Straipsnis

Lengviausia kalbėti apie fotografijos ir literatūrinės esė ryšį įsivaizduojant amerikiečio fotografo Williamo Eugene'o Smitho (1918–1978) kūrybą, didžiuosius jo fotopasakojimus, kurie prilygsta garsiausiems literatūros kūriniams. Be jo gerai žinomų ciklų apie nuošalaus Amerikos miestelio gydytoją, Ispanijos kaimą, idealistą Šveicerį ar Japonijos žvejus sunku būtų įsivaizduoti fotografinio pasakojimo žanro raidą.

Kadangi šiandien šis fotopasakojimo žanras atgyja naujomis multimedijos formomis internete, kadangi vis daugiau ambicingų jaunų fotografų šią istorijų pasakojimo rūšį atranda kaip savo kūrybinės laisvės galimybę, verta atsigręžti į fotografinės esė ištakas ir pasigilinti į W. E. Smitho ieškojimų kelią ir jo pagrindinius gyvenimo bei kūrybos principus. Taip bus galima aiškiau suprasti, kiek kainuoja sukurti įtaigų, laiko neįveikiamą fotopasakojimą, kokios yra tokio vizualaus pasakojimo atsiradimo prielaidos ir galimos perspektyvos. Kita vertus, įdomu pasigilinti, kas skatina fotografus imtis tęstinių istorijų, juk fotografijos prigimtyje pirmiausia slypi gyvenimo akimirkos sutramdymas.

W. E. Smitho gyvenimo ir kūrybos istorija primena pragariškus verpetus, kuriuose daužosi siela ir kūnas, tačiau ten pat bręsta ir gyvenimo prasmės aiškumas, vertybių tvirtumas, troškimas dalytis žmonijos tragedijų ir egzistencinių paribių istorijomis. Nuolat konfliktuodamas su darbdaviais, netausodamas sveikatos ir laiko W. E. Smithas maksimalistiškai siekė vienintelio savo tikslo – gyvenimo tiesos. Tačiau tokiam jo tikslui pasiekti akimirkos užfiksavimo nebeužtenka. Fotografas vienas pirmųjų Vakarų fotografijos istorijoje imasi monumentalių fotopasakojimų, kuriuose, kaip kine ar knygoje, maksimaliai išplėtojami personažų gyvenimai, jų charakteris, elgesio motyvai, įvairiapusis ekonominis, socialinis, kultūrinis ar ideologinis kontekstas.

Tikra pavyzdine ir nepralenkiama tokio fotopasakojimo klasika tapo 1948 metais žurnale „Life“ išspausdinta fotoesė „Kaimo gydytojas“ („Country Doctor“). Beje, pats fotografas būtent taip ir vadino savo fotografijų ciklus, jam tai buvo ne fotodokumentika ar fotožurnalistika, bet fotoesė.  Kuriant šį istorinį reportažą išryškėja ir sudėtingas, konfliktiškas šio fotografo charakteris (pats fotografas sakydavo, kad jis yra visiškai nekonfliktiškas. Tiesiog atsisako daryti tai, ko iš jo nori kiti, o ne jis pats).  Neatsiklausęs žurnalo „Life“ redaktoriaus W. E. Smithas savaitei išvyksta į nuošalų Kolorado valstijos Kremlingo miestelį. Iki artimiausių miestų tūkstančiai kilometrų, o miestelyje dirba tik vienas pakviestas gydytojas Ernestas Ceriani. Apie jį pasauliui ir nori papasakoti fotografas. Tačiau jam papildomai prireikia dar trijų savaičių. Nors darbdaviai jį primygtinai kviečia sugrįžti, jis lieka miestelyje visam mėnesiui.

Pirmas dienas fotografas vaikšto kartu su gydytoju, nešiojasi fotoaparatą be juostos, pratina žmones prie įrangos. Tiesiog jaukinasi aplinką. Jis sieka jausti, mąstyti, matyti, veikti kaip gydytojas. Sekioja jį tyliai kaip šešėlis darbe, gatvėje ir namuose, derinasi prie jo kasdienybės ritmo, prie jo kūno choreografijos. Jam rūpi ne tai, ką veikia šis gydytojas, bet kas jis toks yra, kokia jo gyvenimo esmė, kur slypi jo unikalumas, kokiuose mimikos niuansuose, buities detalėse ar kniumbančiame jo silueto kontūre atsiveria jo esybė?

Kodėl jis taip užsidegęs dėl šio gydytojo paveikslo? Todėl, kad tiki, jog tai yra tikrasis kasdienybės herojus, kuriuo sekdamas gali pats keistis ir išgyti dvasiškai, gali ryžtis pakeisti savo paties gyvenimą. Beje, vėliau taip ir atsitiko, – milijoniniu tiražu paplitęs epinis fotopasakojimas apie eilinį provincijos gydytoją pakeitė daugybės žmonių gyvenimą.

Tačiau mums gali būti įdomu sužinoti, kad šią puikiai emocionaliai, ritmiškai ir kompoziciškai sudėliotą vizualią istoriją galima lyginti ne tik su literatūrine esė ar kino dokumentika. Pasirodo, šis pasakojimas yra tiesiogiai susijęs su muzika, jos tamsybėmis ir triumfu. Kartą paklaustas, kaip jis galėjo ryžtis tokiam išbandymui, kaip išdrįso leistis į tokias egzistencines gelmes ir pakilti į tokią žmogiškumo šviesą, W. E. Smithas atsakė labai paprastai: mane įkvėpė Ludwigas van Beethovenas, ypač jo styginių kvartetas Nr. 14 (op. 131). Jei į negyvenamą salą būtų galima imti tik vieną daiktą, pasiimčiau šį kūrinį, sako fotografas. Tokia detalė labiau paaiškina, iš kur tiek daug šiame fotopasakojime nuotaikų melodijos, liūdesio ir šviesos ritmikos, žmogaus lemties dramos, jo heroizmo kasdienybės liūno akivaizdoje.  

Su tokiu pat įsijautimu į savo personažus ir aplinką W. E. Smithas kuria ir kitus savo pasakojimus. Temas jis renkasi tik humanistines, gina universalias vertybes, meta iššūkį tuometiniams rasistiniams prietarams. Taip jis pasielgė kurdamas fotopasakojimą „Sesutė – akušerė“ („Nurse Midwife“, 1951). Prieš kurdamas šį ciklą fotografas šešias savaites mokėsi akušerių kursuose. Be to, jis savo pasakojimo personažu pasirinko juodaodę sesutę. Prieš tai joks Amerikos fotografas nebuvo sukūręs rimtesnio reportažo apie juodaodį amerikietį. Tam laikotarpiui tai buvo labai drąsus žingsnis.   

Kaip sakė pats autorius, šiame cikle buvo keli svarbūs aspektai – jo medicininė reikšmė, tai, kad šis pasakojimas apie pasiaukojantį žmogų, kad tai jo kova su rasizmu, bet netiesioginė, nedaužant žmonėms per galvą plaktuku, bet kviečiant žiūrovą atjausti, vaizduojant tai, kas gali keisti žmones,  paliesti jų sielas. Dėl šio ciklo W. E. Smithas vėl buvo ilgam pradingęs iš „Life“ redakcijos be vadovų sutikimo. Žinoma, dėl juodaodžių motyvų, atvirų gimdymo scenų šio reportažo nenorėta spausdinti, bet tuo metu šio fotografo autoritetas pasaulyje ir jo ultimatyvus užsispyrimas jau buvo toks didelis, kad redakcijai teko nusileisti.

Grįžkime prie fotopasakojimo ir fotoesė skirtumų apibrėžimo. Štai kaip jį aiškina W. E. Smithas: „Istorija man yra paprasčiausias fotografijų rinkinys, kurio temą tau primeta leidėjas ar redaktorius, o fotoesė sugalvojama paties autoriaus, kiekviena fotografija derinama su visuma, taip, kaip rašytojas derina detalę su visuma rašydamas esė. Galbūt tai dar arčiau pjesės kūrimo proceso, kuriame tu kuri, tobulini, išrandi žmonių tarpusavio santykius.“

Fotopasakojime „Sesutė – akušerė“ Pietų Karolinos akušerė Maude E. Callen vaizduojama kaip būtent tokios gyvenimo pjesės herojė – kasdieniška, panirusi į nesibaigiančius slaugos rūpesčius, žaismingai atsipalaidavusi gatvėje su vaikais, religingai susikaupusi ties gimdyve, į šviesą kelianti naujagimį. Tai gyvenimo triumfas prieš rasizmo prietarus, žmogiškumo iššūkis kitoniškumo baimės instinktams 1951 metų populiariausiame amerikietiškame žurnale.

Kokia etinė pasaulėžiūra diktavo tokius šio fotografo pasirinkimus? Tai galima suprasti iš jo vieno interviu, kuriame W. E. Smithas išpažįsta savo esmines vertybes: „Aš tikiu, kad kiekviena žmogiška būtybė vienodai atvira blogiui ir gėriui. Tačiau aš taip pat tikiu, kad aktyvi gėrio veikla gali suteikti žmogui galimybę žengti žingsnį pirmyn. Abejoju, kad mes tokių žingsnių žengėme daug. Todėl aš esu atjaučiantis ar jautrus cinikas. Nesu romantikas. Tačiau labai pasitikiu žmogaus emocijomis, tikiu, kad pažadinus jas labai daug ką būtų galima pasiekti. Aš netikiu, kad galima kovoti su šio pasaulio neteisybėmis nepaliečiant žmonių emocijų, kurios jau savo ruožtu išjudina žmonių smegenis.“

Būtent įsipareigojimas kovoti su blogiu, savo fotopasakojimais apeliuojant į žmonių širdis, nuvedė W. E. Smithą į Japoniją, į Minamato kaimą, kuriame jis kartu su žmona ketverius metus kūrė ypač dramatišką fotopasakojimą „Minamata“ („Minamata“, 1971) apie japonų verslo įmonės „Chisso“ į jūrą išleistu gyvsidabriu užnuodytus šio žvejų kaimo gyventojus. Fotografui tai buvo labai sunkus periodas, šio ciklo niekas neužsakė, nebuvo jokių pajamų, jį nuolat persekiojo ir labai žiauriai sumušė „Chisso“ įmonės pasamdyti banditai. Apie šį laikotarpį fotografas sakė: „Mes sėdėjome už 6 000 mylių nuo namų su trimis doleriais kišenėje, spėliodami, iš kur, velniai griebtų, gauti nors truputį pinigų. Bet kuo toliau ten gyvenome, tuo labiau kaime tapome kaimynais ir draugais ir vis mažiau – fotografais. Būtent taip atsiranda pačios geriausios fotografijos.“

Būtent taip atsirado ir viena garsiausių pasaulio fotografijų, kurioje Minamato kaimo gyventoja  mediniame karšto vandens kubile maudo gyvsidabrio nuodų sužalotą nuogą savo dukterį Tomoko. Tai viena intymiausių, dramatiškiausių ir gražiausių fotografijų. Su begaline meile ir atidumu į vandenį leidžiamas kūnas susisieja su gražiausiais klasikiniais religiniais paveikslais ir kartu demonstruoja kulminacinę fotografinio pasakojimo galią, jo įtaką visuomenei. Dėl šio ciklo W. E. Smithas greitai Japonijoje tapo nacionaliniu didvyriu, deja, būtent tai ir paskatino jo sužalojimą.

Beje, po dukters mirties jos motina Ryoko Uemura persigalvojo ir uždraudė bet kokį šios fotografijos platinimą. Jau mirus ir pačiam W. E. Smithui jo žmona dar kartą nuvyko pas Tomoko motiną ir perleido jai savo iš vyro paveldėtas autorines šios fotografijos teises. Kitaip ji nematė jokios šios fotografijos publikavimo prasmės, ji su vyru norėjo keisti pasaulį, matyti jame kuo mažiau blogio, todėl negalėjo susitaikyti, kad Tomoko motina dar kartą bus nuskriausta likimo. Ši detalė mus praneša kai ką reikšmingo apie fotografų etiką šiais fotožurnalistinio cinizmo, feikinių naujienų, padirbtų įvykių laikais.

Žinoma, be minėtų W. E. Smitho ciklų, buvo ir karo fotografijų periodas su epiniais mūšių vaizdais, ir kiti ne mažiau svarbūs fotopasakojimai apie angliakasybos užnuodytą Pitsbergą ar sulaukėjusius Haičio psichiatrijos ligoninės pacientus. Tačiau visą šio fotografo kūrybą persmelkia maksimalistinis troškimas prasiveržti iki įvykių esmės, mesti iššūkį siautėjančiam blogiui, kilniai rinktis nuskriaustųjų pusę ir ją savo gyvenimu ir kūryba ginti. Tai pagrindiniai humanistinės fotografijos principai, kurie nebesuderinami su šiandienine komercializuota ir vartotojiška  vizualine kultūra.

Kita vertus, tikrai džiugina Lietuvos fotografijoje ryškėjantis atsigręžimas į fotopasakojimo žanrą, į jo galimybes naujoje multimedijų erdvėje. Tokie internetiniai fotodokumentikos žurnalai kaip http://www.latitude55.lt/ ar http://nanook.lt  kryptingai puoselėja fotoistorijų kultūrą, jų meninį lygį ir pasitelkę šiuolaikines internetines platformas bei jų galimybes plečia bendras dabartinės dokumentinės fotografijos meno ribas. Savo novatoriškumo ir jautraus požiūrio į paprastus Lietuvos žmones deriniu džiugina ir multimedijos projekto „100 lietuvių“ istorijos. Tokie reiškiniai parodo, kad žiniasklaida nėra tik pseudoelitą aptarnaujančios industrijos agregatai, kad tai gali būti ir žmogiškas tikrovės suvokimas, ir klasikinių vertybių puoselėjimas. Būtent todėl šiandien kaip niekada svarbūs yra tokie fotopasakojimo pradininkai kaip W. E. Smithas, jie padeda išvengti dabartinio žiniasklaidos cinizmo lavinos ir formuoti savo asmeninį santykį su tikrove. O tai jau gero fotopasakojimo atsiradimo prielaida.