Straipsnis

Apie paslaptingą fotografų rojų – Bangladešą. Pokalbis su fotomenininku Romualdu Požerskiu

Dvejus metus iš eilės leidęsis fotografuoti į tolimą Pietų Azijos šalį – Bangladešą, šių metų spalio 3 d. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) Romualdas Požerskis pristatė tųjų kelionių rezultatą – fotografijų parodą „Paslaptingas Bangladešas“. Aktyviai kuriantis bei kūrybos sklaida užsiimantis 66-erių Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, parodos atidarymo metu neslėpė tikintis, kad paroda keliaus toliau Kauno ribų aplankydama kitus miestus, neaplenkdama ir miestelių. Taigi, niūrią, žvarbią popietę susitikome pasikalbėti apie kasdienybės spalvomis, egzotika bei kontrastais alsuojantį Bangladešą ir, žinoma, fotografiją. Beje Požerskis vėl dėliojo ir valė objektyvus ruošdamasis trečiai kelionei į paslaptingą Bangladešą.

2016 ir 2017 metais leidotės į dvi dešimties dienų trukmės keliones po Bangladešą. Kas jus paskatino vykti fotografuoti į šią šalį?
Su ta pačia Čekų fotografų grupe prieš trejus metus lankiausi Indijoje. Indija labai egzotiška, bet visa jau lyg ir matyta – daug gražių kultūros paminklų, kurie kaip atvirukai plinta internete, – mano akiai pernelyg turistiniai vaizdai. Be to, kad 1994 metais viena mano fotografija iš serijos „Paskutinieji mamai“ buvo eksponuojama pirmojoje tarptautinėje fotografijos parodoje Dakoje, Bangladešo sostinėje, keliauti čia pastūmėjo du dalykai. Pirma, Bangladeše puikių fotografijų yra padaręs brazilas Sebastiao Salgado – asmeniškai man pats geriausias fotografas. Jo fotografijų serija apie darbininkus, kurioje užfiksuoti jų portretai, primityviais metodais milžiniškų laivų ardymas, sunkus, fizinis žmonių darbas yra išties įspūdinga. Antra, kai pasaulyje vyksta įvairūs konkursai, kuriuose fotografai iš Bangladešo dažnai užima prizines vietas. Mane sudomino tai, kad Bangladeše yra labai įdomi vizualinė medžiaga: socialiniai kontrastai, sudėtingas gyvenimas ir t.t. Kai pradėjau klausinėti, kas buvęs, neradau nė vieno žmogaus, kuris būtų lankęsis Bangladeše. Net kelionių agentūros neorganizuoja kelionių į šią šalį. Tai taip pat mane suintrigavo.

Kokį įspūdį jums paliko Bangladešas – rytinė istorinio Bengalijos regiono dalis?
Tai labai tankiai gyvenama, tiksliau, tankiausiai gyvenama šalis pasaulyje, ir, kartu, šalis, kur visi dirba. Toks įspūdis, kad nei miesteliuose nei kaimuose nėra sėdinčių, poilsiaujančių žmonių. Turkijoje gali matyti sėdinčius vyrus rūkančius ir geriančius arbatą. Atrodo, kad žmonos dirba, o jie tinginiauja. O Bangladešas yra dirbanti šalis, nepaprastai darbščių žmonių, dirbančių labai sunkų fizinį darbą. Žmonės myli vaikus, tačiau šeimos čia nedidelės – jose vienas, du vaikai. Labai draugiški, nesugadinti turistų – neprašo pinigų, nereikalauja susimokėti už fotografavimą. Jiems didžiausias džiaugsmas kada nusifotografuoji kartu su jais. Stulbina ir tanki masė žmonių. Atrodo, Indijoje jų begalė, nešvara, tačiau Bangladeše dar daugiau gyventojų, o ir nešvaros. Atvykus į Indiją, ore tvyro maisto prieskonių, kario kvapas, pajunti, kad čia Rytai. Kai nusileidi Dakoje, Bangladešo sostinėje, užuodi drėgmę, persisunkusią fabrikų dūmais ir dulkėmis. Jautiesi lyg pakliuvęs į fabriko teritoriją netoli pelkės. Iš tiesų, jau leidžiantis lėktuvu matyti, kad žalumą, vandens telkinius, keičia fabrikai, plytinių kaminai, rūkstantys dūmai... Ir visa šalis labai „žema“ (aut. past. nežymiai iškilusi virš jūros lygio). Čia derlingiausia pasaulyje žemė –– yra nuimami du derliai per metus. Bangladešas taip pat užima antrą vietą pasaulyje pagal pasiuvamos, eksportuojamos tekstilės kiekį. Moterys netgi dirbdamos „nešvarius“ darbus: rinkdamos, rūšiuodamos šiukšles, nešiodamos akmenis kasyklose rengiasi spalvingai, pasipuošusios. Lieknos, dailių veido bruožų, didelių akių – atrodo, tarsi podiumu vaikštinėja gražuolės. Paaugliai vilki šiuolaikinius drabužius, puikiai žino madas. Tačiau, vietiniai gerokai nustemba išvydę baltaodį žmogų. Dviejų kelionių metu mes tik vienąkart Bangladeše matėme baltaodį – nei miestuose, nei viešbučiuose – niekur nėra turistų. Dakoje, sostinėje, nemačiau valiutos keityklų. Gatvėse sėdi vyrai, susikrovę kalną pinigų, ir už tam tikrą mokestį senas takų kupiūras keičia į naujesnes, nes jų popieriniai pinigai greitai nusidėvi. Skirtingai nei Indijoje, nėra jokių suvenyrų, jokių meno kūrinių reprodukcijų, kurias būtų galima parvežti, įrėminti, padovanoti. Šioje teritorijoje 2000 m. pr. Kr. buvo įsikūrusios senosios arijų valstybės, tačių jų gyvavimo laikus menantis architektūros paveldas neišliko – laikas, lygumą semiantis vanduo – potvyniai, žemės drebėjimai ir karai viską sunaikino. Įdomu tai, kad alkoholio Bangladeše „nėra“. Vis tik vietiniai fotografai buvo nusivedę į barą, kuriame juo prekiaujama: stovi apsauga, leidies žemyn, juodos sienos, beveik nieko nematyti. Į klausimą, kodėl čia taip tamsu, jie atsakė taip: „Kad Alachas nematytų“. Dirbantys vietiniai pastoviai kramto stimuliuojančias žoleles, šakneles, todėl jų lūpos, dantenos nusidažiusios raudonai, atrodo, lyg kraujuotų. Kada du vyrai moteriai užkelia 40 kg sveriančią pintinę ir jai tenka kopti aukštyn arba siauru lieptu iš laivo leistis į krantą, kad išdirbtų 12 val. per dieną, reikia kažkokio energetinio stimulo. Vidutinė gyvenimo trukmė tik – 32 metai.

Kuo buvo panašios ir kuo skyrėsi šios kelionės?
Pirmosios kelionės metu važiavome fotografuoti į Jaflongo (Jaflong) akmens kasyklą. Šiame milžiniškame karjere vyko intensyvūs kasimo darbai – žvyrduobėse dirbo apie 10000 žmonių. Nuvykus kitais metais, viskas čia jau buvo sustoję. Baigėsi akmens atsargos, siurblinės, purškusios vandenį didžiuliais fontanais ir atskirdavo akmenis, „tylėjo“. Vėliau vykome į uostus, žvejų miestus – Koks Bazar (Cox‘s Bazar) ir Čitagongą (Chittagong). Koks Bazar – kurortinis miestas, įsikūręs prie ilgiausio pasaulyje plataus smėlėto paplūdimio. Jame daugybė puikių viešbučių, bet iš jų išėjus – šiukšlių kalnai. Gausu turistų, tačiau ir jie vietiniai – užsieniečių nėra, nors šalis ir labai stengiasi jų pritraukti, turizmo industrija dar neišvystyta. Šalia Koks Bazar driekiasi kaimai, kuriose šimtai šeimų džiovina žuvis. Dar prieš patekant saulei keldavomės ir fiksavome, kaip po naktinės žvejybos sugrįžta žvejai, kaip iš laivų krauna krevetes, žuvį, jas sveria, prekiauja. 2016 metais Dakoje fotografavome Harizabe (Hazaribagh) – didžiuliame odos apdirbimo fabrikų rajone, kuris, turbūt, yra labiausiai užterštas pasaulyje. Nežinau, kokios tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos imsis to spręsti, bet ten teka ištisi upeliai grynos chemijos – visiškai toksiško, nuodingo, skysčio. O aplink žmonių namai, laksto, žaidžia vaikai – gyvenimas verda tarp šių didžiulių užterštų odos kalnų, chemikalų upių. Daka, sostinė, įsikūrusi prie Dhalesvario (Dhaleswari) upės, garsėja ir kaip didžiausias medinių laivelių uostas pasaulyje. Šiais laiveliais, kurių plaukioja šimtai, daugiausia kilnojami žmonės. Kitoj upės pusėj driekiasi milžiniškos laivų remonto dirbtuvės. Darbininkai plaktukais atmuša nuo laivų šonų rūdis, skyles užlopo ir perdažo. Dažymo procesas taip pat vyksta rankomis, į dažų kibirus merkiamos rankos su skudurais ir dažoma. Tokiu pačiu principu smaluojamos medinės valtys.

Kaip, tiksliau, kokiomis sąlygomis teko fotografuoti?
Pagrindinis kelionių į Bangladešą organizatorius, čekų fotografas Garikas Avanesianas, mūsų dešimties žmonių grupės maršrutą formavo prioritetu laikydamas dirbančio žmogaus fiksavimą. Žinoma, fotografavome uostuose, geležinkelio stotyse, turguose, butuose, taip pat religines šventes: Holi šventę, pavasario, atgimimo, meilės, spalvų šventė, atitikmuo ir yra šv. Velykos o kitais metais – musulmonų Biswa Ijtema. Į didžiausią musulmonų šventę Biswa Ijtema autobusais, traukiniais suvažiavo beveik 4 milijonai maldininkų. Paskutinę šios šventės dieną, kada visi išvažiuodami autobusais, traukiniais laimingi mojuoja rankomis, plevėsuoja vėliavomis. Ši šventė – be galo džiaugsminga. Kalbant apie dienotvarkę, paprastai 6 val. ryto mes, kaip sakant, jau būdavom ant kojų ir visą dieną, keliaudami automobiliais iš vienos vietos į kitą, fotografuodavom. Vakare grįžtam į viešbutį, pavalgom ir miegoti. Nebuvo jėgų nei pokalbiams, nei diskusijoms. Mus atveždavo į fotografavimo vietą, sakydavom laiką, kada sugrįžti, ir kaip skruzdės į skirtingas puses išlakstydavom. Susikalbėti galima su visais, nes anglų kalbą vietiniai moka, primityviai, bet supranta, kad su jais bendraujama angliškai. Ne į viską geba atsakyti, bet jeigu jų klausi, prašai kažkur atsistoti, pasisukti, ar kažką dirbti – nebuvo atvejų, kad sakytų „neturiu laiko“.

Vadinasi, prašėte žmonių, kad jums pozuotų?
Tik jeigu to reikėjo. Nemėgstu fotografuoti pozuojančio žmogaus. Paprašydavau, kad jis toliau dirbtų savo darbą, jeigu tuo metu sėdi, arba, matau, ruošiasi kažką dažyti, bet prisėda pailsėti, tuomet laukiu, kada pradės dažyti. Svarbiausia, žmogus elgtųsi natūraliai, dirbdamas savo darbus ar ilsėdamasis.

Taigi, buvo sudėtinga fotografuoti grynai tik iš stebėtojo pozicijos, niekur pernelyg nesikišant?
Bangladeše kiekvienas kaimas užsiima sava veikla: jeigu plėtojama keramika, tai šeimos tą ir daro – žiedžia puodus, juos išdega ir t.t. Nuvykome fotografuoti į kaimą, kuriame šimtai mažų šeimyninių dažyklėlių. Laukuose pridėliota daugybė ką tik išdažytų džiūti įvairiausių spalvų medžiagų, netoli jų lakstė vaikai. Paprašiau, kad mergaitės tarp tų džiūstančių medžiagų, atsargiai netrypdamos, pažaistų –susikibusios suktųsi ratu. Yra tokia fotografija – beveik surežisuota. Tačiau, pats veiksmas, žaidimas, gali būti natūralus, labai artimas tikrajam. Kaip kad improvizacija gyvenime. Aš dar filmuoju video kamerą ir, filmuojant, tą patį siužetą reikia kelis kartus pakartoti.

Minėjote, kad vaizdai iš Bangladešo įvairiuose fotografijos konkursuose neretai užima prizines vietas. Bet, vis viena, kodėl jūs vadinate Bangladešą fotografų rojumi?
Egzotika. Pirma, žmonės čia leidžiasi laisvai fotografuojami be išankstinio tikslo, kad už tai gaus pinigų. Pamatę baltą žmogų iš nuostabos sustingsta. Jie labai draugiški, noriai, nuoširdžiai bendrauja, neagresyvūs – šalyje beveik nejauti specifinio musulmoniško draudimo – negalima. Be to, neįkyrūs, kaip kad, pavyzdžiui, Indijoj, Tunise, kur beveik neįmanoma laisvai praeiti. Antra, Bangladeše visur visi dirba. Vaikai dirba nuo penkių metų, berniukai ir mergaitės jau nešioja akmenis, lipa į chemikalų pilnas vonias, iš kurių traukia išmirkusias odas. Trečia, egzotika, egzistuojanti šiuolaikiniame išsivysčiusiame pasaulyje – darbas primityvus, o beveik kiekvienas jaunuolis ar moteris, ant galvos nežiojanti pintine su karštomis plytomis, turi mobilųjį telefoną. Bangladeše plyti atogrąžų miškai, džiunglės, visą vasarą, be perstojo lyja, ore tvyro drėgmė – gyvenimo sąlygos labai sudėtingos. Žmonės, kaip minėjau, ir draugiški, ir darbštūs, ir gražūs. Ir jų darbai, kad ir, pavyzdžiui, žvejų atvykimas iš ryto su valtimi, žuvies nešiojimas, prekyba ja – labai archajiška. Europoj viskas mechanizuota, uždara nuo pašalinių akių, sterilu. Mes, praktiškai, gyvename draudimų epochoj – be tėvų leidimo vaiko nebenufotografuosi gatvėj.

Dirbote kartu su kolegomis išsiskirstydami nedideliame plote. Kaip Jums pavyko nesikartoti?
Ne kartą esu fotografavęs grupėje. Sakyčiau, yra labai daug pliusų, labai daug minusų. Vienas jų, kai randi įdomų tipažą, krinta graži šviesa, fone matyti žmonės nešini krepšiais, pritūpi fotografuoti ir, staiga, atbėga kolega, kiša aparatą tau kone po nosim ir fiksuoja tavo vaizdą. Kartais paaiškini, kad taip nesielgiama, neetiška. Kita vertus, kai daug fotografuoji, tikimybė, kad tą pačią situaciją atspausdins kitas fotografas, yra labai nedidelė. Pavyzdžiui lenta, nutiesta iš laivo krantan, vyrai moterys vienas po kito ant galvos neša pilnus krepšius anglių. Juk galima šį vaizdą fotografuoti iš visokiausių taškų: iš viršaus, apačios, iš toli, iš arti, ateinančius tiesiai iš priekio, fiksuoti jų portretus ir kiekvieno fotografija bus vis kitokia. Mes tiesiog išsisklaidome ir jeigu pamatau, kad kitas fotografuoja tą patį, apsisuku, nes šalia yra tokia pat gera medžiaga – įdomūs tipažai, čia pat gamina maistą, kažkas saldžiai miega... Aplink pilna egzotiškų vaizdų, sukaupi vertingos medžiagos, kurią paskui, žinoma, turi atrinkti. fotografijų atranka labai sudėtinga ir atsakinga. Aš juokauju, kai esi alkanas vienas fotografijas atrinksi, o kai sotus kitas. Tenka matyti, kai fotografas fiksuoja gerą situaciją, tačiau atrenka beveik pačią prasčiausią nuotrauką. Ir fotografuodamas ir rinkdamas fotografijas svarbi tavo patirtis, pozicija ir idėja. Žmogaus žvilgsnis nuotraukoje gali nedaug skirtis, bet viena fotografija bus banali, o kita psichologiškai stipri. Tarp fotografijų nedidelis, bet esminis skirtumas, viena fotografija bus prasta, o kita – gyli ir prasminga.

O kuo jūs vadovaujatės atrinkdamas savo fotografijas?
Intuicija, sukaupta patirtimi, apmąstymais. Rinkdamas fotografijas „filtruoju“, analizuoju kompoziciją ir šviesotamsą, žmogaus žvilgsnį ar žmonių santykius, psichologija ir situaciją. Žodžiu, tai jau patirtis ir pasąmonės pasaulis.

Kaip jums pavyko nepervagti taip intensyviai fotografuojant dešimt dienų?
Negalvoji. Dirbi kaip kareivis. Ruošiesi, galima sakyt, labai svarbiam mūšiui, kada nėra vietos nuovargiui. Kai fotografuoju, aš niekada neperžiūrinėju kas užfiksuota. Kiti tuoj žiūri, vakare pradeda trinti ir pan. Visą medžiagą perkeliu į du išorinius diskus ir po pusmečio pradedu žiūrėti. Tuomet jau silpniau veikia emocinė, jausminė, atmintis: „Ši nuotrauka gera, nes man patiko ta akimirka, žmogus ar dar kas nors“. Po pusmečio to nebelieka ir fotografijas vertini objektyviau.

Su kokiais sunkumais susidūrėte fotografuodamas?
Iš esmės nebuvo jokių problemų. Galbūt, tik viena – kuomet vyko religinė musulmonų šventė Biswa Ijtema, tai milžiniška teritorija, kurioje maldininkai 3-4 dienas gyveno, meldėsi, buvo uždara nuo užsieniečių bei fotografų. Bandėme įeiti, įspėjo – pasižiūrėti galima, fotografuoti – ne. Mus lydėjo, tačiau, kadangi fotografuoti nebuvo galima, tiesiog negaišome laiko. Tiesa, už šios teritorijos ribų fotografavau juos besimeldžiančius ir nekilo jokių nesklandumų, maldos metu neišreiškė jokios priešiškos pozicijos. Žinoma, jauti ir fizinį nuovargį. Fotoreporteris turi būti ir dvasiškai, ir fiziškai labai stiprus, dėl to fotografų reporterių aukso amžius yra nuo 25 iki 45 metų. Nuvarytus arklius pakeičia jauni.

Ką jaučiate fotografuodamas žmogų?
Mūsų karta nebijojo žmogaus. Ji nebijojo žmogaus fotografuoti, rodyt jo problemų, jo vargų, jo džiaugsmų. Skirtingai nei mes, ši karta žmogaus bijo – prieit prie jo, nufotografuoti – su fotoaparatu kalbėt apie jo gyvenimą. Taip, žmogus fiksuojamas, dokumentuojamas, bet be aistros, be darbo prakaito, be pralaimėjimo skausmo, be pergalės džiaugsmo. Aš labai džiaugiuosi matydamas jaunus, žingeidžius fotografus, kurie buriasi prie spaudos fotografų klubo. Tikslingai dirba ir jau patyrę autoriai – Arūnas Baltėnas, Tadas Kazakevičius, Artūras Morozovas. Man didžiausias džiaugsmas – pamatyti paprastą žmogų, valgantį, einantį, dirbantį, besimeldžiantį. Ne visad pasiseka įdomiai užfiksuoti kartais šviesa bloga ar per daug vizualinio triukšmo. Fotografo sugebėjimas yra pamatyti, apibendrinti ir užfiksuoti. Trys pagrindiniai dalykai: pamatyti, kas įdomu, sugebėti tai apibendrinti ir pagal savo patirtį, išreiškiant poziciją, užfiksuoti. Tu gali pamatyt ir akimirksniu pajausti šviesą, kompoziciją, žmogaus žvilgsnį, judesį, pačią situaciją. Man didžiausias džiaugsmas fotografuoti žmogų, jo portretą ne studijoje, bet realioje aplinkoje. Pavyzdžiui, vakare leidžiasi saulė, vaikštinėji Veliuonoj, prie piliakalnio, pamatai gatve einančius žmones, jie gražiai apšviesti, fone matyti Nemuno slėnis, užkalbini, jie įsitraukia pokalbį, lyg ir pradeda pozuoti – fiksuoji nuostabiausias fotografijas.
O ką jautėte fotografuodamas Bangladeše – aplink skurdas, nešvara, o jūs tik su fotoaparatu rankose?
Tas skurdas, nešvara mums kartu yra ir labai egzotiška, ir labai nepriimtina. Mes tiesiog negalim to suprasti, bet tokia yra jų kasdienybė. Pabandyk pasakyti, kad tai yra kažkas baisaus, jie nesupras, kur valgo ten ir šiukšles meta. Ir Indijoj, ir Bangladeše problema ta, kad visos medžiagos, kurias seniau naudojo, buvo organinės, jos natūraliai suirdavo. Kai atėjo plastmasės era, sunkiai yrantys produktai, jie ir užteršė aplinką. Visą taršą sudaro šiuolaikinės civilizacijos produktai, kuriuos mes rūšiuojam, metam į specialius konteinerius. Tačiau, toj nešvaroj patys žmonės yra labai švarūs. Fotografavau prie vandens telkinių, atvirose vietose, kur žmonės prausiasi, muiluojasi, šalia kasa akmenis, semia vandenį, gamina valgį – viskas vyksta čia pat.

Sakėte, kad fotografuodamas sąmoningai nežiūrite, ką užfiksavote. Kodėl?
Tai liko iš analoginės fotografijos. Kai fotografuoji su fotojuosta, juk nieko, ką užfiksavai, nepasižiūrėsi, turi visąlaik mąstyti, ką fotografuosi toliau. Kada dirbi su skaitmeniniu fotoaparatu, gaišti laiką, žiūri, ką esi užfiksavęs, tarsi grįžti atgal, o ne mąstai, ką dar užfiksuoti. Fotoaparato nustatymus pasitikrinti būtina, bet turi mąstyti į priekį, nes to, kas įamžinta, jau nepakeisi. Iškarto analizuoti privaloma, kai fotografuoji reklamą, madas, bet ne reportažą, negrįši atgal ir nepasakysi: „Suklydau, jūs ne taip pasisukot...“ Tai nepakartojama.
Bangladešą žinome kaip vieną egzotiškų kraštų, bet koks jis iš tikrųjų beveik niekas nežino. Paradoksas. Kur netvarka, bardakas, kažkokie kiemai su apgriuvusiais garažais, sakoma: „Čia kaip Bangladešas.“ Pavyzdžiui, Indija mums asocijuojasi su architektūriniu paveldu, Kinija – su smogu, pramone, Japonija – tradicijų ir modernizmo miksas, o šalys, esančios netoli Bangladešo, Indija, Mianmaras ir t.t., galima sakyt, nuturistintos – ten grupė po grupės skrenda. Tačiau, fotografijoje labai svarbu atrasti įdomią temą sugebėti ją papasakoti vizualiai. Aš radau vieną tokių temų – paslaptingą Bangladešą, fiksavau, ir Kauno miesto muziejuje (aut. past. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje) eksponavau 64 fotografijų parodą. Tikiuosi, jog šios fotografijos aplankys ir kitus miestus.

Pabaigai – kokia, jūsų nuomone, fotografijos prasmė?
Dauguma žmonių tik dabar ima suvokti, kad fotografija kuriama ne sau, yra ne dirbtinių teorijų ar rebusų demonstravimas, bet tai meno sritis, kuri tarpininkauja žiūrovui suvokti sudėtingą pasaulį. Tai tarsi žmonių jungiamoji grandis. Žmonių, gyvenančių bet kurioje pasaulio vietoje. Gyvenime labai daug ir tragedijų, ir džiaugsmo, ir įdomių situacijų, ir socialinių grupių, ir nuostabios gamtos, kurios nesufantazuosi, – tiesiog tu pats turi tą surast ir parodyt. Fotografija – tai nepakartojamas patirties pasaulis. Galima pakabinti seną fotopopierių, kuris per mėnesį truputi papilkės ir sakyt, kad tai yra menas. Tokios koncepcijos tėra tik suaugusių žmonių žaidimas, o meno pašaukimas – spręsti amžiną problemą „būti ar nebūti“, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis. Tai, ką Šekspyras analizavo dar XVII a., tebėra aktualu. Mano fotografijų serija apie Bangladešą ir kalba apie tą „būti ar nebūti“ – žmonės gyvena labai sudėtingom sąlygom, dirba sunkius darbus, bet džiaugiasi būtimi. Fotografuodamas iš tiesų dažnai pajunti, koks skirtingas yra šis pasaulis, supranti, kad beveik nieko apie jį nežinai, o tai, ką atrandi, tėra tik maža dalelė mūsų nuostabios Žemės.

Daugiau informacijos: https://www.youtube.com/watch?v=2tXNO_1FLe4, https://www.youtube.com/watch?v=g_nat8u9vnw&t=211s

Parengė Simona Zvicevičiūtė