Straipsnis

Kelininkų rodyklėmis suraižytos šaligatvių balos ir citrininiais žaibais perbraukti aukštuminiai kranai Ramūno Danisevičiaus fotografijose atrodo nežemiškai. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Atidesniam žvilgsniui aišku, kad įmantrios fotografijos kompozicijos sukomponuotos ir labai  kasdieniškų dalykų, kuriais nusklendžia dienos banalybės paviršiai, bespalvis pasaulio atsainumo šypsnys.

Tačiau fotografui toks dialogas su Vilniaus miesto gatvėmis pats įdomiausias. Ramūnas įsivelia į kasdienybės paviršių atspindžius, jų persiklojimus ir susižvalgymus. Jokios gilios prasmės, tik netikėtas vandens, šešėlio, nuotaikos suraibuliavimas. Taip gimsta vaizdo reikšmė ir emocija. Trumpalaikė kaip vėjo gūsis, kaip saulės blyksnis ar už namo kampo nykstančio šuns uodega.

Mobiliografijos technika įpareigoja tokiam trumpalaikiškumui, tapsmui ir tirpstančio vaizdo estetikai. Juk tai ne klasikinės fotografijos menas, o gebėjimas kasdienę, nudėvėtą ir paviršutinę patirtį paversti vizualiu pokalbiu su savimi ir kitais. Tai vaizdai, kurie tik gimę iš karto nyksta, užleisdami vietą kitiems vaizdams. Todėl jie tokie paviršutiniški. Kita vertus, kupini autoriaus pastabumo, išlavinto niuansų pojūčio, judrūs ir landūs, gebantys subanguoti kiemo skalbinių virve ar sušnypšti šampanu.

Ramūno mobilumas yra jo mobiliografijos esmė. Jis vienu metu būna pačiose įvairiausiose situacijose. Todėl jo fotografijomis keliaujantis mūsų žvilgsnis šokinėja, slysta, sklendžia per tragikomiškus gyvenimo trupinius. Netikėtai užsikrečia viešų erdvių tviskesiu ir privačių gyvenimų melancholija. Išsivaduoja įsižiūrėjęs į netikėtus daiktų pėdsakų sąskambius. Žmonių, daiktų, miesto perspektyvų sukibimai viename kadre dažniausiai sukelia šypseną, jie graudūs ir juokingi vienu metu. Kaip pats gyvenimas.

Prakalbinti Ramūną nėra paprasta. Nelengva nuspėti jo minčių eigą, tačiau galima pajusti jo daugiasluoksnę ironiją, jo gyvenimo fasadiškumo supratimą, atlaidumą ir meilę savo kasdienybės personažams. Jis yra nuolatiniame dialoge su jais, todėl tai negali būti kaprizinga menininko poza ar išmąstyta koncepcija. Jei taip būtų, dingtų detalės žavesys, nuotaikos subtilumas, mažyčių tikrovės atsivėrimų stebuklai. O dabar galima žavėtis šmaikščias prasmes kuriančiais spalvų sąskambiais, formų ir nuotaikų persiliejimais ne tik vienoje fotografijoje, bet jas gretinant, dėliojant netikėtas mozaikas.

Todėl galima kurti istorijas, kurių pats autorius gal nenumanė, bet savo pastabumu, įgimtu pasakotojo instinktu atskiruose vaizduose tokią galimybę užkodavo. Ši knyga sudaryta būtent iš tokių vaizdų dialogų, jų sankirtose gimstančių istorijų ir paslėptų prasmių atvėrimų. Štai nupieštas vilkas atslenka pas žaislinį beždžioniuką lifte, Landsbergis žengia kartu su Kaušpėdo komanda, požeminio tualeto vėdinimo stogelis atkartoja Gedimino pilį, paremta laivo griuvena plaukia pas sudegusį mikroautobusą, rūbinės pakabų simetrija laukia raktų rinkinių, akrobatiška muzikantė persikūnija į pasaulio galiūno Savicko pirštais laužiamos cigaretės lanką, per traukinio langą pašiauštas galvas kiša arkliai, religingas kryžiaus nešikas laukia pas jį sportiniu žingsniu skubančio pagyvenusio sveikuolio, saulės nutvieksta smuikininkė groja mažosioms balerinoms, baltas žirgas ilgisi ilgakojės gražuolės pėdų, į mobilųjį telefoną įnikusiai panelei vitrinos griaučiai primena memento mori tiesą.

Žinoma, galima šias istorijas kurti kitaip, galima vaizdus jungti kitokiais siužetais. Esminė mobiliografijos tiesa glūdi nenutrūkstamo proceso taisyklėje. Ramūno fotografijos yra neatsiejamos nuo jo dienos darbotvarkės, nuo jo dviračio judėjimo trajektorijos, nuo nuolatinių grįžimų į tas pačias vietas, nuo dienos ciklų, jos rutinos ir visa ko praeinamumo. Jam nebereikia amžinybės akimirkos, jis juda kartu su dienos saulės lanku, darbininkų pertraukomis, politikų spektakliu ir kiemo katinais. Tai amžino judėjimo, o ne sustabdytos akimirkos estetika.

Virginijus Kinčinaitis, menotyrininkas