Olga Posaškova: be fotografijos yra tik fotografija


Olga Posaškova beveik du dešimtmečius dirba Seimo fotografe. „Patinka aktualijos. Nemėgstu, kai žmonės iš įvykių laužia dramą. Patinka iškelti problemą, bet ne tuščioje vietoje“, - sako ji.  Paklausta, ar pati norėtų tapti politike, juokauja, kad stotų nebent į fotografų partiją.

 

-       Turbūt kasdien su savimi turi fotoaparatą ir fotografuoji?

-       Darbo dienomis fotoaparatą turiu kasdien. Būna, kad per atostogas specialiai nepasiimu. Tačiau būna, kad ir tada pasiimu.

-       Ar kasdien padarai bent porą kadrų?

-       Retai būna, kai nedarau. Kai pasiimu fotoaparatą ne į darbą, reiškia, kad ieškosiu prašmatnaus kadro net ir poilsio metu.

-       O jei išeini be fotoaparato, nesijauti, kaip be batų?

-       Taip, panašiai ir jaučiuosi.

-       2016 metais per 15-ą konkursą “Lietuvos spaudos fotografija” pelnei Kolegų prizą. Primink, kokia tai buvo nuotrauka?

-       Nuotraukoje buvo mano vyras fotografas Martynas ir dukra Marija. Mudu su vyru diskutuojame apie tai, ar derėtų šeimos nuotraukas siųsti į parodas, konkursus ir taip toliau. Dažniausiai šeimos nuotraukos iš psichologinės pusės būna tik patiems įdomios. Padaryti tokį gerą kadrą, kad būtų įdomu ir kitiems - pati sunkiausia užduotis. O gal ir išvis nereikia to daryti.

11143266 10203953186534797 4643407932606851807 o

-       Tačiau fotografuoji ir šeimos narius.

-       Martynas ir Marija ne tiek kad fotogeniški, jie charakteringi. Ir tai nėra vien asmeniniai kadrai.

-       Kiek svarbus toks įvertinimas - Kolegų prizas?

-       Nuotrauką išrinko kolegos. Tai pats geriausias įvertinimas, kai renka profesionalai. Tai yra vilkai, kurie vienas kitą pažįsta. Ši vilkų gauja turi savo taisykles, vertina pagal tam tikrus kriterijus.

-       Kaip tik norėjau paklausti, kokia yra spaudos fotografų bendruomenė, kuriai priklausai?

-       Šiaip mes, lietuviai, esame draugiški. Kiek žinome iš gamtos, vilkai yra ir gamtos sergėtojai, ir sanitarai. Jie gi senų vilkų nepalieka. Jie yra draugiški savo gaujos nariams. Tokie pat draugiška ir mūsų spaudos fotografų gauja. Aišku, dabar užaugo jaunoji karta, kurios humorą ne visada supranti, bet ir nereikia. Jie yra jie, o mes esame mes.  Daugelis, esant reikalui, padedame vieni kitiems.

-       Kada pradėjai dalyvauti konkurse “Lietuvos spaudos fotografija”, ir koks stimulas į jį siųsti savo nuotraukas?

-       Dalyvauju nuo pat pradžių 2001 metais. Tai toks konkursas, per kurį profesionalai realiai vertina tavo fotografijas.

Konkursas

-       2013 metais esi gavusi “Auksinį kadrą” už nuotrauką “Diplomatijos” kategorijoje. Ar būnant fotografu tarp politikų reikia būti savotišku diplomatu?

-       Reikia. Labai. Tiesa, viską palengvina tai, kad politikai mėgsta fotografuotis. Supranta, kad žurnalistika ir fotografija jiems reikalinga.

-       Žodžiu, politikai nori būti girdimi, matomi...

-       Tarkime, Emanuelis Zingeris džiaugėsi ta nuotrauka, kurioje jis su katinu prie Baltarusijos sienos. 

-       Džiaugėsi, kad nuotrauka pelnė apdovanojimą “Auksinis kadras”?

-       Taip, ir kilo į sceną kalbėti vietoj manęs.

-       Tau svarbu būti etiška fotografe?

-       Taip, nuotrauka neturi žeminti žmogaus, kuris nufotografuotas.

-       Vadiniesi Seimo kanceliarijos fotografe. Kiek laiko dirbi šį darbą ir kodėl tokį?

-       Seime dirbu beveik 20 metų, pradėjau 2002 metais. Prieš tai ten fotografu dirbo Gintaras Mačiulis. Jis nusprendė išeiti ir paskambino Gediminui Žilinskui, kuris tuo metu fotografavo agentūrai Elta. Jis pasiūlė skambinti man. Taip atėjau į Seimą. Iš pradžių buvo bandomasis laikotarpis. Po jo pasilikau dirbti Seimo fotografe.

-       Kas sudėtingiausia fotografuojant politikus?

-       Sudėtingiausia, kad jie nekreiptų dėmesio į mane. Kai erdvėje, kurioje fotografuoju, pabūnu ilgesnį laiką, tada jie aprimsta ir nebekreipia dėmesio. Tačiau jei užeini kokioms penkioms minutėms, visi pasitempia, pozuoja.

Politikai

-       Ar kasdienis buvimas tarp buvimas tarp politikų kaip nors veikia, tarkime, norėtųsi pačiai tapti politike arba priešingai - nesinorėtų?

-       Jei kurtųsi fotografų partija, žinočiau, ką tokioje veikti. (Šypsosi.) Tačiau, jei rimtai, nereikia būti ten, kur nesi profesionalas.

-       Kaip tavo fotografės darbą paveikė koronaviruso pandemija ir karantinas?

-       Pailsėjau nuo žmonių, nuo perteklinio bendravimo. Turėti laiko susidėlioti mintis yra labai sveika. Todėl tam tikra prasme gerai, kad buvo pertrauka dėl karantino. Pastaruosius trejus metus dar dėstau fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje. Priverstinė pertrauka padėjo man dėlioti mintis apie fotografiją, papildyti teorinių žinių bagažą.

-       Tačiau vis vien kažkiek teko fotografuoti politikus, kad ir su kaukėmis?

-       Tekdavo. Juk mes esame dokumentininkai, fotometraštininkai. Tie kadrai atspindės šį laikotarpį. Tai bus istorija.

-       Galvoji apie istoriškumo momentą fotografijoje?

-       Pradėjau apie tai galvoti. Galbūt tai yra susiję su žmogaus branda. Dabar, kai tikrinu diplomantų darbus, randu įdėtų kolegų nuotraukų, tarp jų - ir Martyno. Sakau jam: “Martynai, taigi mes esame istorijos fiksuotojai.”

-       2009 metais per aštuntą konkursą “Lietuvos spaudos fotografija” tapai "Portreto" temos nugalėtoja, pateikusi Seimo nario Juliaus Veselkos portretą. Ar apskritai patinka fotografuoti portretus ir kodėl?

-       Labai patinka. Todėl, kad labiausiai man patinka bendrauti su žmonėmis. Fotografija yra pagrindinis dalykas, bet neįsimenu, kaip fotografuoju. Kalbu su žmogumi, žiūriu į jį, pasikraunu arba išsikraunu, priklausomai nuo to, ką fotografuoju. Man patinka toks kontaktas.

Portretai

-       Kokių dar esi pelniusi apdovanojimų?

-       Neatsimenu, nefiksuoju.

-       Kokie fotografijos temos labiausiai traukia?

-       Patinka aktualijos. Nemėgstu, kai žmonės iš įvykių laužia dramą. Patinka iškelti problemą, bet ne tuščioje vietoje.

-       Kada ir kodėl pradėjai fotografuoti?

-       Kai manęs nepriėmė į skulptūrą Dailės akademijoje, nuėjau mokytis fotografijos kolegijoje. Vietoje nuotraukų parodžiau piešinius, ir mane priėmė.

-       Kaip tapai profesionale fotografe?

-       Dar kai mokiausi, pradėjau dirbti fotoservise. Išmokau dirbti, bendrauti su klientais. Ten laboratorijoje pamačiau Martyną. Jis man patiko, bet nė negalvojau, kad tapsime šeima. Jis tuo metu dirbo “Verslo žiniose”, ir aš paprašiau, gal būtų galima ten pabandyti pafotografuoti. Pabandžiau. Man pasiūlė padirbėti. Buvo sunku. Tai buvo pirmas darbas kaip spaudos fotografės. Ten mane gainiojo, kaip turi būti, nes man atrodė, kad viską turiu padaryti kuo greičiau.  Tai buvo labai gera patirtis. Taip pat sulaukdavau naudingos kritikos.

-       Kur dar dirbai iki Seimo?

-       Po dienraščio “Verslo žinios” perėjau dirbti į žurnalą “Veidas”. Ten gavau itin įdomios patirties. Važinėjome po kaimus, mačiau nesuvaidintą tikrovę.

-       “Veide” buvo galimybė atskleisti savo kūrybiškumą?

-       Taip. O redaktorius Aurelijus man buvo pavyzdys, kaip bendrauti su žmonėmis. Jei gerbi žmogų, bendrauji su juo kaip su lygiu.

Kai buvo krizė, teko išeiti iš “Veido”, turėjusio daug skolų. Tuo metu su Martynu nė neturėjome už ką valgyti pirkti. Tačiau radome papildomų darbų ir galėjome būti laisvi menininkai. Po truputį įsivažiavome. O tada man pasiūlė dirbti fotografe Seime.

-       Darbe - fotografija, namie - vyras fotografas, ar nėra taip, kad atidarai šaldytuvą ir galvoji apie fotografiją?

-       Panašiai. Namuose turime mažą fotografijos studiją.

-       Su Martynu fotografuojate vienas kitą?

-       Tai darome tada, kai reikia nustatyti apšvietimą, prieš ateinant žmonėms, kuriuos fotografuosime

-       Dukra Marija mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje 10-oje klasėje ? Kokiu instrumentu groja ir kuo ji norėtų užsiimti baigusi mokslus?

-       Ji groja violončele. Ateitį sieja su muzika. Žino, kad jos laukia Akademija ir jog gros orkestre.  

-       Ką veikia dukra Aleksandra?

-       Ji įgijo studijavo architektūrą ir gavo bakalaurą. Po to nusprendė, kad nori būti vertėja ir baigė atitinkamas magistro studijas. Dabar vertėjauja. 

-       Koks jūsų šeimos laisvalaikis ir kiek per atostogas fotografijos?

-       Bandome keliauti. Esu visiška darboholikė, o Martynas mane pristabdo, ačiū Dievui. Tačiau ir laisvalaikiu yra nemažai fotografijos. Truputį trukdo tai, kad tada neatsipalaiduoji. Tarkime, kokiame nors užsienio mieste pradedi ieškoti rakursų. Apskritai be fotografijos yra tik fotografija.

-       Tiek darbe, tiek laisvalaikiu?

-       Tikrai taip.

Olgos Posaškovos nuotraukos