Straipsnis

Nuo spaudos atsiradimo ir pirmųjų laikraščių leidybos žiniasklaida pasikeitė neatpažįstamai. Naujųjų technologijų ir progreso iššūkiai atnešė nemažai naujovių ir į spaudos fotografiją. Lietuviškosios spaudos fotografijos veteranai dar mena laikus, kai redakcijos turėjo ryškinimo kambarius, mat vaizdams įamžinti naudoti juostiniai fotoaparatai. Dabartinio fotožurnalisto nebeįsivaizduojame be kompiuterio ir skaitmeninių įrenginių, padedančių atitikti vienus svarbiausių – operatyvumo kriterijus, išlaikant vaizdų kokybę.

Nuotraukos iliustruoja ne tik laikraščių straipsnius, jos miega visur – interneto portaluose publikuojamos ištisos galerijos padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie įvykius ar renginius, o neturint galimybės vieną ar kitą įvykį užfiksuoti fotožurnalistui, naudojami asociatyvūs vaizdai.

Tai yra visuomenei matoma pusė – galutinis produktas, tačiau mažai kam žinoma, kaip iš tiesų fotovaizdai atsiranda žiniasklaidoje ir kiek žmonių prie to prisideda.

Apie tai, kokį kelią nukeliauja vaizdas nuo mygtuko paspaudimo iki publikavimo, kalbamės su garsiu fotožurnalistu, šiuo metu vieno didžiausių interneto portalų fotografų grupės vadovu Valdu Kopūstu.

Užsienio redakcijose tokios pareigos kaip tavo vadinamos „chief photographer“  ir aprėpia platų spektrą užduočių. Ką lietuviškoje redakcijoje veikia fotografijos skyriaus vadovas?

Mano darbas yra užtikrinti darnią sistemos veiklą, koordinuoti fotoskyrių. Parinkti iliustracijas iš užsienio agentūrų, nes neturime užsienio korespondentų, tad dalį nuotraukų tenka pirkti. Iš esmės mano pareigos – užtikrinti sklandų visos fotografinės mašinos darbą, mat kartais net viena smulki detalė gali gerokai sutrikdyti darbą. Privalau pasirūpinti, kad to neįvyktų. Jei, tarkim, nutinka neplanuotas įvykis – kratos ar panašiai, mano rūpestis – kad fotografai atsidurtų svarbiausiose vietose, o kolegos perimtų jų suplanuotus darbus.

Fotografai tavo skyriuje laisvi kurti reportažus savo nuožiūra ar jiems pasakoma, kokio vaizdo iš jų tikimasi?

Tikrai nėra sakoma. Mūsų redakcijoje dirba profesionalų komanda, jais pasitikima. Nenurodinėjame, kaip dirbti, tačiau per gamybinius susirinkimus kartais aptariame gaires, kartu sudėliojame akcentus. Net juostinės fotografijos laikais laikraščių korespondentai niekada iš įvykio nepateikdavo tik vienos ar dviejų nuotraukų, o dabar skaitmeninė technika leidžia gauti kur kas daugiau vaizdų, iš kurių vėliau redaktoriai pasirenka, jų požiūriu, tinkamiausius.

Nuotraukų parinkimas iliustracijoms nėra atsitiktinis, jos turi derėti tarpusavyje, atspindėti kuo išsamesnį įvykių vaizdą, nesidubliuoti ir pan.

Kas pasikeitė spaudos fotografijoje į rinką atėjus interneto portalams?

Pirmiausia – tempas. Portalai ėmė diktuoti tempą. Iki tol net naujienų agentūrose nebuvo tokios skubos, iš jų nebuvo reikalaujama tokio darbo intensyvumo. Tekstus ir fotografijas agentūros rengdavo laikraščiams ir žurnalams. Finalinis naujienų vaizdas paaiškėdavo tik prieš pat atiduodant leidinį spausdinti. O dabar informacija į eterį turi patekti žaibiškai, viskas vyksta čia ir dabar.

Vis labiau plinta pilietinė žurnalistika. Mobiliaisiais telefonais darytos nuotraukos iš rezonansinių įvykių žaibiškai patenka į naujienų skiltis, tampa laikraščių viršeliais. Tai grėsmė profesionaliai fotožurnalistikai?

Tos nuotraukos tokios svarbios todėl, kad turi emocinį užtaisą. Dažnai būna darytos praėjus vos kelioms minutėms po įvykio, kai profesionalūs fotografai ir reporteriai būna dar tik pakeliui. Jei būtų galimybė gauti iš įvykio profesionalių kadrų, tos telefonais darytos nuotraukos net nepatektų į eterį.

Svarbu išlaikyti tempą, tačiau ir kokybė ne mažiau svarbi. Pasitaiko, kad žinutė ar naujiena, jei ji tikrai svarbi, publikuojama su pirma pasitaikiusia nuotrauka, bet vėliau ji pakeičiama profesionaliu kadru.

O Lietuvoje praeivių daryti vaizdai tokie pat populiarūs, dažnai patenka į laikraščius ir portalus?

Į laikraščius gal rečiau, į portalus – taip, būna. Dažnai praeiviai ir tampa tais, kurie pateikia pirmuosius vaizdus iš įvykio vietos, kol mūsų fotografai dar būna tik pakeliui. Tos pirmosios nuotraukos yra vaizdai liudininko akimis – juose atspindėtos pirmos emocijos. Jei, tarkim, mūsų fotografas atvyksta į įvykį jau po visko, kai gali nufotografuoti tik pasekmes, „stop“ juostas, tą liudininko darytą nuotrauką paliekame kaip pagrindinę, tačiau papildome profesionalių nuotraukų galerija išsamesniam vaizdui susidaryti.

Dirbai keliose redakcijose, ėjai panašias pareigas. Kaip vadovas, turi nuostatų, kokios fotografijos neturi atsidurti eteryje?

Stengiuosi, kad eterio nepasiektų nieko neparodantys kadrai, kur žmonės prigauti žiovaujantys ar prisimerkę. Nematau prasmės.

Anksčiau buvo tokia tendencija – prifotografuoti žinomų žmonių įvairių grimasų ir jomis pagal kontekstą iliustruoti publikacijas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje šis reiškinys  faktiškai jau išnyko.

Kas atsako, jei kas nors pakrypsta ne taip, jei žmogus nenorėjo būti nuotraukoje, bet atsidūrė ir turi pretenzijų?

Pirmiausia, aišku, bandau kalbėtis aš. Žmonės dažniausiai tiesiog kreipiasi ir paprašo išimti nuotrauką. Mes tikrai neturime tikslo fiksuoti praeivių prievarta, todėl jei asmuo nėra viešas – dažniausiai nuotrauką išimame. Būna, kad paprašo uždengti automobilių numerius. Nepilnamečių apsaugos įstatymas taip pat gerokai apriboja, turime atidžiai stebėti, kad į nuotraukas nepatektų vaikai. Todėl, jei reikia, naudojamės asociatyviomis iliustracijomis, kuriose nematyti veidų ir neįmanoma atpažinti vaiko.

Kaip fotografai mokomi, ką galima fotografuoti ir ko ne?

Yra keli tai reglamentuojantys įstatymai, fotografai patys skaito, domisi. Tai labiau atskirų redakcijų iniciatyvos, kai jų teisininkai apmoko fotografus. Stengiamės, kad neigiama patirtis nesikartotų, tad jei pamatau archyve netinkamą kadrą, būtinai parodau fotografams ir pasakau, kodėl to daugiau neturėtų būti.

Lietuvoje viešėjęs garsus karo fotografas Stanley Greene’as garsėja tuo, kad vis dar fotografuoja juostine technika ir labai aršiai pasisako prieš redagavimo programų naudojimą. Jo nuomone, taip iškreipiama realybė, kai Afganistano danguje plika akimi nematomi debesys staiga tampa dramatiškai juodi. Kaip Lietuvos redakcijose reglamentuojamas tokių programų naudojimas?

Nepastebiu tokių tendencijų Lietuvoje, bet jas tikrai matau užsienio fotografijos konkursuose. Tačiau čia jau reikėtų klausti „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkurso rengėjų.

Lietuvoje fotografai redagavimo programas naudoja tikrai saikingai, dažniausiai tai neviršija įprastų daugumos redakcijų reikalavimų – skaitmenine programa nedaryti to, ko nebūtų galima padaryti juostine technika. Kaip minėjau, tempas diktuoja taisykles, portalų fotografai tikrai neturi laiko kelias valandas piešti debesų, manau, ir laikraščių fotografai pernelyg užsiėmę. Mano praktikoje nėra pasitaikę tokių atvejų, kad būčiau turėjęs įspėti fotografą dėl perteklinio programų naudojimo. Taip pat dėl kitų savaime suprantamų dalykų – kad negalima pašalinti objektų iš kadro, keisti nuotraukos esmės kadruojant.

Papildyta: Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidento Jono Staselio komentaras

Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidento Jono Staselio teigimu, tokie reiškiniai kaip perteklinės kompiuterinės manipuliacijos nedaro garbės ne tik redakcijoms, bet ir spaudos fotografijos konkursams.

„Konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ žiuri stebi, kad tokios nuotraukos nepatektų tarp konkurso finalininkių. Per tiek metų, kiek rengiame konkursą, buvo keli panašaus pobūdžio incidentai, tačiau mes, kaip rengėjai, pasiliekame teisę paprašyti fotografų pateikti originalius, neapdirbtus kadrus, vadinamuosius EXIF failus. Nepateikus jų arba pasitvirtinus abejonei nuotrauka iš konkurso pašalinama.“

Pasak fotografo, vienintelė konkursui pateikiamų nuotraukų kategorija, kurioje leidžiamos papildomos kompiuterinės manipuliacijos, – tema „Spindesys“, joje dažniausiai varžosi mados fotografai.

„Mados ar vadinamajai glamūrinei fotografijai netaikome fotožurnalistinės fotografijos reikalavimų, nes pats jos atsiradimo procesas neišvengiamai susijęs su dirbtiniais šviesos šaltiniais, kadro režisavimu bei apdirbimu. Tačiau ir pati kategorija automatiškai suponuoja, kad nepretenduoja į fotožurnalistiką, tad ir reikalavimai jai taikomi kitokie. Tačiau tokios fotografijos publikuojamos spaudoje, dažniausiai žurnaluose, todėl ši kategorija yra šiame spaudos fotografijos konkurse.“

Kitoms konkursui pateikiamų nuotraukų kategorijoms taikomos taisyklės griežtesnės.

„Esame atsakingi už publikuojamas nuotraukas. Konkurso reputacija – didelė atsakomybė, todėl rinkdama finalininkes kiekvienais metais vertinimo komisija atrenka ir rezervinių nuotraukų, kurios užimtų atsilaisvinusias vietas, jei kartais taip nutiktų, kad kuri nors iš atrinktų nuotraukų neatitiktų reikalavimų, nepereitų apdorojimo patikros. Tai ne tik konkursas, tai savotiškas Lietuvos spaudos fotografijos istorinis archyvas, vaizdai iš įvykių, kuriais visus metus gyveno Lietuvos žmonės, todėl, mano nuomone, šioms nuotraukoms pagrįstai taikomi aukšti skaidrumo standartai. Suprantama, visko patikrinti neįmanoma, tačiau, kasmet griežtėjant konkurso taisyklėms ir vis labiau apibrėžiant fotografijų apdorojimo ribas, tikimės pasiekti maksimaliai aiškius kriterijus, kuriais galėtų vadovautis tiek fotografai, tiek apdorojimo patikrą atliekantys kolegos, kad ginčytinų ir dviprasmiškų situacijų liktų kuo mažiau. Šį rudenį planuojame išplėstinį diskusijų ciklą, į jį ketiname pakviesti ne vien fotografus, kurių pagrindinis tikslas – aptarti ir nustatyti aiškias nuotraukų apdorojimo ribas, etikos bei kitus nuostatų klausimus, kuriais ne vienus metus galėtų vadovautis konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ rengėjai.“