Straipsnis

Lotyniškos sentencijos – tik maža dalelė antikos kultūros paveldo, kuris mums, Vakarų kultūros šalininkams, yra visa ko pagrindas. Tokie kažkieno užrašyti tūkstančių metų senumo žodžiai rezonuoja su mūsų pačių pojūčiais, savistaba, kritiniu mąstymu. Taip man yra su šia sentencija. Per ją aš apmąstau karus, genocidą, rasizmą, seksizmą, homofibiją ir kitus antžmogiškus žmonių daromus veiksmus.

Žmogus žmogui – vilkas (lot. Homo homini lupus est) yra lotyniška frazė, kuri man visada primena, kad žmogus, kaip ir žvėris, bijo visko, ko nepažįsta. Šią antikinę frazę išpopuliarino XVII a. Thomas Hobbesas knygoje „Leviatanas“, kurioje aprašo savo politinę santvarką ir kitus gana kraštutinius įsitikinimus. Lotynišką frazeologizmą Th. Hobbesas panaudojo bandydamas pasakyti, kad iki atsirandant valstybės institucijai žmogus kariavo su visais ir dėl visko. Tačiau ar tikrai valstybė apsaugo nuo antžmogiškų veiksmų, neapykantos? Ar kaip tik tas civilizuotumas ir yra tai, kas mus paverčia pačiais žvėriškiausiais? Kita frazės versija yra mažiau cituojama, tačiau man atrodo aiškesnė: Lupus est homo homini, non homo quam qualis sit non novit galėtų būti verčiama taip: „Žmogus tam vilkas, kurio nepažįsta.“

Prieštarauti antžmogiškiems veiksmams šiandien galime kurdami protestus, užliedami gatves masinių susibūrimų jėga ir išrėkdami savo nuomonę apie mus netenkinančios politinės galios veiksmus. Tačiau ar pasieksime savo tikslą, jei žiniasklaida mus pateiks pašaipia forma, siekdama įtikti savo skaitytojams? Jei dauguma netoleruoja LGBT, žiniasklaida nesieks apšviesti tamsiosios Mėnulio pusės, o susitelks į šviesiąją.

Pirmiausia aptarkime, kas labiausiai bado akis. Juokingos antraštės, sprogstančios intrigų ir instinktyvių baimių „bombos“ ir visaip kitaip hiperbolizuotos „tuščios“ temos turi persvarą – gašlią ar įžeidžią fotografiją. Argumentas, kodėl taip reikia daryti, susijęs su placebo poreikiu. Mat mums reikia tikėti, kad perskaitėme ir pamatėme viską, kas šiandien aktualiausia. Jei atvirai, išnaikinčiau visas gandonešių redakcijas, kad tik įrodyčiau, jog jei nėra, žmonėms ir nereikia, o ne atvirkščiai – yra, nes žmonėms reikia.

Manau, kad žmogus vis blaškosi nuo įtikėjimo savo protiniais gebėjimais, ambicija, veržlumu iki ramybės, sveikatos ir priežastingumo paieškų. Tai šiuolaikinis technologijų ir karjerizmo žmogus ir prie dvasingumo grįžtanti nauja karta. Kažkas žavisi robotais, kurie tuoj atliks visus buitinius darbus, o kitam tereikia molio ir šiaudų namo miško apsuptyje ir savo užaugintų daržovių.

Labai įdomios prieštaros vyko po Antrojo pasaulinio karo: skraidžiojimai į kosmosą, „eksperimentai“ su bombomis ir prieš karą ir militarizmą kovojanti hipių kultūra, grįžtanti prie paprastos, žemiškos gyvensenos, žmogiškos prigimties. 

Apie prieštaringą XX amžiaus visuomenę rašė masių psichologijos tyrinėtojas Guy Debord'as veikale „Spektaklio visuomenė“ (1967). Jis įdomiai ištyrinėjo vartotojišką, suvienodėjusią visuomenę. O aš visada nešiojuosi mintyse Antano Škėmos mintį apie tokius atbukusius, „normalius“ žmones, kuriuos „Baltoje drobulėje“ jis vadino šinšilomis. Taip pat liaudyje išgirstume palyginimų su avių banda, tačiau man per daug patinka avys, kad naudočiau jas neigiamame kontekste. Apie kritiškai mąstyti nesugebančią „avių bandą“ dar XIX amžiuje rašė Friedrichas Nietzsche[1]. Dar prieš susiformuojant kapitalistinei vartotojiškai visuomenei šis paklusimas valdžiai šio filosofo poleminiame veikale yra kildinamas iš krikščioniškos religijos. Žmogaus valios nureikšminimas, tikėjimas, kad tavo gyvenimą apsprendžia kas nors kitas, yra giliai civilizacijoje įsišaknijusi liga. Vaistas nuo jos – abejonė ir mąstymas.

Aš abejoju žiniasklaida. Abejoju kažkieno sukramtytais faktais, tuo labiau giliais įsitikinimais, tokiais kaip religija ar politika. Plačiąja prasme tai tik ideologinė struktūra, skirta riboti mūsų iš prigimties beribį žmogiškumą, empatiją ir meilę. Taip, šie gebėjimai yra prigimtis. Diferenciacijos atliekamos mūsų lavinimo, švietimo ir etiketo. Įdiegtos normos mus priverčia užtildyti savo prigimtinį balsą, nepasitikėti savo mintimis ir laukti nurodymų „iš viršaus“.  Esame įpratę, kad kažkas geriau už mus žino, tad pusę gyvenimo (tikiuosi, ne daugiau) praleidžiame klausydami ne savęs, o priimame kažkieno įdomiai sudėliotą informaciją. Esu tikra, kad visi daugiau ar mažiau esame praplautomis smegenimis, nes į žinojimą mus veda būtinybė, o ne paties žinojimo troškimas.

Dauguma problemų yra ignoruojamas, jei jas išreiškianti dauguma nemoka kalbėti paprastai. Akivaizdus pavyzdys – Greta Thonberg[2], priminusi pasauliui, kad globalinis atšilimas niekur nedingo. Žala, kurią mes darome savo planetai, mums dažnai skamba kaip „kaimyno“ problema – stebime ir laukiame, kol susitvarkys. Chaosas, kurį patiriame informacijos sraute, mus veikia atvirkščiai, nei turėtų, – ne įkvepia, o išsunkia. Švedė paauglė, turinti Asbergerio sindromą, privertė mus visus klausytis, nes išgirdome aiškią ir paprastą loginės struktūros kalbą, kuri savo nuoširdumu paveikė visą pasaulį.

„Love, not war“

Vizuali informacija gali maitinti mumyse esantį vilką arba žmogų, tačiau tai visada yra daugumos pasirinkimas. Jei žurnalistas (fotografas) yra homofobas, rasistas ar seksistas, jo rankose yra galia kalbėti ir naudotis tam tikrais „nematomais“ informacijos pateikimo būdais, kurie maitina primityvų žiaurumą, priešiškumą, chaosą ir kitas lengvai plintančias emocijos formas. Tie „nematomi“ būdai taptų matomi, jei informaciją virškintume ilgiau. Tačiau grobis turi būti greitas, dėl to priešu tampa šalia esantis žmogus.

Protestų, masinių susitelkimų fotografija, ypač jei turimas omenyje reportažas, pagal mastą yra paveikslinės estetikos simuliacija (arba piktorealizmas). Reportažas apie masinį įvykį turi vizualiai papasakoti esminius įvykio aspektus: temą, konfliktinę atomazgą ir masinės scenos panoramą, kuri parodytų įvykio mastą. Tačiau vienos paveikiausių ir esmę perteikiančių fotografijų reikalauja tam tikros paveikslinės estetikos įtakos. Tai reiškia, kad niekada, net jei reportažinė fotografija teigia esanti objektyvi, neišvengiame šimtmečių estetikos, kuri kaip centrinį objektą net ir masinėje scenoje „šlovina“ žmogiškumą. Poetiškai, dinamiškai, hiperboliškai ar ironiškai ir groteskiškai, tačiau masinių protestų už žmogiškąsias vertybes esmė ir yra pasiekti universalumą, empatiją ir žmogiškumą.

Simboliniu lygmeniu, meno kūrinyje, protestas ar masinė scena atsiranda sustiprėjus visų visuomenės sluoksnių dalyvavimui. Estetiškai, tematiškai masinei žmogiškumo temai nagrinėti galima pasirinkti Eugene'o Delacroix paveikslą „Laisvė barikadose“ (1830, La Liberte guidant le peuple)[3]. Žmogiškumo klausimas išsiskleidžia simboliškai, romantiškai, poetiškai ir abstrakčiai. Tam, kad žmogus tikėtų ir sektų moraliniais idealais, jį įtikinti padeda koncentruota idėja ir simbolinė drąsos, užtikrintumo jėga, talpinama moteriško simbolio kūne. Masinėje scenoje, tokioje kaip „Laisvė barikadose“, galime matyti aiškią šių metaforiškų simbolių reikšmę realiems Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje vykusiems įvykiams. Nors, kaip žinoma, E. Delacroix paveikslą tapė liepos revoliucijos, vykusios keletą dienų, tema. Šios revoliucijos metu buvo nuverstas karalius Karolis X. „Romantiškoji“ era pasigriebia idėją, simbolį ir jai reikia, kad centrinė figūra neštų idėjinę vėliavą.

Šis paveikslas įkūnija idėją, ką reiškia „paveikslinė“ estetika masinių scenų ir protestų fotografijoje. Reportažas, pasakojantis apie vykstantį masinį protestą, nenuvilia, jei fotografas geba vizualiomis priemonėmis pasakoti kontekstinę informaciją. Tačiau jei fotografas yra nejautrus žmogiškumo temai, atsainiai žvelgs į dar vieną masinį susibūrimą, puikiausias tekstas nesugebės išgelbėti nuo įvykio „nureikšminimo“.

Meninė ar dokumentinė fotografija gali gilintis į kiekvieną reiškinį ir analizuoti žmogiškumą laisva, interpretatyvia forma, tačiau reportažas dažnai apsiriboja labai paprastais tikslais. Tai visiškai nereiškia, kad reportažinė fotografija yra universali ir turi „atidirbtą“ schemą. Kūrybiškumas, gebėjimas pajausti masinės scenos esmę leidžia fotografui interpretuoti informaciją jos simboliškumo lygmeniu. Tai reiškia, kad fotografo akis turi ne tik matyti, bet ir jausti. Emocijų niuansai galimi visiems, tačiau jei reportažo fotografas ar žurnalistas yra atsainus, protesto ir masinės scenos esmės nuotraukose nesijaučia.

Antikos filosofas Diogenas žmonių ieškojo dieną blaškydamasis gatvėje su žiburiu rankose. Moraliniais, emociniais egzistencijos klausimais susirūpinę žmonės griebiasi tokių masinių protestų, demonstracijų, kad pabudintų miegantį protą. Tačiau šiuolaikiniu Diogenu gali būti kiekvienas spaudoje dirbantis fotografas. Nepasiduoti mus valdančiam žiaurumui ir visada ieškoti viešumoje žmogiškumo.

Ir vis dėlto ar paveikslinė estetika padeda, ar pakenkia reportažui, nėra labai svarbus klausimas, tačiau tokia estetika neretai padaro įvykį reikšmingesnį, plačiau žinomą. Vadinasi, protestą rengusių žmonių veiksmas buvo įvertintas didesnės žmonių grupės. Net mažai išsilavinę žmonės vienur ar kitur pavartos įžvalgas apie Renesanso ar baroko tapybą, nes protą veikia dinamiška ir ekspresyvi, hiperbolizuota estetika. Manyčiau, tai susiję su pirminiu įspūdžiu ir pajauta, o ne su suvokimu. Tačiau kaip menotyrininkė noriu pabrėžti, kuo skiriasi Renesansas ir barokas. Renesanso paveiksle viskas proporcinga, simetriška, kūnas asketiškas, o grožis – ar vyro, ar moters – primins graikišką antikinę skulptūrą. Tuo metu baroke viskas skęsta tamsoje, žmogus paveiksle pasidaro panašus į realių proporcijų žmones. Baroke daug dramos, egzistencijos siaubo, melancholijos.

Fotografai linkę ieškoti simetrijos net baisiausioje karo masinėje scenoje (pavyzdžiui, „Napalmo mergaitė“[4]), nes į viską žiūri pro objektyvą ir „deda“ vaizdo rezultatą į griežtą geometrinę formą. Tai, manau, yra renesansiška, nes universalu ir metodiška. Tačiau geriausios fotografijos, kurios esą priverčia žmones susimąstyti, yra tos barokiškosios. Be užuolankų emocingos, pilnos kūnų gracingo judėjimo ir kitos ekspresijos.

„Gėlių jėga“[5] – Bernie Bostono fotografija, iliustruojanti hipių streiką prieš Vietnamo karą. Jaunas vyras, dedantis gvazdiko žiedą kareiviams į ginklus, buvo septintojo dešimtmečio taikios kovos simbolis. Apskritai šis laikotarpis buvo masinių streikų, akcijų ir viešosios nuomonės prieš militarizmą užgimimas. Prieš karinius veiksmus hipiai kovojo siųsdami taikos žinutę. Tokios dvasios laikomasi ir šiuolaikiniuose streikuose už žmogaus teises ir taiką.

Ne tokią taikią žinutę siunčia praėjusių metų pabaigoje fotožurnalisto Mustafos Hassonos nuotrauka iš Gazos Ruože vykusio protesto. Ši fotografija paplito masiškai ir spaudai nebuvo sunku suvesti sąsajas su E. Delacroix paveikslu[6]. Dinamiška kompozicija su konfliktine atomazga, vaizdžiai iškilusia virš minios. Įprasta trikampė kompozicija, simetrija. Lengvai randame centrinę figūrą, kuri, nešina vėliava, įkūnija protesto idėją. Nesuklysime teigdami, kad tokia ikona tapusi nuotrauka savo barokiška dvasia padeda lengviau pajusti protesto nuotaiką, įsigyventi į protesto esmę.

2012 metais Nacionalinėje dailės galerijoje vyko paroda „Minios“[7], skirta parodyti masės ir individo santykį vizualiajame mene (tai buvo videomenas ir grafika bei fotografija). Parodos fotografijos dalį kuravusi fotografijos istorikė Margarita Matulytė atrinko eksponatus, geriausiai išreiškiančius masines įvairių sovietmečio laikotarpių scenas. Nuotraukose, vizualizuojančiose nevalingus ir tuščio turinio garbinimo pasirodymus, galime įžvelgti žmonių veiduose nepritarimo ir apatijos jausmą. Įdomu tai, kad parodą kuravusios menotyrininkės kaip minios užuomazgą įvardija XVIII amžių, o konkrečiau – šio šimtmečio pabaigoje vykusią Prancūzijos revoliuciją. Menotyrininkės, rašiusios apie šią parodą, Danutės Gambickaitės manymu, jeigu minia iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nesuprato esanti minia, vadinasi, ji tokia ir nebuvo.[8]

Šiuolaikinių masinių protestų minia yra valinga ir, kaip matyti Gazos Ruože streikuojantį palestinietį vaizduojančioje fotografijoje, atliekamas veiksmas yra savarankiškas ir individualus. Masinis protestas yra neįprasta minia. Tai individuali minia. Orientuota kovoti už išskirtinumą, teisę į gyvybę (kitų ar savo, kovojant už taiką), meilės raišką ar kitą iš esmės žmogišką problemą.

Žvelgdami į atskirus istorijos etapus ir meno kūrinius, iliustruojančius esminius konfliktus ir kitas laikotarpio pajautas, kurių kitaip neįmanoma patirti, šiuolaikinę reportažinę fotografiją galime apžiūrėti kitomis akimis. Vilko ar žmogaus akimis žiūrėsime, galimai priklausys nuo fotografijas dariusio asmens, jo pažiūrų ir išsilavinimo. Moralinę atsakomybę visuomenei turi prisiimti kiekvienas spaudoje dirbantis fotografas.

ILIUSTRACIJOS

1.https://www.google.com/imgres?imgurl=https%3A%2F%2Ftimedotcom.files.wordpress.com%2F2019%2F02%2Fap19042374118194.jpg&imgrefurl=http%3A%2F%2Ftime.com%2F5527944%2Fnapalm-girl-dresden-peace-price-james-nachtwey%2F&docid=XeQraN8GCxijkM&tbnid=8htSg5effbxLuM%3A&vet=10ahUKEwjjqufC853hAhWRyKYKHRjXAUwQMwgnKAAwAA..i&w=3000&h=2197&bih=576&biw=1366&q=napalm%20girl&ved=0ahUKEwjjqufC853hAhWRyKYKHRjXAUwQMwgnKAAwAA&iact=mrc&uact=8

James Nachtwey

2.https://blogs.stockton.edu/hippiemovement/files/2015/04/make-love-not-war-sign-.jpg

3.https://www.histoire-image.org/fr/etudes/liberte-guidant-peuple-eugene-delacroix

4.https://media.washingtonpost.com/wp-dyn/content/photo/2007/03/17/PH2007031701303.html

 Bernie Boston

5.https://www.telegraph.co.uk/content/dam/women/2017/08/03/TELEMMGL.PICT000126968463_trans_NvBQzQNjv4BqeK8ehqBZJSTiVTgumtathbH8AD1LYTdJsoz8pklmEgw.jpeg?imwidth=1400

Jim Marshall

6.https://www.aljazeera.com/news/2018/10/image-palestinian-protester-gaza-viral-181024113924724.htmt

Mustafa Hassouna