Straipsnis

Skaitmeninė fotografija keičia šiuolaikinės fotožurnalistikos tendencijas ir suvokimą. Nuotrauka nebėra juostelės negatyve užfiksuotas vaizdas, tai – informacija, kuria reikia manipuliuoti norint išgauti fotografiją. Tačiau tai suvokdami daugelis mūsų vis dar mąstome analoginės fotografijos sąvokomis, kurios ne visiškai atitinka šiuolaikinę fotografiją. Gyvename įdomiame laikotarpyje: fotožurnalistikos industrijoje netyla diskusijos, ar ne laikas pakeisti nusistovėjusių etikos normų, koks fotografijų apdorojimas kompiuterinėmis programomis yra priimtinas, o koks – ne. Tačiau klausimų kol kas yra kur kas daugiau nei atsakymų.

Skaitmeninės fotožurnalistikos standartai

2009 m. tarptautinė vizualiosios fotožurnalistikos organizacija „World Press Photo“ peržiūrėjo savo kasmet rengiamo konkurso taisykles, atsižvelgdama į skaitmeninės fotografijos keliamus klausimus. Konkurso taisyklėse skelbiama, kad fotografijos negali būti pakeistos, tačiau joms galima atlikti industrijoje priimtinas korekcijas. 2014 m. rašytojas, fotožurnalistikos tyrinėtojas Davidas Campbellas kartu su „World Press Photo“ publikavo tyrimą „The Integrity of The Image“, kuriame nagrinėja skaitmeninės fotografijų manipuliacijos temas. D. Campbellas savo darbe apibendrina dabartines skaitmeninės fotožurnalistikos etikos normas ir bando apibrėžti, kas yra manipuliacija, koks nuotraukų apdorojimas skaitmeniniu būdu yra priimtinas ir koks – ne. Manipuliacija, anot D. Campbello, reiškia informacijos, turinio ar objektų pridėjimą ar išėmimą iš fotografijos ir, naujienų bei dokumentikos fotografijoje visuomet buvo nepriimtina. Svarbu atsižvelgti ir į tai, ar minėtoji manipuliacija sukurta tam, kad suklaidintų žiūrovą. Tuo tarpu pakeitimai, tokie, kaip: ribotas fotografijos apkarpymas (Limited Cropping – angl.), šviesinimas ir tamsinimas (Dodging and Burning – angl.), juodų ir baltų atspalvių keitimas (Toning – angl.), spalvų korekcija (Color Adjustment – angl.), nuotraukos iš spalvotos pavertimas juodai-balta (Conversion to Grayscale – angl.) priimtini jei jie – minimalūs. Pastarasis santykis, anot D. Campbello, yra apibrėžiamas pagal tradicinės analoginės fotografijos ryškinimo praktikas kuris nepažeidžia, vadinamosios, „emocinės tiesos“ („emotional truthfulness“ – angl.) ir, taip pat, yra laikomas būtinu. Ir vis dėlto, į klausimą, kas yra minimalu, o kas – besaikis, perdėtas vienos ar kitos funkcijos vartojimas, D. Campbellas neatsako. Autoriaus apklaustieji žiniasklaidos profesionalai taip pat teigia vieną – kiekvienas atvejis nagrinėtinas atskirai. D. Campbello tyrimas rodo, jog daugelis organizacijų yra linkusios laikytis nuo seno įsigaliojusių taisyklių ir normų, vietoje rašytinių kodeksų. Ši tendencija galioja tiek naujai įsikūrusiose, tiek seniai dirbančiose organizacijose. Didelė fotožurnalisto darbo dalis paprasčiausiai paremta pasitikėjimu. Redakcijai siunčiant fotožurnalistą atlikti užduoties, ji pasitiki asmens etinėmis vertybėmis. Tačiau D. Campbellas ne visiškai sutinka su tokiu požiūriu. Autorius savo tyrime rašo, jog gyvename kompiuterizuotos fotografijos eroje. Tai reiškia, jog kameros, kuriomis naudojasi fotografai, įrašo duomenis, o ne vaizdus. Įrašyta informacija reikalauja apdorojimo tam, kad taptų vaizdu. Dėl šių priežasčių fotografijos manipuliacijų nebegalime lyginti su tamsaus kambario praktika, kuriame kadaise buvo ryškinamos analoginės fotografijos [1].

Ieškant ribų: fotografijų manipuliacijos

Savo darbe „The Integrity of The Image“, D. Campbellas peržvelgia bendras tendencijas, kuriomis vadovaujasi tiek fotožurnalistikos, tiek ir žurnalistikos organizacijos. Vienintelis skaitmeninis nuotraukos keitimas leidžiamas naudojantis retušavimo (Retouching – angl.) arba klonavimo (Cloning – angl.) funkcijomis, skirtomis eliminuoti ant kameros patekusias dulkes, įbrėžimus ant skenuotų negatyvų, spaudinių. Kai kurios organizacijos leidžia naudoti miglos (Blur – angl.) efektą, siekiant paslėpti veidus ar kitas identifikacijos formas (tarkime, mašinos valstybinius numerius) situacijose, kuriose to reikalauja įstatymas ar organizacija nusprendžia, jog tai būtina. Visi vaizdai, pakeisti siekiant iliustruoti, privalo būti pažymėti kaip fotoiliustracijos ar asociatyvios nuotraukos, nuotraukos taip pat negali būti surežisuotos, siekiant sukurti ar atkurti įvykį [1].

2014 m. prestižinį fotografijų konkursą „World Press Photo“ palydėjo skandalas, privertęs pasaulio fotožurnalistų bendruomenę pradėti intensyviai aptarinėti fotožurnalistikos etikos klausimą. 20% fotografijų, konkurso finaliniame etape buvo diskvalifikuotos, kaip neetiškos, pakeistos skaitmeniniu būdu (Digital Alteration – angl.). „World Press Photo“ organizacijos įgaliota komisija atliko detalią apžiūrą nuotraukų, patekusių į paskutinį konkurso etapą. Fotografai buvo paprašyti atsiųsti savo nuotraukų RAW failus, kuriuose saugoma informacija nėra apdorota jokių programų – nei vidinės fotoaparato programinės įrangos, nei kompiuteriuose naudojamų grafikos programų. Būtent šiuose failuose saugoma informacija patvirtino, jog nuotraukos buvo koreguotos. Vienas svarbiausių diskvalifikavimo kriterijų, kuriais vadovavosi komisija – ar nuotrauka buvo pakeista taip, jog pakito ir joje esanti informacija, žinutė, kurią nuotrauka skelbia. Žurnalo „News Photographer“ redaktorius Donaldas R. Winslow‘as savo pareiškime „NPPA išleidžia pareiškimą fotožurnalistikos etikos tema ir planuoja simpoziumą su World Press Photo organizacija“ kaip vieną iš pavyzdžių cituoja „World Press Photo“ generalinį direktorių Larsą Boeringą, kuris teigia, jog šiemet teisėjai atsižvelgė ne tik į tai, ar buvo išimtas, ar pridėtas tam tikras turinys fotografijoje, tačiau ir į fotografijos tonavimą (Toning – angl.). Buvo žiūrima, ar fotografija nėra užtamsinta taip, jog prarandama joje užfiksuota informacija. L. Boeringas prisipažįsta buvęs šokiruotas: „anksčiau viskas buvo paremta pasitikėjimu, tačiau dabar turėjome tapti policija“ [2]. „The New York Times“ surengtoje diskusijoje „Debating the Rules and Ethics of Digital Photojournalism“ Michelė McNally, 2015 „World Press Photo“ konkurso pirmininkė, atkreipė dėmesį į svarbią detalę: „daugelis fotografų akivaizdžiai nemanė, jog daro kažką blogo. Tačiau, sakau jums, tai dažniausiai buvo ne atsitiktinės klaidos“. Melissa Lyttle, naujoji NPPA viceprezidentė, pritaria M. McNally: „faktas, kad kai kurie fotožurnalistai mano, jog bet kokio lygio manipuliacija ir melavimas yra priimtinas, verčia mane klausti, kokią žinutę jie siunčia kitiems <...> taip pat ir kokį neįmanomą tobulumo lygį šie fotografai bando pasiekti savo darbuose“. Melissa Lyttle pripažįsta, jog toks tobulumo, idealo siekis yra nerealistiškas ir neįmanomas. Ji klausia, ar žiūrovai bei konkursų teisėjai turėtų kreipti dėmesį į tokius darbus, kurie, regis yra pernelyg geri, kad atitiktų realybę. Vienas iš fotografų, prisijungęs prie viešos diskusijos, tačiau pageidavęs išlikti nežinomu, kaltina ne fotografus, o pačią industriją. Įvairūs konkursai ir publikos dėmesys fotografams yra būtinas. „Siekdami išsiskirti iš minios šie griebiasi įvairiausių priemonių. Pasaulis pripratęs prie filtrų ir manipuliacijų, pasitelkiamų siekiant estetikos. <...> Kas yra tiesa? Tai tikrai ne fotografija. Jokia fotografijos versija nėra „tiesa“ ar „netiesa“ – tai tik skirtingi pasaulio interpretavimo būdai. <...> Galbūt mes turėtume išnagrinėti ką daro fotografai ir priimti tai, kaip fotografijos keitimąsi, augimą“ [3].

L. Boeringas iškelia dar vieną problemą – šiais laikais daugelis fotografų dirba su ekspertais, kurie tvarko, koreguoja jų failus, taigi iškyla grėsmė, jog fotografas gali nebežinoti, kas nutiko su jiems priklausančia medžiaga.  Taip pat L. Boeringui nerimą kelia vis labiau populiarėjantis laisvai samdomų fotografų amatas, kurių darbo neprižiūri redaktoriai, o darbo metodų nereglamentuoja redakcijos taisyklės. NPPA prezidentas Mark Dolan siūlo nesišvaistyti kaltinimais, o užduoti klausimus: „KODĖL tai vyksta ir KĄ mes galime padaryti, kad tai pakeistume“ [2]. Pastarąją situaciją svarbu paversti mokymosi ir mokymo galimybe fotožurnalistų bendruomenei ir tiems, kurie ją seka bei stebi.

Etiškos fotožurnalistikos išsaugojimas

Žurnalo „Media Ethics“ redaktorius Johnas Michaelis Kittrossas pastebi, jog neįmanoma atpažinti pakeistų nuotraukų. Geriausia, ką galima padaryti, tai padėti žiūrovui suvokti, jog negalima tikėtis, kad nuotraukos atspindės realybę. Rašinio autorius siūlo į fotografijų koregavimą žiūrėti panašiai, kaip ir į teksto redagavimą. „Kol atitinkama pagarba yra atiduodama „realybės“ atvaizdavimui, nuotraukų apdirbimas nėra nei kiek didesnė problema, nei „vartininkų“ (angl. gatekeepers) atliekamas darbas, kuomet sprendžiama, kokios detalės bus įtrauktos į tekstą, o kokios ne“ [4]. Vis dėlto, žiniasklaida turi pabrėžti atskirtį tarp fotografijos ir fotoiliustracijos ar fotomontažo – pastarieji terminai turi perspėti auditoriją, jog yra matoma ne originali nuotrauka. Matymą, kaip tikėjimą, fotografija materializavo, pakeisdama šių dviejų sąvokų santykį. Per savo egzistavimo laikotarpį fotografija sukūrė naują „tikėjimo aurą“ aplink save, kurią dar kartą keičia moderniosios technologijos [5]. Daugelis fotografijos kritikų jau pasmerkė fotografijos ir tikėjimo, pasitikėjimo santykį. Pamažu artėjama prie laikotarpio, kuomet ribos tarp to, kas yra tikra ir sukurta, tarp fakto ir fikcijos taps beveik nematomos. Rašytojas, kritikas Davidas Levi Straussas siūlo nustoti pasyviai vartoti informaciją, nes tuo būdu visuomenė atsisako pačios informacijos, teisės žinoti faktą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Aktyvus dalyvavimas ir kritiškas požiūris tampa itin svarbūs, kuomet informacija galima lengvai manipuliuoti nepaliekant jokių pėdsakų.

D. Campbellas savo pranešime „The Integrity of The Image“ siūlo susikoncentruoti ne į tai kas vaizdai „yra“, o į tai, kaip jie „veikia“. Toks požiūrio taško pakeitimas privers mus galvoti apie tai, koks yra vaizdo tikslas, funkcija, ką fotografai ir redaktoriai nori juo pasiekti ir ko iš jo tikisi vartotojai. Tokie požiūriai, anot autoriaus, yra visiškai kitokie, palyginti su įsisenėjusiu nusistatymu, jog fotografijos turi vaizduoti „realybę“. D. Campbellas, apibendrindamas savo tyrimą teigia, jog naujas požiūris į fotografiją priverstų šiai medijai iškelti naujus kriterijus, kurie įtrauktų ne tik apdorojimo technikas, bet ir patį darbo procesą: nuo koncepcijos iki platinimo. Tokie kriterijai galėtų pasitarnauti kaip informacija, užtikrinanti, jog vaizdas yra tikras. Tai būtų galima pasiekti sukuriant atvirą skaitmeninę sistemą, auditą, kurioje būtų saugoma visa informacija, nuo redakcijos užduoties paskyrimo fotožurnalistui iki fotografijos ar istorijos publikavimo. Pagal D. Campbellą, sistema apimtų asmeninę, biografinę informaciją apie fotožurnalistą, buvusius jo darbus.  Taip pat fotožurnalisto atlikto projekto patvirtinimą, įrašus, rodančius, kas finansavo projektą, kas pasirūpino logistika ir kitas detales, kurios gali daryti įtaką galutiniam rezultatui. Galiausiai sistemoje būtų įtrauktas atvaizdo patvirtinimas: visi EXIF/IPTC (EXIF – „Exchangeable Image File Format“ tai kameros užfiksuota informacija. Šios rinkmenos dažniausiai negalima redaguoti. IPTC – International Press Telecommunications Council 1970 m. sukurtas standartas, kurį naudojant galima pridėti savo informaciją, kuri apibūdina skaitmeninę fotografiją. Tokia informacija gali būti sudaryta iš: nuotraukos charakteristikos, nurodytos autorystės, antraštės ar pavadinimo, raktinių žodžių, sukūrimo datos ir vietos, informacijos apie šaltinį ar kitos panašios medžiagos) failai, „geotag‘ai“ („Geotagging“ tai procesas, į techninius duomenis įtraukiant geografinę vietovę, kurioje, tarkime, nuotrauka buvo padaryta – aut.past.) ir visa kita informacija, kurioje yra fiksuojama, kaip informacija kameroje buvo įrašyta. Tokia sistema užtikrintų skaidrų fotožurnalistų ir redakcijų darbą ir galėtų atsakyti į visus klausimas apie fotografiją, dar prieš jiems iškylant [1].

Vienareikšmiškų taisyklių ar elgesio modelių, taikomų tiek fotožurnalistams, tiek redaktoriams ar žiniasklaidos organizacijoms, nėra. Kiekvienas atvejis yra nagrinėtinas atskirai ir, kol kas, vienintelis oficialus taisyklių rinkinys kuriuo galima vadovautis yra žiniasklaidos priemonės, publikuojančios fotografijas, priimtas etikos kodeksas (jei toks egzistuoja). Tomas Wheeleris teigia, jog „patikimumas turi kilti ne iš medijos, o iš organizacijos ir jos personalo“ [6]. Vis dėlto, šią problemą gali išspręsti tik pati žiniasklaidos, tiksliau, fotožurnalistikos industrija. Šios srities profesionalai turi nuspręsti, kokia sistema yra tinkamiausia tam, kad būtų prisitaikyta prie skaitmeninės žurnalistikos standartų ir nebūtų prarastas vartotojų pasitikėjimas, o pati industrija galėtų sėkmingai funkcionuoti.

Šaltiniai:

1. CAMPBELL, David. The Integrity of the Image [interaktyvus]  © 2014 The World Press Photo Academy [žiūrėta 2015 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.worldpressphoto.org/sites/default/files/docs/Integrity%20of%20the%20Image_2014%20Campbell%20report.pdf
2. WINSLOW, Donald R. NPPA Releases photo ethics statement, plans symposium with world press photo [interaktyvus]. [žiūrėta 2015 m. balandžio 14 d.]. National Press Photographers Association. © 2012. Prieiga per internetą: https://nppa.org/node/70297
3. Debating the rules and ethics of digital photojournalism. The New York Times [interaktyvus].2015 vasario 17 [žiūrėta 2015 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://lens.blogs.nytimes.com/2015/02/17/world-press-photo-manipulation-ethics-of-digital-photojournalism/?module=BlogPost-Title&version=Blog+Main&contentCollection=Multimedia&action=Click&pgtype=Blogs&region=Body&_r=2
4. GORDON, A. David; KITTROSS, John Michael; MERRILL, C. John; BABCOCK, William; DORSHER, Michael. Controversies in media ethics. 3. ed.New York: Routledge, 2011. 580 p. ISBN 978-0-415-96332-9.
5. STRAUSS, David Levi. Between the eyes: essays on photography and politics. New York: Aperture, 2003. 207 p. ISBN 978-1-931788-88-5. 
6. HORTON, Brian. The Associated Press photo-journalism stylebook. Reading, Mass: Addison-Wesley, 1990. 143 p. ISBN 0-201-13235-4.