Straipsnis

Thomas Borberg – vieno didžiausių danų laikraščio „Politiken“ foto redaktorius, fotožurnalistikos dėstytojas, įvairių foto konkursų žiuri narys. Laikraščio dizainas ne kartą yra laimėjęs tarptautinius apdovanojimus ir garsėja savo fotografijomis, vienas žinomiausių danų fotografų Janas Grarup redakcijoje dirbo nuo 2003 iki 2009. Thomą pagaunu „World Press Photo“ 2017 festivalio metu Amsterdame. Jis, visuomet pirmoje eilėje kartu su kolegomis nepraleidžia nei vieno pristatymo ar paskaitos. Turiu prisipažinti, kad su „Politiken“ redaktoriumi bandžiau pasikalbėti kone viso festivalio metu. Pagaliau, triukšmingame, žmonių pilname fojė prisėdame trumpam pokalbiui. Laiko turiu nedaug, o klausimų galybę. Mano tikslas šiandien – suprasti, ką reiškia būti fotoredaktoriumi.

Redaktoriaus kasdienybė

Lietuvoje ne visos žiniasklaidos priemonės turi fotoredaktoriaus poziciją, o ir reikalingumas jai kol kas dar nėra akivaizdus, tačiau bandyti apibrėžti šią profesiją vienu interviu nėra lengva. Ieškodama įkvėpimo atradau „Nieman Reports“ straipsnį, parašytą buvusio „Life“ žurnalo fotoredaktorius, Johno Loengardo, jame dirbusio 1973 – 87 metais. J. Loengardas savo patirtį publikavęs žurnaluose „Folio“ ir „The Picture Professional“ sukūrė tarsi atmintinę būsimiems šios profesijos atstovams: „niekas nėra svarbiau už fotografo pasitikėjimą. Tu esi fotografo advokatas, jo patarėjas publikavimo klausimais ir galutinis arbitras iškilus sunkumams su kolegomis“, – rašė jis. Kiekvienam, varčiusiam laikraštį ar mačius portalą aišku – „Politiken“ turi išskirtinį ir savitą stilių. Tačiau kaip atrodo Thomo kasdiena dirbant redakcijoje?

Fotoredaktorius yra svarbus elementas laikraščio aparate. Jis sukuria diskusiją: kas yra gera ar bloga fotografija. Aš nuolatos kalbu su kitais redaktoriais. Geri fotografai turi sugebėti kalbėti apie savo nuotraukas, turi įtikinti, kodėl viena nuotrauka yra geresnė už kitą. Tarkime, prieš akis turime du juodai baltus portretus, taigi, kodėl vienas jų yra geresnis? Daugybė žmonių dirbančių redakcijoje naudoja kalbą, kaip pagrindinę savo darbo priemonę. Negalima tikėtis, kad visi dirbantieji turės vizualų mąstymą. Tačiau vizuali kalba yra ne ką menkesnė už žodžius – ji bendra visiems.
Problema yra ta, kad daugelis fotografų yra matomi kaip technikai, nors fotografija yra viena stipriausių istorijos kūrimo priemonių. Tam, kad fotografijos būtų prioretizuojamos taip, kaip reikia – reikalingas fotoredaktorius.

Iš tiesų, nuolatinės derybos ir diskusijos lydi redakcijos kasdienybę. Sugebėti argumentuoti ir komunikuoti savo darbus yra vienas svarbiausių fotografo darbo aspektų. Po daugelio metų dirbant žiniasklaidoje J. Loengardas savo tekste užrašė paprastą fotoredaktoriaus ir fotografo darbo tiesą: „ypatingas fotografo žvilgsnis, kuriantis geras istorijas neegzistuoja: geri fotografai kuria geras fotografijas, todėl, kad kiekviena nuotrauka yra didelių pastangų turėti įdomius subjektus priešais savo kameras rezultatas. Redaktoriaus darbas yra jiems padėti.“ Vis dėlto, iš kur atsiranda tokia redaktoriaus kompetencija? Thomas sako, kad jis tikriausiai yra vienintelis fotografas redakcijoje, nelaimėjęs nei vieno apdovanojimo, tačiau jis savo sugebėjimus panaudoja kurdamas vizualią „Politiken“ kalbą. Viskas, ką darau yra Politiken, tam, kad sukurtume geriausią įmanomą rezultatą“, – sako Thomas.

Fotografijos ir teksto santykis

Nuotrauka nėra priklausoma nuo teksto. Ji, kaip lygiavertė teksto partnerė pasakoja savo istoriją, todėl yra ne mažiau svarbi. Vis dėlto, fotografijos Lietuvos žiniasklaidoje neretai tampa teksto iliustracijomis, paskendusiomis nesibaigiančiose interneto portalų galerijose. Fotoredaktoriaus darbas yra užtikrinti, kad to neatsitiktų: „skatink geras fotografo idėjas, tačiau saugok juos nuo klaidingų pasiūlymų. Dažnai tai, kas skamba intelektualiai fotografijose neatrodo gerai.“ – savo tekste perspėja J. Loengardas. – „Kiti redaktoriai dažnai vertina nuotraukas remdamiesi greta jų parašytu tekstu. Neprisijunk prie jų. Žmogus pamato nuotrauką dar prieš skaitydamas ir galbūt straipsnio niekuomet ir neperskaitys, jeigu fotografijos jam pasirodys nuobodžios.“ Thomas kasdieną mato daugybę fotografijų. Ko jis ieško fotografų darbuose?

Nėra teisingų atsakymų kai kalbame apie nuotraukas. Vaizdas gali atitikti visas taisykles tačiau vis tiek būti nuobodus. Noriu, kad fotografas man parodytų tai, ką girdi ir uodžia, o ne tai, ką mato.

Vis dėlto, nors aprašymai fotografijoms yra svarbūs, tačiau „Politiken“ redaktorius pabrėžia, kad jeigu norint suprasti foto istoriją reikia perskaityti keletą puslapių, tuomet svarbiausia istorijoje nebėra fotografija. Thomas nesiekia su kiekvienu tekstu publikuoti nuotraukas, svarbiausia yra sukurti geriausią įmanomą produktą.

Tekstas ir fotografija yra lygūs ir kartais pastarasis gali būti išspausdintas be nuotraukos ar atvirkščiai. Geras redaktorius turi būti atviras, sugebėti diskutuoti ir naudoti savo žinias tam, kad geriausios fotografijos būtų publikuotos. Kartais nėra lengva publikuoti fotografijas, kuriomis tikiu. Kiekvienas redaktorius laikraštyje turi savo puslapius: sportas, naujienos, pramogos, tačiau fotoredaktorius turi išnaudoti likusią laikraščio erdvę taip, kad būtų publikuoti tik stipriausi vaizdai. Dirbant mano darbą reikia mokėti derėtis ir būti įsitikinusiu tuo, ką darai. Pavyzdžiui, aš nekenčia portretų, man labiau patinka natūralioje aplinkoje veikiančio žmogaus fotografijos, vis dėlto, laikraštis portretus mėgsta labiau. Mano darbas yra nuolatiniai kompromisai.

Piktas danas

Šiuo metu Thomas imasi naujo eksperimento ir kiekvienam redakcijos fotografui duoda po dvi laisvas savaites kurti savo foto istoriją.

Aš žinau, kad bus žmonių, kurie bus labai pikti ant manęs ir kad tikriausiai atsitiks taip, jog man pritrūks fotografų kasdienėms užduotims, tačiau viskas priklauso nuo prioritetų. Aš žinau, kad po šio laikotarpio laikraštis turės 10 puikių fotopasakojimų ir tuomet kolegoms nebebus dėl ko ant manęs pykti. Tu privalai daryti tokius pašėlusius dalykus, turi provokuoti, eksperimentuoti ir nebijoti daryti kitaip. Jeigu to nedarysi, tuomet būsi paprasčiausiu techniku.

Thomas keliauja po įvairius festivalius, dėsto paskaitas. Jis juokiasi, kad po savo paskaitos Islandijoje tikriausiai yra nepageidaujamas.

Kartais galiu pasirodyti labai grubus. Mane erzina nuolatos besiskundžiantys, tačiau nieko nedarantys seni pirdžiai. Kai kas nors pradeda skųstis, liepiu jiems pakilti nuo kėdžių ir pajudinti subines. Svarbiausia daryti ir bandyti netgi tuomet, kai nieko neišeina. Taip kalbu ir elgiuosi ne tam, kad sukurčiau kažkokį šou, o tam, kad priversčiau žmones veikti. Jeigu pakeičiu bent vieno fotografo nuostatas – tuomet buvo verta. Norvegijoje už tai mane netgi yra praminę piktu danu!

Ką patartum pradedančiam redaktoriui? Klausiu šypsodamasi ir tvardydama juoką po tokio Thomo pasakojimo.

Turi būti tarp tų, kurie priima sprendimus, turi būti organizacijos viršuje. Turi turėti aiškią viziją ir savo biudžetą. Taip pat turi būti labai geras šioje srityje, nes galimas daiktas, kad turėsi tik vieną šansą įrodyti savo pozicijos svarbą.

Thomas pasakoja, kad dažnai pats ieško finansavimo projektams ir priduria, kad svarbu perprasti žaidimo taisykles: kaip kalbėtis su remėjais ar megzti pažintis. Vis dėlto, savo redakcijoje Thomas yra atviras klausimams ar konstruktyviai kritikai.

Man labai patinka studentai, ateinantys į „Politiken“ atlikti praktikos, nes jie užduoda iš pirmo žvilgsnio gal ir kvailus, tačiau labai svarbius klausimus. Darbe esu sukūręs šviesoforo sistemą: žalia šviesa reiškią diskusiją, kuomet visi komandos nariai kalbasi ir priima spendimą kartu, geltona šviesa reiškia, kad visi gali išsakyti savo nuomonę, tačiau galutinį sprendimą priimsiu aš, o raudona – užčiaupk srėbtuvę ir klausyk manęs, nes čia sprendimus priimu aš.

Besikeičiančios medijos

Prieš 1,5 metų Thomas taip pat tapo Politiken video redaktoriumi.

Šiuo metu stengiamės sukurti tam tikrą video identitetą, kurio niekada neturėjome. Noriu, kad pamačius mūsų video žiūrovas jį galėtų atskirti nuo kitų žiniasklaidos priemonių. Šiais laikais permainos vyksta labai greitai, didėja konkurencija tarp žiniasklaidos priemonių, tačiau manau, jog pokyčiai yra geras dalykas. Vis dėlto, dirbant su spauda yra sunku apibrėžti, kas konkrečiai įdomu tavo skaitytojui. Darbas su video yra kiek kitoks būdas, tačiau visų pirma aš esu istorijų pasakotojas.