Pandemijos įvaizdinimas


(Joshua Irwandi / COVID-19 kaina žmogui. 2021 m. )

 PANDEMIJOS ĮVAIZDINIMAS

 

Pirmieji XXI a. dešimtmečiai pasižymi epidemijomis: 2002–2003 m. tai buvo sunkus ūminis respiracinis sindromas (SARS), 2009 m. – kiaulių gripas, 2014–2016 m. – Ebolos hemoraginė karštinė Vakarų Afrikoje, 2015–2016 m. – Zika virusas, o dabar – Covid-19 virusas. 

Visuomenė šiuos įvykius išgyvena visapusiškai panaudodama fotografinio vaizdo galimybes. Pandemijos laikotarpiu matėme, kaip šia medija fiksuojamas naujojo koronaviruso poveikis visame pasaulyje: pradedant priemonėmis, kuriomis įvairios šalys bando jį suvaldyti, ir baigiant šių priemonių ir pačios ligos poveikiu pavieniams žmonėms ir bendruomenėms. 

Per pastaruosius porą metų vaizdai, kuriuose  matėme apgultas ligonines, gyvūnus, karantino metu ištuštėjusius miestus, į prekybos centrus sugūžėjusius tualetinio popieriaus pirkėjus arba žmones balkonuose, vis labiau į internetą persikeliančiame mūsų gyvenime tapo vizualinėmis plataus vartojimo prekėmis. Vis dėlto nedažnai susimąstoma apie tai, kad epidemijų atvaizdavimo priemonės – ir jų įtaka tam, kaip mes tas epidemijas išgyvename – buvo sukurtos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje per įvykį, kuris daugelyje pasaulio šalių beveik pamirštas: trečiąją maro pandemiją.

1894 m. trečioji pasaulinė buboninio maro banga iš pietvakarių Kinijos, kur jis plito mažiausiai nuo XIX a. vidurio, persimetė į Honkongą, o iš ten per jūrų prekybą pasiekė visus žmonių apgyvendintus žemynus ir nusinešė daugiau kaip 12 mln. gyvybių. 

Šios pandemijos poveikis buvo milžiniškas: dėl jos kolonijinis valdymas britų, olandų ir prancūzų teritorijose Azijoje ir Afrikoje įgijo naujas formas, taip pat žymiai pasikeitė tarptautinė prekyba, migracijos įstatymai ir medicinos mokslas. 

Dezinfekcija Allahabade

Dezinfekcija Allahabade (1901/02). Fullerton kolekcija

 

Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, San Franciske, kur buvo sugriauti dideli kinų kvartalo rajonai, dėl pandemijos transformavosi pati miestų struktūra.

Nors iki 1894 m. Honkonge kilusio protrūkio fotografija egzistavo jau daugiau nei pusę amžiaus, laikraščių redakcijos tik neseniai buvo įgijusios technines galimybes publikuoti nuotraukas, ir tai buvo pirmas kartas, kai visuomenei apie epidemiją buvo pranešama tokia priemone. 

Visame pasaulyje buvo sistemingai, net įkyriai rašoma apie epidemiją, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose atsidūrė visuomenės sveikatos biurų, gydytojų, žurnalistų, kolonijų pareigūnų, misionierių ir paprastų visuomenės narių darytos nuotraukos. Taip atsirado naujas žanras: epidemijų fotografija. 

Medicininėse nuotraukose jau ir anksčiau buvo vaizduoti simptomai, pacientai ir gydymo būdai. Vis dėlto dabar fotografai ėmė domėtis ligos priežastimis, jos suvaldymo ir stabdymo priemonėmis. 1894 m. Pastero institute dirbęs šveicarų gydytojas ir bakteriologas Alexandre Yersin nustatė, kad egzistuoja maro bakterija, tačiau buvo neaišku, kaip maras plinta, o teorijos, teigusios, kad jį perneša žiurkės ir jų blusos, atrodė įtartinos. 

Fotografija buvo pasinaudota nustatant, iš kur kyla maras, kaip pernešamas užkratas, kokie yra natūralūs jo kaupimo šaltiniai bei kaip jis perduodamas kitiems. Tai buvo ne tik gyvūnai, pavyzdžiui, žiurkės ir švilpikai, bet ir statiniai, gyvenamosios vietos, socialinės elgsenos formos ir papročiai: pavyzdžiui, laidojimo apeigos, per kurias, kaip tuo metu manyta, plito infekcija. Spaudoje pasirodžiusiose nuotraukose taip pat buvo vaizduojamos maro sulaikymo ir suvaldymo priemonės: daugiausia dėmesio buvo skiriama smilkymui, dezinfekcijai ir skiepijimui, tačiau naudoti ir radikalesni bei prieštaringesni metodai – pavyzdžiui, užkrėstų miestų rajonų griovimas ir net deginimas, kaip nutiko Honolulu. 

Svarbu pažymėti, kad šios nuotraukos darytos imperiniame kontekste, todėl jose atsispindi to meto kolonijinė ideologija ir galios struktūros: pavyzdžiui, nuotraukoje iš Karačio maro komiteto albumo (1897 m.) matyti, kaip britų kareiviai viešai prausia indų vyrą dezinfekcijos priemonėmis, o šį procesą prižiūri karininkas, rankoje laikantis lazdą. 

Dezinfekcija

Dezinfekcija (1897), nežinomas fotografas. Wellcome kolekcija, Londonas

 

Daugelis vaizdinių tropų, sukurtų aprašant trečiąją maro pandemiją, pasiekį mus: laidotuvių epidemijos metu reginys, kurį matėme prieš kelerius metus per Ebolos epidemiją, arba masinių smilkymų procesai per Covid-19 karantiną Kinijos Wuchano provincijoje ir kitur. Tačiau taip pat daug dėmesio skiriama izoliacijai, karantinui ir sanitarinės apsaugos teritorijoms, kurie yra būtini epidemijai suvaldyti. 

Nuotraukoje iš albumo „Harbino (Fuchiatieno) vaizdai“, kurią maro protrūkio metu, nuo 1910 m. gruodžio iki 1911 m. kovo mėnesio padarė Wu Liande, matome vieną griežčiausių šiuolaikinėje istorijoje karantino variantų: turėję kontaktą su sergančiais maru laikomi nejudančiuose traukinio vagonuose Mandžiūrijos stepėse, kur temperatūra siekia mažiau nei -20 °C .

Ttuo metu ir mokslininkai, ir plačioji visuomenė pirmą kartą tokį protrūkį suprato kaip pandemiją. Fotoobjektyvu užfiksuoti vietiniai protrūkiai Porte, Los Andžele, Aleksandrijoje, Buenos Airėse, Keiptaune, Sidnėjuje ar Mumbajuje, kad ir kokie nedideli jie būtų, jau nebebuvo tiesiog protrūkiai – jie tapo dalimi reiškinio, kuris, kaip buvo manoma, kėlė grėsmę šiuolaikinio pasaulio struktūrai. 

Iš tiesų galima teigti, kad platus šio pasaulinio protrūkio nušvietimas visų šalių spaudoje ir net mažiausio protrūkio nuotraukų platinimas atliko svarbų vaidmenį visame pasaulyje: „pandemijos“ samprata iš paslaptingo žodžio medicinos žodynuose pavirto į kasdieniame gyvenime vartojamą žodį ir patiriamą susirgimą. Toks pasaulio matymo ir patyrimo laukas šiandien ir vėl atsiskleidžia prieš mūsų akis. 

Šiandien epidemijos fotografija gal ir nėra naujiena, tačiau jos sklaida ypač suintensyvėjo. Tai didžiąja dalimi įvyko dėl to, kad žmonės savo nuotraukas platina socialinės žiniasklaidos kanalais. Standartinius naujienų tropus – apleistus miestus, ištuštėjusias prekybos centrų lentynas ir medikus su visa apsaugine apranga – papildė vis labiau plintantys ir daugėjantys asmeniškesni vaizdai. 

 

Buvo gausiai išnaudojami ir komiški buitinės izoliacijos aspektai: taip elgėsi ir socialine žiniasklaida besinaudojančios įžymybės, žinančios, kad joje turi potencialią auditoriją. 

 

Patyrinėkime įdėmiau kelis „covidinės“ fotografijos pavyzdžius. Tai suteiks galimybę geriau suprasti šio tragiško laikotarpio fotografijos specifiką, jos unikalius bruožus, emocinę jos galią.

Štai indoneziečio Joshua Irwandi fotografija „Covido kaina žmogui“. 

Monumentalus, kinematografinis vaizdas byloja žmogaus kūno trapumą, mumifikuota jo forma paskendusi amžinybėje. Iš tikro, tai nuo kovido mirusio žmogaus kūnas tampriai suvyniotas į izoliacinę plėvelę. 

Slaugytojos apvyniojo plėvele kūną ir apipurškė jį dezinfekavimo priemone, vadovaudamosi Indonezijos vyriausybės protokolais. Pagal šiuos protokolus COVID-19 aukos turi būti suvyniotos į plastiką ir greitai palaidotos, kad virusas neplistų. Tai reiškė, kad sielvartaujantys artimieji negalėjo laikytis laidotuvių praktikos, kuri musulmonams apima asmeninį mirusiųjų plovimą. Nors pasaulio sveikatos organizacija rekomendavo nenaudoti dezinfekcinių priemonių ir kūnus vynioti į audinį. Nes galima užsikrėtimo rizika, susijusi su COVID-19 aukų kūnų tvarkymu, sumažėja, jei tai atlieka atitinkamas asmenines apsaugos priemones dėvintis apmokytas medicinos personalas. 

Taip nėra šios vaizdo atveju. Baimė sukaustė nepatyrusius medicinos darbuotojus ir jie iš mirusio kūno sukūrė košmarišką, sustingusį kokoną. 

Joshua Irwandi

Joshua Irwandi. COVID-19 kaina žmogui. 2021 m. 

 

Todėl, kai šis vaizdas buvo paskelbtas, jis sukėlė neigimą ir stiprią reakciją socialinėje žiniasklaidoje. Beje, ir šį vaizdą palietė taip pandeminiam laikui būdingos suokalbio teorijos. Daugelis jį mačiusių pareiškė, kad tai buvo dirbtinai sukurtas vaizdas, skirtas skleisti susirgimo baimę. 

Joshua Irwandi (1991) yra laisvai samdomas fotografas, jis gyvena Džakartoje, Indonezijoje. Po anglų literatūros studijų Ekseterio universitete, jis baigė fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos studijas Londono komunikacijos koledže. Ši fotografija pasauliniame World Press Photo konkurse užėmė antrą vietą. Toks įvertinimas pagrįstas, akivaizdu, kad ši fotografija jau dabar yra ikoninis pandemijos laikmečio vaizdas. 

 

Kitas World Press Photo 2021 metų konkurso laimėtojas danas Madsas Nissenas sukūrė labiau humanišką pandemijos simbolį – besąlygišką artumo siekį, žmogiško prisilietimo troškimą.

Nuotraukoje „Pirmasis apsikabinimas“ matyti slaugytoja ir 85 metų Rosa Luiza Lunardi, praleidusi penkis mėnesius izoliacijoje senelių namuose San Paule. Moteris skiria permatoma plastikinė plėvelė, turinti sumažinti užsikrėtimo riziką. 2020 metų rugpjūtį padaryta nuotrauka pirmą kartą buvo publikuota danų dienraštyje „Politiken“, kur M. Nissenas dirba. „Man tai meilės ir vilties pačiais sunkiausiais laikais istorija“, – sakė autorius. 

Madsas Nissenas

Madsas Nissenas. „Pirmasis apsikabinimas“, 2020 m. 

 

Kovo mėnesį globos namai visoje šalyje uždarė duris visiems lankytojams dėl COVID-19 pandemijos, todėl milijonai brazilų negalėjo aplankyti savo pagyvenusių giminaičių. Slaugytojams buvo įsakyta vengti fizinio kontakto su sergančiaisiais. Paprastas išradimas „Apkabinimo uždanga“ leido žmonėms dar kartą apkabinti vieni kitus. Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro atmetė teiginius apie pandemijos sunkumą ir viruso keliamą pavojų, sumenkino valstybės lygiu priimtas karantino priemones ir paragino brazilus toliau dirbti, kad ekonomika išliktų. Nenuostabu, kad 2020 metus Brazilija baigė vienu prasčiausių kovos su virusu rekordų pasaulyje – užregistruota apie 7,7 mln. atvejų ir 195 000 mirčių. Madso Nisseno fotografijoje matome tarytum ore sklendžiančias, renesansinių paveikslų šventuosius primenančias moterų figūras. Tai labai emocionalus, klasikinės kompozicijos vaizdas, bylojantis apie artumo alkį ir pandemijos sukeltą vienatvės kančią. 

Garsus fotožurnalistas, daugelio apdovanojimų laureatas Madsas Nissenas (1979) gyvena Kopenhagoje, Danijoje. Jam fotografija yra supratimo, artumo ir intymumo kūrimas. Jis stengiasi užmegzti šį intymų ryšį su žiūrovu sutelkdamas dėmesį į šiuolaikines socialines problemas, tokias kaip nelygybė, žmogaus teisių pažeidimai ar destruktyvus santykis su gamta. 2015 ir 2021 metais World Press Photo konkurse jo nuotraukos taip pat buvo išrinktos geriausiomis. 2021 m. Danijoje jis ketvirtą kartą buvo paskelbtas „Metų fotografu“. 

 

Dar vienas World Press Photo 2021 metų laureatas Iván Macías iš Meksikos sukūrė įtaigų pirmose kovos su pandemija gretose budinčios medikės portretą „Pirmoji pagalba“. Tai apsauginių kaukių ir akinių randais ir nuospaudomis išvagotas moters veidas. Tačiau pavargęs bet atviras moters žvilgsnis spinduliuoja tvirtybę ir žmogiškumą, stoiškumą ir supratingumą vienu metu. 

Matyt tokias savybes įmanoma suderinti tik būnant pandemijos sukelto pragaro centre, regint žmonių kančias ir suvokiant rizikos pavojus ir savo žmogišką pareigą būti kartu su pasmerktaisiais.  

Sveikatos priežiūros darbuotojai visame pasaulyje buvo priešakyje kovojant su naujuoju koronavirusu COVID-19. 2020 m. lapkritį Meksika pranešė apie 78 200 COVID infekcijų atvejų tarp sveikatos priežiūros darbuotojų. Įvertinus gyventojų skaičių, tai buvo didžiausias rodiklis pasaulyje. Pirmieji COVID-19 atvejai Meksikoje buvo patvirtinti vasario pabaigoje. 

Kovo mėnesį prezidentas Lópezas Obradoras neigė viruso keliamos grėsmės rimtumą ir leido tęsti didelius viešus susibūrimus ir ruoštis turistiniam sezonui. 

Ivan Macias

Iván Macías. „Pirmose gretose“. 2021 m.

 

Kai atvejai pradėjo daugėti, kovo pabaigoje, įsigaliojo karantinas, tačiau balandžio mėnesį prezidentas paskelbė, kad liga kontroliuojama. Gegužės 13 d., praėjus mažiau nei 24 valandoms po to, kai šalis pranešė apie mirtingiausią dieną per pandemiją, kuomet buvo užregistruoti 353 mirties atvejai, Obradoras paskelbė švelninantis karantino priemones. Išsekę sveikatos priežiūros darbuotojai vis kritiškiau vertino politiką, kuri neįgyvendino griežtesnių kovos su COVID taisyklių, o su pandemija kovojančius medikus paliko likimo valiai.

Šiame moters portrete ne tik ryžtas kovoti su pandemija, bet ir priekaištas nevykusiems politikams, tai tiesus žvilgsnis į politinių manipuliacijų autorius, į bailius ir veidmainius, kurie rizikavo savo piliečiais pataikaudami masėms.

Laurence Geai 

Laurence Geai „Pandemija Prancūzijoje“, 2020 m.

 

Šokiruojantį fotografijų ciklą „Pandemija Prancūzijoje“sukūrė  Laurence Geai (Prancūzija), bendrų naujienų kategotijoje ji taip pat buvo išskirta 2021 metų World Press Photo konkurse. Vienoje ciklo fotografijoje, iš Paryžiaus į Bordo specialiai pertvarkytu TGV greituoju traukiniu vežamos bejėgės viruso aukos atrodo kaip kosminio laivo personažai. Kaip nepažinios tikrovės keliautojai. Iš tiesų, pandemija ir buvo tikroji kelionė į nežinią.

Prancūzijoje nuo 2020 m.kovo 17 d. iki gegužės 11 d. buvo įvestas namų režimas, o Paryžiuje apribojimai buvo pratęsti iki birželio 14 d. Mokyklos, kavinės, restoranai, parduotuvės ir viešieji pastatai buvo uždaryti, o žmonės, esantys ne namuose, turėjo su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir pasirašytas deklaracijas kelionei. Globos namai lankytojams buvo uždaryti. Didžiausias hospitalizacijų skaičius pasiekė balandį, kai intensyviosios terapijos skyriuje buvo 7 148 žmonės, o terapijos skyriaus pajėgumai buvo tik 5 000. 

Todėl specialiai perdaryti traukiniai veždavo pacientus iš perpildytų ligoninių į regionus, kuriuose atvejų buvo mažiau, o Prancūzijos kariuomenė skraidindavo kritinius atvejus iš Rytų Prancūzijos į kaimyninių šalių ligonines. Didėjant mirtingumui, morgai prisipildė ir lavoninės buvo atidarytos tokiose vietose kaip Paryžiaus didmeninės prekybos maisto turgaus šaldymo salė. Laidojimo namams buvo įsakyta nedelsiant palaidoti ar kremuoti kūnus, be jokių ceremonijų, paruošimo lavoninei ir niekam nedalyvaujant.

Laurence Geai yra drąsi ir kūrybinga fotoreporterė. Jos darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas ginkluotiems konfliktams, ypač Viduriniuose Rytuose: Sirijoje, Irake, Izraelyje, Palestinoje. 

Geai darbai buvo publikuoti Le Monde, Paris Match, Polka, Elle, La Vie, Marianne, Le Figaro, Télérama, Le Nouvel Obs, Les Jours, Le Pelerin, M Magazine, Le Monde, The Washington Post ir kt.

Irina Werning

Irina Werning „Pažadas“, 2020 m.

 

Dar vienas pandeminės fotografijos pavyzdys kalba apie trauminę vaikų patirtį, apie iššūkius viso pasaulio švietimo sistemoms, apie dramatiškai pakitusią vaikų psichiką. Argentinietė Irina Werning

sukūrė pasakojimą apie ilgaplaukę mergaitę kuri pažadėjo savo plaukus mainais į pamokas mokykloje. Ilgaplaukė mergaitė su mamos telefonu per zoom programėlę bendrauja su savo klase ir mokytojais. Fotografijoje dera ir pandemijos sukeltas asocialumas bei ilgaplaukis laukiniškumas ir atvirkščiai – ypatingai artimi santykiai namuose. Per daug artimi, dusinantys ir sukeliantys daugybę psichologinių problemų šeimų nariams. Šmaikšti kompozicija taip pat buvo puikiai įvertinta World Press Photo konkurse.

Fotografijoje vaizduojama 2020 metų rugpjūtį Argentinoje, Buenos Airėse gyvenanti Antonella (12 m.), kuri pažadėjo nusikirpti ilgus plaukus tik tada, kai galės tęsti pamokas mokykloje. Antonella mainais į mokyklos gyvenimą pasiūlė tai, kas jai buvo brangiausia – savo ilgai augintus ir puoselėtus plaukus. Jos plaukai buvo jos tapatybė. 2020 m. kovo mėn. Argentinos vyriausybė uždarė mokyklas visoje šalyje, siekdama pažaboti COVID-19 pandemiją. Maždaug 10,5 milijono jaunų studentų patyrė mokymosi sutrikimų. Antonellos mokykla buvo visiškai atidaryta tik 2021 m. rugsėjo mėn. Ji nusikirpo plaukus 2021 m. rugsėjo 25 d., prieš grįždama į pamokas.

Su Antonella fotografė susipažino vykdydama ilgalaikį projektą, tiriantį moteris ilgais plaukais. Po Antonella pažado ji perorientavo projektą, kad papasakotų apie švietimo krizę ir jaunų studentų gyvenimus uždarymo sąlygomis. 

UNICEF duomenimis, mažiausiai 463 milijonai vaikų visame pasaulyje negalėjo naudotis nuotoliniu mokymusi 2020 m., kai užsidarė mokyklos visame pasaulyje.

Irina Werning yra laisvai samdoma fotožurnalistė, kuri daugiausia dėmesio skiria ilgalaikiams projektams. Ji įgijo ekonomikos bakalauro, istorijos magistro (Buenos Airės) ir fotožurnalistikos magistro laipsnius (Londonas).

Jos knygą „Atgal į ateitį“ žurnalas „Time“ išrinko viena geriausių 2014 m. fotoknygų. 2020 m. ji buvo apdovanota „Emergency Covid Grant“ (National Geographic) ir gavo Pulitzerio stipendiją 2021 m.

Tai tik kelios pandeminio laikotarpio fotografijos. Milijonai mėgėjiškų vaizdų apie šį laikotarpį nusėdo mobiliose telefonuose ir socialiniuose tinkluose. Profesionalai fotografai sukūrė unikalią virusu apimto pasaulio dokumentiką, atskleidė asmeninių tragedijų ir visuomenes apėmusių politinių, ekonominių, kultūrinių lūžių mastą. Tačiau labai greitai visi šie vaizdai buvo išstumti, ištrinti ir užmiršti. Norisi greičiau pamiršti sapnišką košmarą ir pasiduoti gyvenimo tėkmei. Tačiau tai labai apgaulingi norai. Pandemijos sukelta trauma niekur neišnyko, ji visur, asmeninėje ir kolektyvinėje pasąmonėje. Tik laiko klausimas, kokiais pavidalais ji sugrįš. 

 

Virginijus Kinčinaitis

 

Naudota literatūra:

  1. Christos Lynteris. How photography has shaped our experience of pandemics.

https://www.apollo-magazine.com/photography-pandemics/

  1. https://www.worldpressphoto.org/collection/photocontest/2021