Lukas Kreibigas: vokiečių fotografas, pasauliui parodęs Lietuvos „Vilko vaikus“
Lukas Kreibigas: vokiečių fotografas, pasauliui parodęs Lietuvos „Vilko vaikus“
Lukas Kreibigas – jaunas vokiečių fotografas, galintis tapti puikiu pavyzdžiu, kad temų pasaulinio lygio fotopasakojimams nereikia ieškoti labai toli. Garsusis leidinys „National Geographic“ įsigijo publikavimo teisę Luko projektui, kuris ilgą laiką Lietuvos fotografams buvo tiesiog po nosimi – „Paskutinieji Vilko vaikai“ tapo viena jo vizitinių kortelių.
„Vilko vaikai“, Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1944–48 buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Jų buvo ~7000. Begdami nuo bado jie vienaip ar kitaip atsidūrė Lietuvoje ir buvo užauginti lietuvių, nuo sovietų kareivių persekiojimo pasislėpę po lietuviškais vardais. Dauguma jų niekada nebesutiko savo giminaičių, pamiršo gimtąją kalbą, bet ne šaknis. (aut. past.)
„Vilko vaikai“ – pakankamai nišinė tema apie kurią galbūt žino ne kiekvienas LIetuvoje. Kaip apie ją išgirdai, kas paskatino imtis būtent šio pasakojimo?
Geras klausimas. Nepamenu kada pirmą kartą išgirdau apie „Vilko vaikus“, tačiau abi šias temas – „Vilko vaikus“ ir pasakojimą apie Grenlandiją jau atsinešiau su savimi kai atėjau mokytis į Danijos medijų ir fotožurnalistikos mokyklą (DMJX). Galbūt tai buvo nedidelė publikaciją, kurią perskaičiau ar pan. Studijų metu turėjome didėlės apimties užduotį – sukurti žurnalą.
Fotografavimui turėjau maždaug savaitę, tad nusprendžiau tiesiog nuvykti ir pažiūrėti ar pavyks sukurti pasakojimą. Neilgai trukęs radau kontaktus moters, kuri vadovauja būtent „Vilko vaikų“ susivienijimui ir su ja susisiekiau. Ji pati yra iš „Vilko vaikų“, tad atskleidė man daug detalių, nemažai pagelbėjo.
Vokietijoje ilgą laiką buvo sudėtinga prabilti apie II Pasaulinio karo dalykus tokiu kampu, kad vokiečiai būtų vaizduojami kaip aukos. Labiau įprasta buvo eksploatuoti „vokiškąją kaltę“ o ne rodyti vokiečius-aukas, juk mes visada buvome ir esame karą pradėję „blogiukai“. Tačiau istorija yra labai daugiasluoksnis dalykas ir mes turime apie tai kalbėti, pradėdami nuo mažų dalykų. Tad manau, kad „Vilko vaikai“ – puikus startas.
Mačiau iš tos moters reakcijos, kad ir jiems tai buvo labai svarbu. Dauguma Lietuvoje gyvenančių „Vilko vaikų“ jaučiasi pamiršti, nes niekam neberūpi kas jiems nutiko.
Kalbi apie „vokiečių kaltę“ ar ją jaučia ir „Vilko vaikai“?
Geras klausimas. Tiesą sakant, norėčiau būti jį jiems uždavęs. Mes daugiau kalbėjomės apie jų gyvenimus, istorijas. Man buvo labai svarbu paklausti ar jie vis dar jaučiasi vokiečiais. Dauguma jų atkeliavo į Lietuvą būdami tokie maži, kad net visiškai pamiršo vokiečių kalbą ir savo šeimas.
Viena moteris pamatė tarškynę ir prisiminė kaip tas žaislas vadinamas vokiškai, tačiau negalėjo prisiminti net iš kur ji žino tą žodį, kada išmoko, ar kas ją to mokė.
Dauguma jų turi vokiškus ir lietuviškus vardus, kurie jiems buvo duoti, kad jie galėtų pasislėpti ir ištirpti tarp lietuvių, jų šeimose. Nes sovietų laikais vokiečiai buvo didžiausi priešai, vaikus galėjo tiesiog paimti ir išgabenti.
Nepaisant to, kad žino savo kilmę, dabar dauguma jų laiko save lietuviais.
Ar jie bandė surasti savo gimines Vokietijoje?
Taip, kai kurie bandė. „Raudonasis kryžius“ po karo ėmėsi programų, kurios padėjo žmonėms surasti vieniems kitus. Kai kurios istorijos iš tiesų labai liūdnos. Viena moteris, kuriai teko paragauti nelengvos kolūkio duonos vaikystėje tarnavo pas lietuviu ūkyje. Jos visas gyvenimas praktiškai ilga kelionė nuo vieno sunkaus etapo prie kito.
Padedama „Raudonojo kryžiaus“ ji surado savo motiną, kuri tuo metu gyveno Frankfurte. Tačiau motina nemokėjo lietuviškai, o lietuvių išauginta Ema nemokėjo vokiškai. Tad ji įsigijo mažą knygutę – vokiečių lietuvių žodynėlį, jis yra vienoje iš fotopasakojimo nuotraukų, ir taip po truputį ėmė susirašinėti su mama.
Jos labai norėjo susitikti, tačiau Ema negalėjo išvykti, palikti kolūkio, o ir mama negalėjo atvažiuoti. Jos taip ir nugyveno gyvenimus, o mama vėliau mirė taip ir nebesusitikusi savo kadaise prarastos dukters.
Reinardas, pavyzdžiui, irgi rado savo gimines, jie jam siuntė nuotraukas, kurias jis labai atsargiai ir su meile laiko knygose.
Kai kurie našlaičiai, augdami vaikų namuose, sau sugalvoja gražią pasaką: kad štai, jų tėvai yra kokios nors šalies karaliai ir vieną dieną grįš jų pasiimti, gyvenimas pasikeis ir tt. Ar „Vilko vaikai“ taip pat turėjo tokias susikurtas istorijas, kurios padėjo jiems lengviau ištverti gyvenimo smūgius?
Jie net neturėjo tokios galimybės, nes puikiai prisimena, kas nutiko. Jų pasakojimai prasideda nuo siaubingų dalykų: kaip jie slėpėsi kažkur, kol visa jų šeima buvo sučiupta Raudonosios armijos ir kažkur išvežta.
Jie buvo tų įvykių liudininkais – matė kaip tėvai mirė, arba buvo nuo jų atplėšti. Manau, būtų labai sunku tokiomis aplinkybėmis susikurti istoriją apie mažą blizgančią pilį, kai akivaizdžiai liudijai tikrai siaubingą realybę.
Tokios apimties pasakojimams dokumentuoti ir net šiaip susikalbėti lietuviškai ganėtinai sudėtinga nemokant lietuvių kalbos. Kaip tau pavyko?
Turėjau vertėją, tai buvo man padėti pasisiūlę studentai, kuriems ši tema taip pat pasirodė labai įdomi. Susirašiau su jais per internetą ir jie sutiko talkininkauti. Kai kurie iš „Viko vaikų“ kalbėjo truputį vokiškai, tačiau buvo pakankamai sudėtinga susikalbėti.
Norėjau pakalbinti daugiau iš likusių „Vilko vaikų“, tačiau tai buvo ganėtinai sudėtinga: dauguma jų jau labai seni, kai kurie sunkiai serga, sudėtinga net lietuviui suprasti ką jie kalba arba išversti jiems ką noriu pasakyti aš.
Šiandienos fotožurnalistikoje, kaip daugelis tą įsivaizduoja, įdomiam fotopasakojimui reikalinga didelė, globali tema: karas, pabėgėliai, klimato kaita. Ar buvo sunku tokį žiniasklaidos grandą kaip „National Geographic“ sudominti lokalia tema?
Taip, tai labai vietinė tema, galinti sudominti skaitytojus nebent Lietuvoje ar Vokietijoje: jei šis pasakojimas būtų atspausdintas, tarkime, Anglijoje, nežinau ar kas suprastų kodėl tai daroma. Tačiau „National Geographic“ specializuojasi istorijos, karo tematikoje, pas juos nemažai publikacijų apie tai. Manau, kad tai labai gera vieta fotopasakojimui apie „Vilko vaikus“.
Dauguma žmonių stereotipiškai galvoja, kad „National Geographic“ yra apie egzotines, sunkiai pasiekiamas vietas. Taip, jie turi nemažai pasakojimų iš jų, tačiau pastaruoju metu žurnalas gerokai pasikeitė: atsirado pakankamai stipri specializacija istoriniams pasakojimams, ir mano jiems puikiai tiko.
Aš buvau Eddie Adams meistriškumo kursuose (angl. workshop), jų metu vyko portfolio peržiūros. „Vilko vaikus“ prieš tai buvau pristatęs vokiečių leidiniui „Stern“, jie taip pat buvo susidomėję ir ketino publikuoti, tačiau vėliau apsigalvojo. O kursuose sutikau du žmones iš „National Geographic“ ir vienos jų specializacija kaip tik buvo istorija: taigi ji labai užsidegė ir pasakė man, kad pažiūrės ką galėtų padaryti, o vėliau pasakė, kad jiems tinka ir jie ima mano pasakojimą.
Tai yra labai svarbus dalykas – susitikti su fotoredaktoriais asmeniškai, pristatyti jiems savo pasakojimą. Eddie Adams aš turėjau tą galimybę. Nors atrodo, kad tai labai sunkus ir įtemptas dalykas: daugybė fotoredaktorių susirenka į vieną vietą, viskas vyksta konvejeriu – portfolio peržiūrų metu tu nežinai ar tave pasirinks, tačiau iš tiesų tai gerokai lengviau nei bandyti pristatyti savo darbus elektroniniu paštu ar pan.
Nors pristatydamas pasakojimą tikrai nesitikėjau, kad jį pasirinks, man jis taip pat atrodė pernelyg lokali tema. Tačiau tai dar vienas geras įrodymas, kad savo darbus pristatyti verta, net jei turi kokių nors prieštaringų vidinių įsitikinimų. Niekada nesakyk niekada. Ypač su tokiais leidiniais kaip „National Geographic“.
Dauguma jaunų fotografų juk taip ir galvoja: o ne, jie tokie dideli, mano fotopasakojimas yra toks nereikšmingas, ne pasaulinio lygio. Tačiau nereikia spręsti už redaktorius.
Pastaruoju metu fotožurnalistikoje pastebimas fotojuostelių renesansas, ilgi, lėti juosta daryti pasakojimai. Kokią techniką naudoji?
Aš dirbu juostiniu ir skaitmeniniu fotoaparatais. Man patinka fotografuoti „Mamiya 7“, patinka kaip plačiajuostis aparatas sulėtina mane, kaip stabteliu, apmąstau kiekvieną kadrą, o ne tiesiog spaudžiu mygtuką 6 kadrų per sekundę greičiu, tikėdamasis, kad „pagausiu“.
Juosta kažkaip pavyksta užfiksuoti būtent tą vienintelį momentą, kurio kartais nepagaunu skaitmeniniu aparatu – turiu tik 6 kadrus prieš jį ir 6 po.
Man labai patinka procesas, jo svarumas. Juostelės kainuoja tikrai daug, ryškinimas ir skenavimas irgi. Iš dalies tai blogai, iš kitos pusės – kelis kartus apgalvoji prieš fotografuojant. Skaitmeniniu aparatu dažnai to nedarai, nes galvoji, kad ai, nufotografuosiu, gal pravers, jei ką ištrinsiu.
Kitas tavo pasakojimas, tas kurį pristatei „Vilniaus fotografijos rate“ buvo apie Grenlandiją. Tai labai daugialypis regionas, kuriame tiršta temų: Grenlandijoje galima fotografuoti klimato kaitą, akcentuoti vietinių depresijos ir savižudybių skaičius, ruonių medžioklę. Kaip vykstant į tokią vietą išsirinkti tą vieną temą kuria kalbėsi?
Negalėčiau pasakyti, kad mano pasakojimas yra akcentuotas į tokius globalius dalykus. Realiai tai yra labai tolimos vietovės tyrinėjimas. Tačiau tyrinėjant vietovę juk labai daug ką pamatai: yra ir vietinių melanholija, gamtos ir žmogaus santykį, žiemą ir sniegą, poliarinę dieną ir naktį.
Neimanoma nepastebėti, pavyzdžiui, klimato kaitos, prie kurios prisideda ir patys vietos gyventojai: turėdami sniegomobilius jie dažniau renkasi juos, nes jų nereikia auginti, šerti ar dresuoti. Todėl nyksta tradiciniai amatai. Viskas keičiasi.
Mano fotopasakojimas – labai subjektyvus požiūris: Grenlandija mano akimis. Kiti fotografai, tikėtina, mato ją visiškai kitaip.
(Šią seriją galite pamatyti straipsnio pabaigoje)
Tokiems didelės apimties projektams reikia nemažai lėšų. Ar įmanoma pragyventi fotografui, kuriant tik juos, ar turi kartais fotografuoti vestuves, verslo portretus?
Labai geras klausimas. Šiuo metu koronavirusas labai sumaišė visas kortas ir paveikė padėtį leidybos rinkoje. Galiu kalbėti tik už save ir artimiausius kolegas – neįmanoma šiuo metu pragyventi iš leidybos ar ilgalaikių projektų. Ypač iš pastarųjų: įdedi labai daug laiko, darbo ir pastangų, o pasakojimą išspausdina du ar tris kartus ir viskas. Na, dar parodos, tačiau jos neatneša pinigų.
Pastaruju metu tikrai sudėtinga. Man kol kas dar neteko fotografuoti vestuvių, pažiūrėsime ar taip ir bus.
Kurti fotopasakojimus nėra labai dėkingas darbas – jis atima labai daug laiko, o atneša visai mažai pinigų. Visiškai priešingai, tarkime, verslo portretai – užtrunki visiškai neilgai, o pinigų gauni daug daugiau nei kartais moka už visą pasakojimo spausdinimą.
Tai labai padeda išsigryninti dalykus: fotopasakojimą dažniausiai darai pats sau, – nežinodamas, ar pavyks jį kam parduoti pradedi ieškoti kontaktų, investuoji laiką, pinigus. Juk nedarytum to dėl temos ar darbo, kuris nepatinka.
Kaip pasirenki temas, ties kuriomis planuoji kurti projektus ar fotopasakojimus?
Man pačiam ta tema turi būti labai įdomi, negalėčiau daryti pasakojimo apie kažką, nes tai populiaru ir, galbūt, lengvai parduodama. Apskritai manau, kad fotografas turėtų būti labai smalsus – daug skaityti domėtis, kad atrastų tą temą, kuri jam pasirodys svarbi ir į kurią tikrai įdomu gilintis.
Pastaruoju metu fotografijos pasakojimus vis dažniau pakeičia multimedijų žanras, kuomet jungiamos kelios medijos: vaizdo įrašai, garsas, fotografija. Ar tai reiškia, jog tradicinė fotografija, taip, kaip ją suprantame nuo pat jos atsiradimo, miršta?
Nesakyčiau kad ji miršta, greičiau evoliucionuoja. Visa tai, ką išvardinai - tai tik papildomi įrankiai, padedantys geriau papasakoti istoriją. Jei juos turime, kodėl gi nepasinaudojus. Kartais, kai užsimenu apie norą išbandyti multimedijos žanrą man žmonės sako: bet tavo fotografijos tokios geros! Taip, tačiau aš juk neketinu visiškai atsisakyti fotografijos.
Tame nėra jokio kategoriškumo – multimedija arba fotografija. Tiesiog kartais tas žaidimas medijomis leidžia išsamiau pajusti temą, patirti gilesnių pojūčių. Pavyzdžiui, parodoje jei būtų ir nuotraukos ir vaizdo medžiaga.
Tai nėra mano receptas visiems: kiekvienas turi rasti savo kelią. Tačiau klasikinė idėja, fotožurnalistikos apibrėžimas evoliucionuoja ir aš manau, kad tai puikus dalykas, nes viskas juk juda pirmyn, kitaip užstrigtume vietoje ir neatrastume nieko naujo.
Kalbino Margarita Vorobjovaitė.
********
LUKAS KREIBIG
Ruonio širdis
Kai pirmąkart pamačiau kalną, kuris yra Ūmanako salos miestelio centre, prie vakarinės Grenlandijos pakrantės, mane iškart patraukė šios atokios vietos grožis ir trapumas. Arkties sala per pastaruosius 50 metų greitai keičiasi iš tradicinės žvejų ir medžiotojų bendruomenės į šiuolaikinės visuomenės miestą. Norėjau suprasti ir įamžinti, kaip atrodo tokioje atšiaurioje vietoje gyvenančios bendruomenės gyvenimas su senomis tradicijomis.
Pradėjau fotografuoti 2017 m. rudenį, tęsiau 2018 m. vasario mėnesį ir tapau šilčiausios žiemos Arkties regione liudininku. Deja, globalaus atšilimo padariniai šiame pajūrio miestelyje akivaizdūs – pavyzdžiui, jūros ledas dabar tirpsta per anksti.
Nesuskaičiuojamos vietinių inuitų kartos, kad išliktų, pasikliovė savo natūralia aplinka. Šio projekto tikslas – parodyti, kaip inuitų kultūra kertasi su šiuolaikinio miesto sąlygomis, ir iškelti klausimą, kiek ilgai vietos tradicijos išliks nepritapdamos prie besikeičiančių aplinkybių.
Heart of a Seal
Once I saw the first glimpses of the mountain that Uummannaq, Greenland, an island town off the country’s western coast, centres around, I was instantly drawn to the beauty and rawness of this remote place. The Arctic island has in the past 50 years quickly developed itself and is going from a traditional community of fishermen and hunters to a modern society. I wanted to understand and document how life looks and feels like in a community with such a harsh climate and long traditions.
In the autumn 2017, I began my photographic exploration and continued in February 2018, where I also witnessed the warmest winter on record in the Arctic. Unfortunately, the effects from global warming on this coastal town were apparent, with instances like the sea ice melting too early.
For countless generations, the Inuit who reside here have relied on their natural surroundings to survive. The purpose of this project is to show how the Inuit culture intersects with the town’s present-day conditions and to pose the question of how long the area’s traditions will remain in contrast with its changing circumstances.
LUKAS KREIBIG: Ruonio širdis / Heart of a Seal
Kilęs iš Konstanco miesto Pietų Vokietijoje Lukas Kreibigas (gim. 1987 m.) studijavo fotožurnalistiką ir dokumentinę fotografiją Hanoverio universitete ir Danijos žiniasklaidos ir žurnalistikos mokykloje Orhuso mieste. Stengdamasis gilintis labiau, nei leidžia įprastos fotoistorijos formatas, Lukas pradėjo koncentruotis į ilgalaikių projektų kūrimą.
Originally from Constance in southern Germany, Lukas Kreibig (b. 1987) studied Photojournalism and Documentary Photography at the University of Hanover and at the Danish School of Media and Journalism in Aarhus, Denmark. Lukas began to narrow his focus to primarily long-term stories, in an effort to dig deeper than a normal story is able to go.
