Kur nuveda smalsumas. Roberto Franko albumo „Amerikiečiai“ istorija.
Kur nuveda smalsumas. Roberto Franko albumo „Amerikiečiai“ istorija.
Visada mėgau pasukti už kampo, nes už kampo visada kažkas yra. Jei tik pats pasmalsauji. Būtent tada gyvenimas yra įdomus – jei esi smalsus.“ - Robertas Frankas.
Dažnai kartojama, kad Robertas Frankas yra giliausiai amerikietiškos kultūros savitumą perpratęs fotografas. Gal būt taip atsitiko todėl, kad Robertas Frankas į Ameriką pažvelgė iš šalies, per atstumą, nors jau gyveno Amerikoje, bet ją pamatė iš tolimos Šveicarijos perspektyvos?
***
Robertas Frankas gimė 1924 m. Ciuriche (Šveicarija) ir augo jaukioje viduriniosios klasės aplinkoje. Jo tėvas, sėkmingas ir išsilavinęs verslininkas Hermannas Frankas iš Frankfurto prie Maino, mėgėjiškai fotografavo ir domėjosi menu, o motina Regina iš Bazelio buvo pasiturinčio fabriko savininko duktė. 1941 m. baigęs vidurinę mokyklą R. Frankas pradėjo mokytis pas fotografą ir retušuotoją H. Segesserį, gyvenusį tame pačiame daugiabutyje kaip ir Franko šeima. Kitais metais jis pradėjo dirbti pas Ciuricho reklamos fotografą M. Wolgensingerį, atvedusį Franką į energingai besireiškiančią Šveicarijos žurnalų ir knygų leidybos industriją. Frankas greitai tobulėja ir 1946 m. jau savo rankomis įriša fotografijų rinkinį „40 fotografijų“ („40 Fotos“), kuriame atsispindėjo eklektiška modernizmo, reportažo stiliaus ir Šveicarijos kaimo gyvenimo stilistika. „40 fotografijų“ – pirmoji iš keturių jo rankomis įrištų fotografijų knygų, kurias R. Frankas parengs per sekančius šešerius metus.
***
Nusivylęs atmosfera tėvynėje dėl įvairių ribotumų, 1947 m. R. Frankas išvyko iš Šveicarijos ir emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Atvykus į Niujorką jį netrukus priėmė į darbą legendinis „Harper's Bazaar“ mados žurnalo kūrybos direktorius Alexey Brodovitch (Aleksejus Brodovičius). Iš Brodovichiaus R. Frankas pasisėmė nemažai įkvėpimo ir novatoriškų technikų, tačiau netrukus suprato, kad žurnalo redakcijos aplinka jį vargina. 1947 m. pabaigoje jis išvyko į Pietų Ameriką, daug keliavo po Peru. Grįžęs į Niujorką, 1949 m. pradžioje parengė dar vieną rankomis įrištą savo fotografijų knygą, kurioje matyti jau tokių figūrų kaip Billo Brandto, André Kertészo, Jakobo Tuggenerio ir Brodovitchiaus fotografijų knygų įtaka. Joje R. Frankas tyrinėjo pasakojimu neparemtus, nechronologinius fotografijų jungimo metodus, kurie pasirodė nepamainomi jam redaguojant originalią savo knygą „Amerikiečiai“ („The Americans“).
***
Šeštojo dešimtmečio pradžioje R.Frankas buvo pasinėręs į Manhattano East Village rajono meno gyvenimo šurmulį, nuolatos lankydavosi tokiose abstrakčiųjų ekspresionistų susirinkimo vietose kaip legendinis baras-restoranas „Cedar Tavern“, o pro savo buto langą matė Willemo de Kooningo studiją. „Dėl jo įtakos pradėjau galvoti apie tai, kad gyvenime reikia rizikuoti“, – prasitarė R. Frankas 2008 m. „Vanity Fair“ žurnalistui Charlie LeDuffui. Pirmoji R. Franko žmona Mary buvo skulptorė, o tuo metu Niujorke dirbusių menininkų kultūriniai mainai veikė ir jo kūrybą, ir gyvenimą. Neformalus R. Franko požiūris į nuotraukų kūrimą „skyrėsi nuo praeities fotografijos tiek, kiek veiksmo tapyba nuo tradicinės tapybos“, – rašė fotografijos kritikė Janet Malcolm.
***
1949–1953 m. R. Frankas, nenustygdamas keliavo iš Niujorko į Europą ir atgal. Kiekvienoje iš lankomų vietų jis susitelkdavo ties vienu ar dviem objektais, kurie jo supratimu perteikė tautos kultūrą: Paryžiuje tai buvo kėdės ir gėlės, Londone – bankininkai, o Velse – kalnakasiai. Norėdamas sustiprinti nuotraukų poveikį ir atkreipti žiūrovo dėmesį į platesnio masto idėjas, jis kūrė ištisas nuotraukų sekas, vildamasis kad jomis susidomės „Life“ ar panašūs žurnalai. Nors jo kūrybos šalininkais tapo tokie svarbūs veikėjai, kaip Modernaus meno muziejaus fotografijos skyriaus direktorius Edwardas Steichenas, tos fotografijų sekos buvo publikuojamos retai. R. Frankas ir toliau kryptingai rengė rankomis įrištas fotografijų knygas. Tarp jų buvo ir albumas „Merės knyga“ („Mary's Book“, 1949 m.), kurį sudarė 72 fotografijos ir užrašai, skirti menininkei ir šokėjai Mary Lockspeiser, su kuria fotografas susituokė 1950 m., ir iki šiol meniškai labiausiai ištobulinta jo fotografijų seka „Juoda balta ir dalykai“ („Black White and Things“, 1952 m.). Šis trijų dalių albumas pradedamas trumpa Antoine‘o de Saint-Exupéry citata, kuria apibendrintas tuometis R. Franko taikytas metodas: „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“
***
Nusivylęs dėmesio stoka, 1954 m. rudenį jis kreipėsi į Johno Simono Guggenheimo memorialinį fondą prašydamas stipendijos, kuri jam leistų „laisvai fotografuoti visose Jungtinėse Valstijose“, kaip rašė savo paraiškoje, ir sukurti „didelės apimties visų Amerikos esminių bruožų fotografinį rinkinį“. Su fotografų Walkerio Evanso, Steicheno ir Brodovitchiaus rekomendacinių laiškų pagalba, 1955 m. pavasarį jam buvo paskirta stipendija, nuo kurios prasideda albumo „Amerikiečiai“ istorija.
***
1955 m. vasarą nusipirkęs naudotą fordą, R. Frankas surengė kelias trumpas išvykas, o rudenį išsiruošė į devynių mėnesių kelionę, per kurią išmaišė visas Jungtines Valstijas, ir įveikė viso 10 000 mylių. Iš anksto neplanuodamas maršruto, kartais jis važiuodavo vienas, o kartais su Mary ir vaikais – Pablu ir Andrea. Kur tik sustodavo, jis stengdavosi pajusti tautiečių gyvenimo skonį lankydamasis visiems įprastose vietose – vietiniuose „Woolworth's“ universalinėse parduotuvėse, kavinėse, kapinėse, parkuose, bankuose, viešbučiuose, pašto skyriuose, geležinkelio ir autobusų stotyse – visur, kur galėjo stebėti įvairaus plauko amerikiečius, per daug neatkreipdamas į save dėmesio.
1956 m. vasarą Frankas nuvyko į dar kelias keliones, būtent į Demokratų nacionalinį suvažiavimą Čikagoje, o tada per nepilnus vienerius metus parengė savo knygą. Pirmiausia jis išryškino 767 fotojuostos ritinėlius ir sukėlė visų kadrų fotografijas į kontaktinius lapus. Tada peržiūrėjo daugiau nei 27 000 kadrų ir padarė daugiau kaip tūkstantį 8 × 10 colių dydžio juodraštinių darbinių atspaudų su itin jį sudominusiais vaizdais. Metus laiko jis praleido redaguodamas ir atrinkinėdamas šias nuotraukas bei jungdamas jas į epizodus. Patobulinęs atrinktas fotografijas, jas sudėliojo tam tikra seka ir paprašė Džeko Keruako parašyti knygos įvadą. Tad nenuostabu, kad iš pradžių Prancūzijoje, 1958 m., o vėliau, 1959 m., Jungtinėse Valstijose išleistas albumas „Amerikiečiai“ kardinaliai skyrėsi nuo bet kurios iki tol išleistos fotografijų knygos.
***
Savo 83 provokuojančiose ir širdį spaudžiančiose nuotraukose Frankas pažvelgė giliai po amerikiečių gyvenimo paviršiumi: jos rodė žmones, kenčiančius nuo rasizmo, prislėgtus netikusių politikų sprendimų, žmones, kurių jausmus jau atbukino sparčiai kylanti vartojimo kultūra. Tačiau tuo pačiu jis atrado naują fotogeniškumą iki tol nepastebėtuose amerikiečių gyvenimo kampeliuose ir iš naujo apibrėžė amerikiečių žavėjimosi objektus. Fotografuodamas užkandines, automobilius ir net patį kelią, Frankas tapo intuityvaus, betarpiško, nenudailinto stiliaus pradininku, kuris buvo toks pat novatoriškas kaip ir jo fiksuojami objektai. Jungdamas nuotraukas tarpusavyje pagal temas, koncepcijas, formas ir lingvistiškai, jis pateikė naują, įtaigų šimtmečio vidurio Amerikos vaizdą. Kaip įžangoje rašė Kerouacas: „Koks šių nuotraukų humoras, liūdesys, VISAAPIMTIŠKUMAS ir amerikietiškumas!“
Laidotuvės, Pietų Karolina, 1955. Iš albumo „Amerikiečiai“. Roberto Franko nuotrauka.
***
1958 m. šios 83 nuotraukos iš Guggenheimo fondo paremtų savo kelionių pirmą kartą pasirodė prancūzų leidėjo Robert Delpire parengtoje knygoje. Remdamasis Henri Cartier Bressono leidiniu „Les Européens“ („Europiečiai“), Delpire pasirinko pavadinimą „Les Américains“ – „Amerikiečiai“. Kitais metais leidykloje „Grove Press“ pasaulį išvydo anglakalbis „Amerikiečiai“ leidimas. Abu leidiniai laikomi meninių fotografijų knygų žanro inkunabulais. Robertas Frankas nubrėžė jų formato ir maketo ribas: kiekviename dešiniajame puslapyje buvo po vieną nuotrauką. Knygą jis suskirstė į keturias dalis, kurių kiekvienoje nagrinėjo savo asmeninės nuomonės apie Ameriką padiktuotas temas. Kaip ir jo knygoje „Juoda balta ir dalykai“, nuotraukų išdėstymas laužė įprastą, pasakojamąją knygos formą, nes menininkas grupavo nuotraukas pagal teminius, formalius, konceptualius ir kalbos kriterijus.
Beje, prancūziškoje albumo versijoje Franko nuotraukos prieš jo valią buvo sujungtos su tokių Ameriką kritikuojančių autorių kaip Williamas Faulkneris, Simone de Beauvoir ir Waltas Whitmanas tekstais. O prie amerikietiškojo leidimo buvo pridėtas tik įžanginis bitų poeto Jacko Kerouaco tekstas. Tik pasirodęs albumas „Amerikiečiai“ susilaukė aršios kritikos. Franko požiūris į Jungtines Valstijas prieštaravo tam, kaip patys amerikiečiai vaizdavo ir suvokė save. To meto recenzijose fotografijos buvo apibūdintos kaip pagiežos ir beviltiškumo kupina dokumentika, o Frankas išvadintas paniurėliu, kuris nekenčia Amerikos. Tuo pačiu tarp fotografijos profesionalų leidinys buvo labai giriamas ir pradedant septintuoju dešimtmečiu sulaukė plataus ir ilgalaikio atgarsio.
***
Kontaktiniai lapai ir darbiniai atspaudai leidžia mums atkurti albumo „Amerikiečiai“ pradžią ir atskleidžia Franko darbo metodą. Daugelio negatyvų raiškos trūkumas ir sugadinta ekspozicija nepalieka abejonių, kad Franko metodas buvo intuityvus. Nenutrūkstamas pavienių motyvų atsikartojimas liudija apie tai, kaip metodiškai menininkas vėl ir vėl pradėdavo iš naujo. Prieš išvykdamas į kelionę Frankas jau buvo užsibrėžęs fiksuoti tokius simbolinius motyvus kaip vėliavos, kaubojai, motociklai, paradai ir politikai. Šiuos simbolius fotografavo ir pasibaigus kelionėms, siekdamas praplėsti jų įvairovę.
Tuo metu, kai buvo sukurtas albumas „Amerikiečiai“, daugelis fotografijos nelaikė vaizduojamojo meno forma. Vis dėlto kelios institucijos greitai įžvelgė albumo meniškumą. Čikagos meno institutas 1961 m. surengė į „Amerikiečių“ knygą įtrauktų kūrinių parodą, o praėjus metams, jau Modernaus meno muziejus surengė dviejų menininkų, Franko ir Harry Callahano, darbų parodą.
***
Įžvalgus kuratorius ir kritikas John Szarkowski, jau anksčiau surengęs Franko kūrybos parodą Niujorko Modernaus meno muziejuje, rašė, kad Frankas „įtvirtino naująją šiuolaikinės Amerikos ikonografiją, sudarytą iš autobusų parkų, priešpiečių užeigų prekystalių, siaurais ir ilgais ruožais išsidėsčiusių kvartalų, tuščių erdvių, automobilių ir nepažinių veidų“.
Roberto Franko menininko knyga „Amerikiečiai“ įėjo į fotografijos istoriją niūriais nespalvotais vaizdais, užfiksuotais automobiliu keliaujant po Jungtines Amerikos Valstijas. Juose atskleidžiamas pokario „amerikietiškasis gyvenimo būdas“, kuriame vyrauja rasizmas, smurtas ir vartotojiškumas. Dėl to, kad šiose nuotraukose neatsispindėjo tuometinės Amerikos dirbtinai puoselėtas savivaizdis, pirmą albumą pavyko išleisti tik Europoje.
Franko, kaip menininko, brendimas žengė koja kojon su džiazu, bitnikų literatūra ir improvizaciniu abstraktaus ekspresionizmo stiliumi, o jo paties išraiškingumas liko nepagražintas, improvizuotas ir spontaniškas kaip ir abstraktaus ekspresionizmo potėpiai. Būtent šios savybės padėjo pamatus Roberto Franko sėkmei kuriant vieną iš įtakingiausių pokario laikotarpio fotografijos kūrinių, nulėmusių ilgalaikį gatvės fotografijos atgimimą. Albume „Amerikiečiai“, kurį Frankas vadino „vizualine vienos civilizacijos studija“, sutalpinti motyvai, tuomet dar nebuvo visuomenės akiratyje. Jį domino kasdieniai laisvalaikio ir popkultūros reiškiniai, bet jis taip pat fiksavo izoliaciją, mažumų problemas ir rasizmą: nuotrauka „Troleibusas, Naujasis Orleanas“ („Trolley, New Orleans“) buvo sukurta vos kelios savaitės prieš tai, kai afroamerikiečių aktyvistė Rosa Parks Alabamoje atsisakė užleisti vietą autobuse baltaodžiui.
Troleibusas, Naujasis Orleanas, 1955. Iš albumo „Amerikiečiai“. Roberto Franko nuotrauka.
***
1958 m. sukūręs nuotraukų ciklą „Iš autobuso“ („From the Bus“), kurį sudaro atsitiktinai iš važiuojančio autobuso nufotografuoti praeiviai, Frankas pasuko nauja, labiau eksperimentine kryptimi. Ir galiausiai, daugiausiai dėl savo nepasitenkinimo ribotomis atskirų nuotraukų galimybėmis, jis atsisakė fotografijos ir perėjo prie kino filmų. Juose Frankas dažnai naudojo savo paties nuotraukas, kad išnagrinėtų savo prisiminimus ir praeitį.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sugrįžus prie fotografijos, jo kūrinių forma ir turinys ir vėl pasikeitė: čia autobiografinės temos, tokios kaip tragiška savo vaikų netektis, vizualizuojamos per daugybės vaizdų montažus ir epizodus, kuriuose neretai naudojami ir tekstai. Juose Frankui pavyko poetiškai sujungti skirtingas medijas ir parodyti jų įtaką viena kitai.
Tačiau masinei auditorijai jis lieka kaip originalus fotografas, kaip amerikietiškos kultūros tyrinėtojas ir jos pagrindinių fotografinių simbolių kūrėjas.
Todėl manau, kad pabaigai verta pateikti kelias Roberto Franko citatas apie kūrybą ir fotografiją:
„Intuicija yra labai svarbi mano smegenų dalis. Niekada iš tikrųjų neturėjau jokių koncepcijų. Prieš suprasdamas kokią nors koncepciją, visada vadovaudavausi intuicija.“ - Robertas Frankas.
„Manau, kad žmonėms mano knyga patinka tuo, kad parodo, apie ką žmonės galvoja, bet nekalba. Ji parodo, kas yra jų minčių užkaboriuose.“ - Robertas Frankas.
„Reakcija į albumą mane nustebino, nes žmonėms pasirodė, kad jo pasakojimas – antiamerikietiškas...Bet man patinka Amerika. Pats tapau amerikiečiu.“ - Robertas Frankas.
„Noriu, kad žmonės, žiūrėdami į mano nuotraukas, jaustųsi taip pat, kaip tada, kai nori perskaityti kokio nors eilėraščio eilutę du kartus.“ - Robertas Frankas.
„Mano nuotraukos iš anksto neplanuojamos ir nekomponuojamos, ir aš nesitikiu, kad žiūrovas pritars mano požiūriui. Tačiau manau, kad jei mano nuotrauka jo atmintyje palieka kažkokį vaizdą, vadinasi, kažkas yra įvykę.“ - Robertas Frankas.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis
Naudota literatūra:
Court, Elsa. Off the Beaten Track: Jack Kerouac on Robert Frank. https://www.academia.edu/29938018/Off_the_Beaten_Track_Jack_Kerouac_on_Robert_Frank
Campion, Darren. Looking In: The Difficult Career of Robert Frank. https://darrencampion.com/2020/05/04/looking-in-the-difficult-career-of-robert-frank/
Day, Jonathan. 2014. Postcards from the Road: Robert Frank’s ‘The Americans’. Bristol:
Intellect Books.
Kerouac, Jack. 1993. “Introduction to Robert Frank’s The Americans.” In Good
Blonde and Others, pp. 19-23.
Sean O’Hagan. Robert Frank: the outsider genius whose photographs laid bare America's soul. Guardian, Wed 11 Sep 2019. https://www.theguardian.com/artanddesign/2019/sep/11/robert-frank-the-americans-outsider-genius-photography
