Interneto iššūkiai fotožurnalistikai. V dalis


XXI amžiuje dalis mūsų socialinio gyvenimo egzistuoja internete, tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“. Natūralia bendravimo priemone tapę tinklalapiai kelia nemažus iššūkius nusistovėjusiems fotožurnalistikos standartams. Žaidimo taisyklės keičiasi – vizualioji kultūra vis labiau įsigali kasdieniniame gyvenime. Vaizdais gauname informaciją, komunikuojame, realizuojame save ir reiškiame emocijas. New Yorko Universiteto profesorius Nicholas Mirzoeff apibrėždamas vizualiąją kultūrą, teigia, jog matymas šiais laikais yra daug svarbesnis nei tikėjimas. Vizualioji kultūra paremta modernia tendencija atvaizduoti ar vizualizuoti egzistenciją. Globali vaizdų cirkuliacija, dideliu greičiu vykstanti internete, tapo tikslu pati sau – sako Nicholas Mirzoeff. Tokiame subjektyviame kontekste – ant jūsų „Facebook“ profilio sienos įsimaišo ir fotožurnalistiniai darbai: reportažai, istorijos. Fotožurnalistas turi puikią galimybę tiesiogiai komunikuoti su publika, pardavinėti, reklamuoti ar dalintis savo darbais, tuo pačiu metu konkuruodamas dėl jūsų dėmesio su asmenukėmis, įžymybių nuotraukoms, gyvūnų ar maisto fotografijomis. Fotografija internete gali tapti žinoma per vieną naktį, o rytą jau būti pamiršta. Vieni tyrėjai tiki, jog skaitmeninė era fotožurnalistikai bus pražūties, kiti – atgimimo laikotarpis.

 

Fotožurnalistas socialiniuose tinkluose

 

Išpopuliarėjus tokiems socialiniams tinklalapiams, kaip „Facebook“, „Instagram“, kurių pagrindinį turinį sudaro vizualiniai pranešimai, fotožurnalistams, tiek mėgėjams ar profesionalams, atsirado nauja terpė skelbti savo nuotraukas, komunikuoti su bendruomene. Retas profesionalas šiais laikais neturi savo paskyros bent viename iš socialinių tinklų. „TIME“ internetinės svetainės apie fotografiją „LightBox“ redaktorius Olivieras Laurentas, kalbėdamas apie fotožurnalistiką socialinių tinklų eroje, cituoja fotožurnalistą Karimą Beną Khelifą, kuris tinklalapį „Instagram“ vadina tobula priemone fotožurnalistui, pernelyg nekreipiant dėmesio į turinį, skelbti savo fotografijas ir tiesiog mėgautis pagautos akimirkos grožiu: „<...> visi šiais laikais komunikuoja fotografijų pagalba. Žinoma, skelbdami nuotraukas toje platformoje nebūtinai pasakojame istoriją, kaip paprastai darome su, pavyzdžiui, 15 nuotraukų. Bet tame yra tam tikro romantizmo, kuriame ieškome grožio ar neįtikėtinų kadrų“. Fotografas Tomas Van Houtryve‘as, O. Laurento straipsnyje pasakoja, jog tokios programėlės, kaip „Instagram“ tarsi padeda susigrąžinti prarastą nerūpestingumą fotografuojant. Kam nors patraukus akį, tiesiog spusteli mygtuką telefone, paskelbi nuotrauką tinkle „Instagram“ ir grįžti prie kasdienės veiklos [1]. Dėl šių priežasčių gimė tokie projektai, kaip „Everyday Africa“ ar projekto įkvėpti „Everyday Eastern Europe“, „Everyday Iran“, „Everyday Asia“ ir kiti itin populiarūs socialiniuose tinkluose projektai, tiesiog parodantys kasdienybės grožį.

 

 

„Everyday Africa“ paskyra tinklalapyje „Instagram“, 2014

Socialiniai tinklai fotožurnalistikoje

 

Garrettas Monaghanas ir Seanas Tunney‘us teigia, jog terminas „auditorija“ ar „vartotojas“ nebėra tinkami dėl to, kad auditorija perėmė aktyvaus turinio kūrėjo vaidmenį [2]. Kameros mobiliuosiuose telefonuose ir galimybė nuotraukas patalpinti socialiniuose tinkluose čia ir dabar, anot žurnalisto Jaredo Kellerio, kiekvieną iš mūsų padaro potencialiu fotožurnalistu. J. Kelleris cituoja Santiagą Lyoną, fotoredaktorių AP agentūroje: „kai vyksta kažkas netikėto, nesvarbu, ar tai besitęsianti krizė ar staigus įvykis <...> mes labai aktyviai peržiūrime informaciją socialiniuose tinklalapiuose „Facebook“ ar „Twitter“. AP veikia pakankamai stiprus mechanizmas, skirtas identifikuoti ir užfiksuoti pilietinės žurnalistikos atvejus. S. Lyonas pateikia pavyzdį, kuomet, 2011 m. prasidėjusioje krizėje Libijoje AP agentūra susirado vietinį Bengazio gyventoją Alagurį, kėlusį nuotraukas iš įvykių Libijoje į socialinį tinklą. „Mes pradėjome kontaktuoti su juo per tinklalapį „Facebook“, įsitikinome, jog jis buvo tuo, kuo sakėsi esąs, gavome leidimą skelbti jo nuotraukas ir pasamdėme jį padirbėti mums kelias dienas“, – straipsnyje komentavo S. Lyonas. Dėl šių priežasčių AP turėjo išskirtinę galimybę gauti informaciją iš Bengazio, kol kiti vaizdai iš Libijos Vakarų dar nebuvo pasiek [3].

Dienraštis „The New York Times“ 2011 m. pasinaudojo „Instagram“ tinklalapiu tam, kad praneštų naujienas apie uraganą „Irene“. Dienraščio mokslinių tyrimų ir plėtros grupė sukūrė minimalistinę svetainę, kurioje kėlė visą geriausią informaciją, kurią į tinklus „Instagram“, „Twitter“ kėlė ir dalinosi žmonės, pavadinę ją „Instacane“. Dėl susilaukto populiarumo, „Instacane“ veikė ir 2012 m. siautusio uragano „Sandy“ metu [4].

 

 

„Instacane“, 2012

Vis dėlto, tiek AP, tiek „The New York Times“ atveju, šių informacijos skelbimo ir rinkimo priemonių negalime vadinti fotožurnalistika. Tokių fotografijų autorystės patikrinimas yra labai sudėtingas. Viskas, kas patenka į socialinius tinklus, anot S. Lyono, tampa panašu į sugedusį telefoną: žmonės kopijuoja informaciją vieni nuo kitų, todėl sunku atsekti tiek autorystę, tiek kontekstą. Garis Hudsonas ir Mickas Temple‘as teigia, jog naujosios (Web 2.0) internetinės eros revoliucija, kurioje vartotojas, tapo prodiuseriu arba gamintoju, laisvai manipuliuojančiu informacija, visa technologinė plėtra, ypač interneto dienoraščių (angl. blog) išpopuliarėjimas sukūrė įspūdį jog šiais laikais visi gali būti žurnalistais. Akivaizdu, jog skaitmeninės revoliucijos dėka visi gali rašyti, reikšti savo nuomonę ir kurti kitokio pobūdžio informaciją bei talpinti ją internete. Vis dėlto, tai neturėtų būti painiojama su profesionalia žurnalistika [2]. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie fotožurnalistiką. Nors galima savo nuotraukas skelbti internete, egzistuoja galimybė lengvai dalintis informacija interneto, bei socialinių tinklų pagalba, dėl to netampama profesionaliais fotožurnalistais.

 

Naujos žaidimo taisyklės

 

Helena Caple  pastebi dar vieną šiuolaikinės skaitmeninės fotožurnalistikos problemą: dėl internetinių platformų ir galimybių gausos šiuolaikiniai žurnalistai neretai privalo patys atlikti daugelį dalykų, tai yra ne tik rašyti, bet fiksuoti ir garsą, ir vaizdą. Vis dėlto, reikalavimas, jog žurnalistas turi gebėti informaciją pateikti ne vienoje raiškoje šiuolaikinę žurnalistiką, anot autorės, ne praturtina, o skurdina. Daugelis internetinių naujienų portalų turi fotografijų galerijas, tačiau jose skelbiamos nuotraukos ar istorijos dažnai būna padrikos. H. Caple pastebi, jog atsiranda vis daugiau ir daugiau naujienų organizacijų, naudojančių daugiaterpę raišką savo internetiniuose portaluose. Tokia platforma yra puiki erdvė fotografams savo darbus publikuoti naujai ir kūrybiškai, tačiau, praktika rodo, jog daugelis tokiose platformose publikuojamų istorijų pateikiamos nenuosekliai, netgi atsitiktinai. Dažnai internetinėse naujienų galerijose tarp nuotraukų nėra jokio ryšio, profesionalios fotografijos pateikiamos kartu su įvykių liudininkų užfiksuotais vaizdais, nuotraukų kiekis didelis, jos įkeltos tarsi nepadarius jokios atrankos. Teksto autorę stebina ne tai, jog naujienų organizacijos skelbia liudininkų mobiliaisiais, ar kitais prietaisais užfiksuotus kadrus iš įvairių įvykių, o tai, kaip tie vaizdai pateikiami šalia profesionalių fotožurnalistų nuotraukų. Toks fotografijų pateikimo būdas, aiškaus konteksto – kieno ir kokiomis sąlygomis buvo padaryta fotografija – nebuvimas gali suklaidinti žiūrovą ir sumenkinti profesionaliosios fotožurnalistikos kokybę bei įvaizdį [5].

Tuo tarpu profesionalai socialiniuose tinkluose susiduria su autorystės teisių problema. Nuotraukas, talpinamas socialiniuose tinkluose galima spausdinti, kopijuoti ar netgi atsisiųsti be jų autoriaus žinios. Vis dėlto profesionalai yra linkę rizikuoti. Fotožurnalistas Karimas Benas Khelifa teigia: „<...> atėjo laikas atsibusti. Dabartinių technologijų dėka bet kas gali pasisavinti mūsų nuotraukas. Taigi, klausimas yra ar mes galime kovoti prieš milijonus žmonių, kasdien tokiu būdu vartojančių nuotraukas? Ar turėtume priimti šią naują vartojimo formą ir pabandyti vartotojus priartinti prie savęs, bendrauti su jais, gauti iš to naudos. Mums reikia <...> priimti jų taisykles <...>. Galbūt mes esame savo darbų autoriai, tačiau be auditorijos esame niekas“ [1]. Interneto vartotojai yra linkę kaupti įvairią tiek žodinę, tiek vaizdinę informaciją savo kompiuterių kietuosiuose diskuose. Lina Michelkevičė, Vytautas Michelkevičius, Agnė Narušytė medijas ir jų dėka kaupiamą archyvą apibūdina kaip „globalizuotos kultūros „stuburkaulį“. Poreikis kaupti ir archyvuoti vaizdus autorių yra siejamas su mainais. Kaupiame tam, kad galėtume viską dar kartą išsiųsti į „nepabaigiamą ženklų apytaką internete“ [6]. Nuolatinis informacijos kaupimas, dalinimasis ja sąlygoja mūsų komunikaciją socialiniuose tinkluose ir apskritai internetinėje erdvėje. Kasdien dalinamės fotografijomis, nuorodomis, tekstais taip kaupdami savo „atsargas“ ir kurdami ryšį su kitais, panašius interesus turinčiais žmonėmis, net nesusimąstydami apie vartojimą ribojančias autorių teises, informacijos kontekstą.

 

 

Šaltiniai:

  1. LAURENT, Olivier. Beyond Instagram: should photographers accept the risks inherent in social networks? Iš: British Journal of Photography. Apptitude Media Ltd. © 2014. Prieiga per internetą: http://www.bjp-online.com/2013/01/beyond-instagram-should-photographers-accept-the-risks-inherent-in-social-networks/
  2. TUNNEY, Sean; MONAGHAN, Garrett, ed. Web journalism: a new form of citizenship? Brighton: Sussex Academic Press, 2010. 347 p. ISBN 978-1-84519-279-2.
  3. KELLER, Jared. Photojournalism in the age of new media. Iš: The Atlantic. The Atlantic Monthly Group © 2014. Prieiga per internetą:  http://www.theatlantic.com/technology/archive/2011/04/photojournalism-in-the-age-of-new-media/73083/
  4. ISAACSON, Betsy. Instacane: Hurricane Sandy Chronicled Via Instagram Photos. Iš: The Huffington Post. TheHuffingtonPost.com, Inc. © 2014. Prieiga per internetą: http://www.huffingtonpost.com/2012/10/29/instacane-hurricane-sandy-instagram-photos_n_2039439.html
  5. CAPLE, Helen. Anyone can take a photo, but. Digital journalism,  Vol. 2, iss. 3 (2014), p. 355-365.
  6. MICHELKEVIČĖ, Lina; MICHELKEVIČIUS, Vytautas; NARUŠYTĖ, Agnė. Fotografijos, istorijos, žemėlapiai = Mapping Lithuanian photography: histories and archives : foto/karto/istorio/grafijos. Vilnius: Mene, 2007. 223 p. ISBN 978-9955-834-00-7.

 

Fotografijų šaltiniai:

  1. „Everyday Africa“ paimta iš:http://instagram.com/everydayafrica
  2. „Instacane“ paimta iš: http://instacane.com/