parodų anonsus ir apžvalgas, dalyvavau disputuose kuriantis organizacijai. Kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybinių sekcijų vedėjas, talkinau parengiant ir pateikiant aukštoms instancijoms būtinus fotomenininkų draugijos steigimo dokumentus“, - per interviu pasakojo jis.
- Lietuvos fotomeno draugija buvo įsteigta nykiais sovietiniais laikais. Ar daug ir kokių buvo kliūčių tuomet, 1969 metais, jai atsirasti?
- Kliūtys gali būti išorinės ir vidinės. Anų laikų išoriniai barjerai daugmaž aiškūs: kompartinis socrealizmas, tiesmukiška Glavlito cenzūra, ribotos viešosios raiškos galimybės. Tai lėmė ir savotišką „vidinį cenzorių“ – atsargiai laviruoti tarp valdžios „leistina“ ir realaus „įmanoma“. Pernelyg drąsiai ir atvirai peržengus tas leistinas ribas, buvo galima prarasti ir kuklius pasiekimus arba skaudžiai nudegti.
- Esate vienas iš Lietuvos fotomeno draugijos steigėjų. Kas labiausiai įsiminė, kuriant fotografų organizaciją?
- Pirmiausia – bendras fotografijos mylėtojų entuziazmas, kurį sumaniai kurstė ir vairavo trisdešimtmetis Antanas Sutkus. Žinoma, nepamirštami ir kiti trisdešimt Orgkomiteto narių, iš kurių jau nemažai išėjusių Anapilin – Povilas Karpavičius, Marijonas Baranauskas, Liudas Ruikas.
- Ar sovietinė cenzūra darė didelę įtaką lietuviškai fotografijai?
- Darė kaip ir kitoms kūrybos bei meno sritims. Pavyzdžiui, nebuvo galima viešai rodyti (spaudoje, parodose) fotografijų, kuriose matyti horizonto linija, jeigu jų nėra leidusi karinė cenzūra, sėdėjusi Rygoje. Blokuotos aktų fotografijos, nes oficialiai Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo, ir dauginimasis tarytum vyko „kvadratiniu lizdiniu būdu“ arba grybų sporomis.
- Kaip pavykdavo sovietinę cenzūrą apeiti, kad Lietuvos fotografijos menas pasiektų Vakarus? Ko būtent dėl jos nepavyko padaryti?
- Apie tai galėtų geriau papasakoti mūsų fotomeno klasikai Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Virgilijus Juodakis, Vilius Jasinevičius ir kiti, kam anuomet teko visokiomis gudrybėmis apeiti cenzūros barjerus (per pažįstamų diplomatų, turistų bagažą) arba jų neįveikti. Tiesa, kai kurie geresni darbai patekdavo į užsienį ir legaliai, jeigu ant jų savo štampą prispausdavo specialus Kultūros ministerijos valdininkas: «Разрешено к вывозу из СССР» („Leista išvežimui iš SSRS“ – liet.).
- Koks jūsų, raštininko, kaip save vadinate, indėlis į lietuviškos fotografijos judėjimą?
- Nedidelis. Rašiau parodų anonsus ir apžvalgas, dalyvavau disputuose kuriantis organizacijai. Kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybinių sekcijų vedėjas, talkinau parengiant ir pateikiant aukštoms instancijoms būtinus fotomenininkų draugijos steigimo dokumentus.
- Atrodė, kad kai nebeliks cenzūros, prasidės kultūros ir meno, taip pat ir fotografijos, kilimo ir atsiskleidimo laikotarpis. Ar taip ir buvo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jei ne visai - kodėl?
Dauguma žmonių juk liko tie patys. Lėtai keitėsi ir jų mąstymas, tiksliau – jo inercija. Tačiau, žinoma, varžtams atsileidžiant, skaidrėjo bendra kultūros panorama.
- Kokia jūsų nuomonė apie dabartines fotografijos sklaidos galimybes, palyginkite jas su sovietmečio?
- Šiandien sklaidykis, kiek tik nori, į visas puses, jeigu turi pakankamai (arba bent minimaliai) pinigų. O vienas rimčiausių jų gavimo šaltinių – Lietuvos kultūros taryba. Jos ekspertų palankumą pelnyti tegalima labai sumaniai surašant paraiškas. Štai šis biurokratinės publicistikos žanras neregėtai suklestėjo naujaisiais laikais. Sovietmečiu reikėjo kitokių gudrybių, bet jos kartu su ta epocha negrįžtamai nugarmėjo praeitin, tad nebėra prasmės apie tai ir kalbėti ar lyginti.
- Kokiais būdais domitės dabarties fotografija - lankydamas parodas, kitus fotografjiai skirtus renginius, bendraudamas su fotografais, vartydamas fotografijos leidinius, per internetą, kokie būdai patinka labiausiai ir kodėl?
- Visais įmanomais, kiek senioko sveikata leidžia. Žinoma, daugiausia laiko suryja internetas. Ne kažinkiek dėl fotografijos, bet žymiai daugiau, kaip skaitytojo ir literato. Publicistika, memuariniai rašiniai, dramaturgija (mano pjesę „Hinc itur ad astra“ apie XVIII amžiaus astronomą ir rektorių Martyną Počobutą 2017 metais pastatė Vilniaus universiteto teatras).
- Kas šiuolaikinėje fotografijoje jums patinka, o į ką žvelgiate kritiškai?
- Viskas negali patikti, kaip ir viskas nepatikti. Aišku, arčiau širdies, pasak klaipėdiečio kolegos fotomenininko ir leidėjo Sauliaus Jokužio, „motininė fotografija“ arba pirmapradis šviesoraštis. Tačiau turi gauti bei turėti vietą po saule ir visokios šiuolaikinės išvestinės fotografijos rūšys. Nebeužtvenksi upės bėgimo, anot Maironio, ir nereikia to daryti. Viską atsijoja ir įvertina laikas.
- Ne tik rašote, bet ir fotografuojate. Kokie žanrai ir temos labiausiai domina?
- Žanrai – klasikiniai: peizažas, portretas, įvykiai. O temos? Praeityje sukūriau keletą didesnių ciklų: Kazachstano plėšiniuose (1957), Zagrebo mugėje (1975), Po Pietų kryžiumi (1978), JTO įvykiai ir dienos (1979–84), Frankfurtas – knygų sostinė (1996). Šiuo metu tęsiu seriją Gyvenimas – įstrižai ir tyčia pabrėžtinai fotografuoju pagal kompozicijos sectia aurea (auksinę įstrižainę). Naivoka, bet smagu paišdykauti sugrįžtant į vaikystę. Juk toks jau ir amžius – devinta dešimtis.
- Kokią įsivaizduojate fotografijos ateitį?
- Ateitį įsivaizduoti man liko nebe daug – gal kokie dešimt metų. Geriausiu atveju. Todėl per tiek laiko manau, kad fotografija jau daug nepasikeis – kiek nors tobulės skaitmena, kai kas nostalgiškai nepamirš ir senutės analoginės.
