Grįžti atgal (ne)galima


Pokalbis su vienu žinomiausiu Danijos fotožurnalistu Janu Grarupu.

 

Kas pasikeitė fotožurnalitikoje per tą laiką kai dirbate spaudos fotografu?

 

Dirbu fotožurnalistu jau daugiau nei trisdešimt metų. Akivaizdžiai, medijų sistemoje įvyko tikrai kardinalių pokyčių. Šiuo metu daugiau ar mažiau visa žiniasklaida persikėlė į internetą. Daugumos laikraščių bei žurnalų tiražai gerokai sumažėjo, tad akivaizdu, jog žiniasklaida tapo daugiau ar mažiau orientuota į internetą. Dėl šios priežasties gerokai padidėjo darbo įvykių tempai, jei kalbėtume apie iliustracijas - pavienės nuotraukos ėmė išstumti fotopasakojimus. Jau daugelį metų dirbu su garsiausiais pasaulio laikraščiais bei žurnalais. Anksčiau mūsų darbas atrodė taip, kad nuvykę kažkur turėdavome dvi ar tris savaites parengti vienam fotopasakojimui, kurį vėliau išspausdindavo, Šiuo metu tokių užsakymų kiekis dramatiškai sumažėjo. Daugelis tuo užsiėmusių fotografų turėjo savotiškai persikvalifikuoti ir pasirimkti ko imtis - didėlės apimties fotografijos projektų ar naujienų fotografijos.

 

Ar tai paveikė nuotraukų kokybę žiniasklaidoje?

 

Neabejotinai. Įvyko tikrai labai didelis pokytis. Net pasaulinės klasės fotografai užduotims atlikti dabar turi nuo 2 iki 4 dienų, tai labai mažai palyginus su dviem ar trim savaitėmis, kaip anksčiau. 4 dienos yra tikrai nedaug laiko, kad spėtum nuodugniai įsigilinti į pasakojimą. Tu niekada nepasieksi giluminių geros fotožurnalistikos sluoksnių jei imsies tokių kelias dienas trunkančių paskyrimų. Aš, asmeniškai, visiškai atsisakiau tokių darbų, nebesiimų tokių paskyrimų. Vis dar kuriu savo didelės apimties ilgalaikius fotopasakojimus ir reportažus, dauguma jų finansuoju savomis lėšomis ir vėliau siūlau juos potencialiems klientams. Tačiau aš nenoriu būti įpareigotas paskyrimo kuriam galėčiau skirti tik dvi ar keturias dienas.

 

Pastaruoju metu tarptautinius fotožurnalistikos konkursuose gausu skandalų dėl suklastotų nuotraukų, perteklinio „Photohop“ programos naudojimo. Ar tai nekenkia vaizdų žiniasklaidoje patikimumui?

 

Tokie dalykai kaip skandalai „World press photo“, nutinka kasmet. Tai labai sudėtinga diskusija. Mano nuomone - jei iš nuotraukos programos pagalba buvo kažkas pašalinta, ar pridėta - tai vienareikšmiškai klastotė. Taip besielgiantys žmonės daro labai didelę klaidą, mano galva, viena kertinių fotožurnalistikos užduočių - užtikrinti, kad žmogus galėtų besąlygiškai pasitikėti. Žiūrovas turi būti tikras, kad nuotraukos nėra padirbtos ar surežisuotos, tai dar viena šiuolaikinės fotožurnalistikos problema - nuotraukų režisavimas. Žmonės imasi begalės gudrybių tam, kad laimėtų „World press photo“ apdovanojimą, tai seniai žinoma didelė problema. Labai daug dalykų nutiko „Wold press photo“ konkurse per pastarąjį dešimtmetį. Dabar tai visiškai kitokia konkurencijos forma nei prieš penkis ar septynerius metus.

Man, asmeiškai, nelabai rūpi „World press photo“ konkursas. Mano nuomone, jie pateko į tokią padėti, kad atsirado labai labai ribota kryptis to, ką realiai gali ten parodyti. Tarkime, mano pavyzdys Mano darbai - daugumoje nespalvota fotografija Ir visi mano darbai turi labai asmeninį braižą - yra žmonių, kurie vien pažvelgę į nuotrauką galėtų pasakyti, kad tai - mano darbas. Tačiau nuotraukų unikalumą labai sudėtinga pastebėti dėl to, kad šiandien šiems konkursams pateikiama begalo daug kadrų. Tai tampa dalimi proceso kuris juda pirmyn labai dideliais tempais. Taip pat konkurse yra labai daug politikos, labai daug lobizmo vykstančio pasaulinės fotografijos bendruomenės viduje. Galiausiai, varžytis fotografijos sferoje yra nepaprastai sudėtinga, nes tai yra labai subjektyvu. Tai, ką jūs laikote gera nuotrauka, aš nebūtinai manysiu esant įdomiu ar geru kadru - tai asmeninio suvokimo dalykas.

 

Tačiau egzistuoja ir nuotraukų taisymo Photoshop programa „pilkoji zona“ - fotografas Stanley Greene yra ne kartą piktinosi, kad pastaruoju metu fotografai, apdirbdami nuotraukas, taip persistengia, kad lygiame dykumos danguje „atsiranda“ tamsūs kamuoliniai debesys. Ar tokie „persistengimai“ į kuriuos neretai žiūrima pro pirštus - taip pat realybės klastojimas?

 

Be abejo. Jei fotografuojant debesų nesimato, o tu, jau apdorodamas nuotrauką padarai taip, kad jie atsiranda ar, juo labiau, tampa ryškūs, dramatiški, tuomet tai jau klastotė.

 

Pakalbėkime apie dar vieną konfliktų fotografo darbo pusę - pavojų. Per tą laiką kai dirbate, kaip keitėsi pavojai ir iššūkiai su kuriais tenka susidurti?

 

Na tai visuomet buvo pavojinga. Karas Balkanuose buvo pavojingas, buvo pavojinga Čečėnijoje, buvo pavojinga per pirmąjį ir antrąjį Persijos įlankos karus. Buvo pavojinga Ruandoje 94-tųjų genocido metu. Pavojus buvo visada. Mano nuomone, kas pasikeitė per tą laiką - žurnalistai ir fotografai daug dažniau tampa taikiniais. Mes visuomet buvome taikikliuose, tarkime, jei vykstant konfliktui viena iš kovojančių pusių nenorėjo kad pasaulis pamatytų ką jie daro, - atskleisti žiaurumus visuomet buvo pavojinga užduotis. Tačiau kai sakau, kad šiandien žurnalistai yra puolami žymiai labiau, turiu mintyje pavyzdžiui kovą su Islamo valstybe - žmonės grobiami, kad vėliau galėtų būti perduoti už išpirką. Arba tie siaubingi ISIS vaizdo įrašai, kuriuose jie rodo kaip nupjauna galvas žurnalistams tam, kad sukeltų daug triukšmo tarptautinėje bendruomenėje. Tokie vaizdai leidžia ISIS atsidurti dėmesio centre, būti išgirstiems. Anksčiau mes nesusidurdavome su tuo tokiais dideliais kiekiais. Tai vėl gi, interneto įtaka. Jie turi savo skalidos kanalus, kuriuose gali dalintis tais siaubingais žurnalistų žudymo įrašais. Tai kuria baimę ir tuo pačiu suteikia jiems puikią galimybę skleisti savo žinutes.

 

Ar technologijų progresas taip pat turėjo įtakos grėsmių kaitai? Per tris dešimtmečius jis buvo milžiniškas ne tik dėl interneto atsiradimo. Techniškai atsirado nepalyginamai daugiau galimybių susekti ar net persekioti žurnalistus. Ar jaučiate, kad iš technologijų pusės pavojus pasikeitė?

 

Be abejo. Galiu net papasakoti vieną visai neseniai man nutikusį pavyzdį - praeitą mėnesį buvau Sirijoje. Šiuo metu yra labai sudėtinga judėti Sirijoje, nepaisant to, kad karas jau pasibaigęs. Ypatingai sudėtinga keliauti į vietoves kurios buvo smarkiai įtrauktos - tokias kaip rytų Alepas ar rytų Homsas. Aš nukeliavau ten, nes norėjau pabandyti pamatyti pasėkmes to, kas neseniai įvyko, kaip tai paveikė vietas kurioms konflikto metu buvo suduoti didžiausi smūgiai. Šiuo metu Asadui grįžus į valdžią žmonės bando grįžti atgal į tas vietoves, nors viskas ten yra visiškai išdaužyta. Aš turėjau vadovautis patvirtintu maršrutu, kuriame buvo nurodyta kur aš galiu būti ir kuriomis dienomis. Kai tik padariau ir įkėliau nuotrauką iš maršrute nenumatytos vietos, jie susisiekė su vietos organizacija su kuria bendradarbiavau ir pareiškė, kad esu vietovėje, kurioje leidimo būti režimas man nebuvo davęs. Tapo aišku, kad režimo žmonės sekė viską - kur aš buvau ir kokias nuotraukas kėliau į internetą. Dirbau su labai didele tarptautine organizacija, tačiau negaliu atskleisti jos pavadinimo, nes tai iškart sužinos režimo atstovai. Anksčiau buvo saugiau keliauti į vietas ir rinkti medžiagas vietose, kur režimas galbūt nelabai norėtų, kad būtum. Anksčiau buvo lengviau tai daryti. Dabar, kiekvieną žurnalisto žingsnį galima sekti labai paprastai. Tai kelia pavojų, ne tik asmeniniam saugumui, tačiau atsiranda ir cenzūros pavojų. Taip kontrolioujamam kyla grėsmė neatskleisti patikimo pasakojimo, patikimos istorijos apie tai kas ištiesų vyksta vienje ar kitoje vietoje. Kai kažkas gali 100 reguliuoti tai, kur tu esi ir ką gali pamatyti, kyla didesnis pavojus nei grėsmė asmeniniam saugumui. Kyla klausimas, kokie vaizdai galų gale bus parodyti visuomenei.

Negali sukurti pasakojimo ir sakyti kad jis šimtu procentu yra necenzūruotas valdžios. Tai labai gaila. 

Jan Grarup

Jan Grarup Self Portraits