Fotografo darbo paradoksai: iš sąvartyno - tiesiai į prezidentūrą
Fotografo darbo paradoksai:
iš sąvartyno - tiesiai į prezidentūrą
RASA PAKALKIENĖ
Žiniasklaidos fotografas Andrius Ufartas teigia, kad jo darbas labai plečia akiratį.
„Kiekviena diena būna skirtinga. Net ir šiandien, kai kalbamės, nežinau, kokių darbų dar gali staiga atsirasti. Būna įvairiai: kai kurie darbai - suplanuoti, kai kurie – netikėti“, - pasakoja naujienų portale „Delfi“ fotografu dirbantis A. Ufartas apie tai, kodėl mėgsta šį darbą. Dar jam patinka, nes nereikia visą dieną sėdėti patalpoje, būna įdomių patirčių, kelionių, pažinčių su žmonėmis.
Susitikę pradedame kalbėtis apie analoginę fotografiją. Prisimename laikus, kai spaudos fotografai dar naudodavo juosteles, o dėžutės nuo jų praversdavo įvairiems reikalams. Tuo metu buvo A. Ufarto kelio į fotografiją pradžia. Jis pasakoja:
- Būdamas kokioje devintoje klasėje, sugalvojau, kad noriu būti fotografas.
- Ankstokai.
- Taip. Tuo metu pradėjau fotografuoti ir supratau, kad man tai patinka. O galutinai apsisprendžiau vienuoliktos klasės pabaigoje.
- Kokios reakcijos sulaukėte?
- Gyvenau mažame miestelyje Kiduliuose. Kai pasakiau, kad būsiu fotografas, giminaičiai ir aplinkiniai sakė: „Tai ką, laidotuves fotografuosi“? Nesuprato, ką dar galima fotografuoti. Kiti siūlė tapti kunigu. O mano tėvai mane palaikė.
- Tada norėjote tapti paprastu ar spaudos fotografu?
- Spaudos. Man patiko, kad darbas bus ne monotoniškas, bet dinamiškas. Negalėčiau būti užsidaręs fotografijos studijoje. Visada norėjosi laisvės, judėjimo.
- Ir stojote studijuoti fotografijos?
- Taip. Tuo metu mokytis buvo labai brangu, tekdavo pirkti juosteles, mokėti už nuotraukų spausdinimą. Tada jau atsirado skaitmeninė fotografija. O mes ketverius metus vis mokėmės analoginės – apie juostų sluoksnius, sandarą, cheminius procesus ir taip toliau. O baigęs patekau į visai kitus vandenis, kuriuose nebuvo naudojama juosta. Tad teko mokytis iš naujo.
- Nuo tada nebegrįžote prie analoginės fotografijos? Juk tarp jūsų kolegų yra ją mėgstančių.
- Negrįžau. Gal kada ateis toks laikotarpis, kai bus smagu sugrįžti prie analoginės fotografijos. Tačiau kol kas – ne. Man daug įdomesnė skaitmeninė fotografija.
- Kur pradėjote darbinę veiklą kaip fotografas?
- Pas Kęstutį Vanagą fotonaujienų agentūroje „Baltijos fotografijos linija“ (BFL), kai baigiau antrą kursą. Ir dirbau ten labai ilgai – 14 metų.
- O tada?
- Po to perėjau į „Delfi“ ir dirbu čia.
- Pasakykite su dabartine savo patirtimi, kas jus „veža“ šiame – žiniasklaidos fotografo darbe?
- „Veža“ tai, kad kiekviena diena būna skirtinga. Net ir šiandien, kai kalbamės, nežinau, kokių darbų dar gali staiga atsirasti. Būna įvairiai: kai kurie darbai - suplanuoti, kai kurie – netikėti, tarkime, gali tekti fotografuoti avariją. Dar patinka, kad nereikia visą dieną sėdėti patalpoje, nes šito nemėgstu. Būna daug įdomių patirčių, kelionių, susitikimų su žmonėmis. Pamatai tai, ko negalėtų kitų profesijų žmonės, kuriems, tarkime, tenka visą dieną praleisti biure.
- Kokių būna įdomių dalykų, užduočių netikėtu metu?
- Tarkime, darbo metu teko pasikelti į vieną iš didžiausių vėjo jėgainių Lietuvoje - Šilutės rajone. Ne kiekvienas žmogus gautų galimybę pabūti ten viršuje ant turbinos. Susitinku su įvairių specialybių atstovais – kariais, policininkais, medikais… Sužinau apie jų darbo specifiką, problemas. Tai labai praplečia akiratį. O fotografuoti yra tekę ir naktį, ir anksti ryte.
- Ir dar būnate pirmose gretose, vieni pirmųjų sužinote naujienas…
- Taip. Tai irgi įdomu. Kartą su žmona lankėmės koncerte, nusipirkę bilietus salės gale. Kai sėdėjome, pagalvojau: ką aš čia veikiu, juk kaip fotografas visada būnu priekyje.
- Kai tenka fotografuoti įvykius, kiek kadrų padarote ir kiek iš jų atiduodate redakcijai?
- Tai priklauso nuo renginio. Jei trumpas ir ten – keli žmonės, gali būti kokių 50-100 kadrų. Jei renginys didžiulis, trunkantis, tarkime, pusę dienos, tada gali būti ir 1000 kadrų. Tai grubūs skaičiavimai. O pagal standartą iš visų nuotraukų į atrinktas papuola koks 10 proc.
- Kokiose dar įdomiose ar ekstremaliose situacijose yra tekę atsidurti?
- Teko fotografuoti Kariotiškių sąvartyną. Tai buvo redakcijos užduotis, važiavome kartu su žurnalistu. Dabar jau šiukšlynai užtverti ir ten nebėra gyventojų. Tačiau tada Kariotiškės buvo pilnos kažką renkančių žmonių, kurie mus sutiko priešiškai. Iš pradžių privažiavome apie apsaugos, paklausti, ar tikrai norime į sąvartyną važiuoti mašina, sakėme, kad taip. Įvažiavę ten atsidūrėme lyg kitame pasaulyje. Patekome lyg į daubą, apsuptą šiukšlių kalnų, daugiau nieko nebuvo matyti. Pamenu, pro automobilio langą mačiau kažką kapstančius žmones, vaikus. Pasaulis lyg iš fantastinio siaubo filmo. Kai pradarėme automobilio dureles, pajutome baisų atliekų rūgimo ir puvimo kvapą. Sąvartyno vietiniai pradėjo mums grasinti, vienas norėjo užvožti arbatiniu. Paaiškinome, kad jų nefotografuosime, tik bendrus šiukšlyno vaizdus.
Kai baigiau fotografuoti, ir išvažiavome iš sąvartyno, pajutau, koks puikus pasaulis, į kurį sugrįžome – žolė, medžiai, automobiliai, švaru ir tvarkinga. Supratau, kad reikia labai vertinti mūsų nuostabų pasaulį.
- Tai ypač juntama, kai yra su kuo palyginti.
- Taip. O tada aš sulaukiau skambučio, kad reikia važiuoti į prezidentūrą fotografuoti. Mano batai purvini, visas dvokiu, bet daugiau nėra kam važiuoti. Atsimenu, greitai apsivaliau, apsitvarkiau bet kvapas vis tiek liko įsigėręs.
- Štai kokie fotografo darbo paradoksai: iš šiukšlyno – į prezidentūrą.
- Čia tai, dėl ko mūsų darbas yra išskirtinis.
- O pavojingų situacijų yra buvę, tarkime, per protestus?
- Esu fotografavęs dvejas riaušes. Pirmą kartą 2009 metais sausio 16 dieną – tada dirbdami gavome ašarinių dujų.
- Turite galvoje sausio 16-osios mitingą Vilniuje – protesto akciją ir po tos sekusias riaušes, kai dėl pasaulinės ekonominės, pasiekusios mūsų šalį, vyriausybė turėjo priimti nepopuliarių sprendimų? Tada į Seimo langus buvo mėtomi akmenys, kiaušiniai, pomidorai, buvo daužomi pastato stiklai...
- Taip. Tau buvo ekstremalus įvykis. O naujausias – praėjusią vasarą, rugpjūčio 10-ąją, prie Seimo vykusios riaušės.
- Pamenu, ten irgi buvo sudėtinga dirbti žurnalistams ir fotografams, kai prie parlamento organizuotas mitingas prieš ribojimus, būtinus dėl koronaviruso, peraugo į riaušes. Žmonės ten buvo agresyvūs.
- Jie mane užpuolė, laikė, pradėjo tampyti. Teigė esą bandžiau nustumti vieną moterį, nors mes tik prasilenkdami netyčia stuktelėjome pečiais. Tačiau ji pradėjo rėkti. Pribėgo kiti žmonės ir ėmė mane stumdyti. Gerai, kad pakankamai greitai įsikišo policija ir juos atskyrė. Tą vakarą vėliau, būdamas minoje, ne kartą girdėjau grasinimų.
Fotografuojant avarijas irgi visko nutinka. Puola neblaivūs, nelabai adekvatūs autoįvykių dalyviai. Netikėtumų būna ir teismuose, kai žmonės elgiasi agresyviai.
Vis dėlto, palyginus su kitomis šalimis, Lietuvoje pakankamai saugu. Tačiau dirbant žiniasklaidoje niekada negali atmesti, kas kas nors gali nutikti.
- Kaip, pradėjus darbinę veiklą, sekėsi įsilieti į Vilniaus spaudos fotografų bendruomenę? Ji jau legendinė, kai kolegos ir pagelbėja, ir pajuokauja.
- Pagrindiniai fotografai, kuriuos tada stebėdavau, buvo Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Paulius Lileikis… Pamačiau, kad jie betarpiški, kolegiški. Žiniasklaidos fotografai draugiški, ir padeda, jei reikia, ir pajuokauja, praskaidrina nuotaiką. Tai irgi motyvuoja dirbti šį darbą. Konkurencija yra, bet ji sveika, skatina labiau stengtis.
- Esate konkurso „Lietuvos spaudos fotografijos“ laureatas, keletą kartų pelnęs „Auksinį kadrą“. Kada pradėjote dalyvauti šiame konkurse, kodėl ir kokios tos laimėjusios nuotraukos?
- Šiame konkurse pradėjau dalyvauti dirbdamas BFL. Norisi ir dalyvauti, ir kad nuotraukos patektų bei būtų iškabintos, ir, be abejo, laimėti. Tai yra įvertinimas. Nesureikšminu, lyg darbą dirbtum vien dėl „Auksinių kadrų“, bet kai gaunu, yra malonu. Vienoje iš tų nuotraukų – boksininkas, kuris kaip techniką naudojo ne tik kumščius, bet ir rodė liežuvį, erzindamas varžovą. Kitoje nuotraukoje – studijas baigusi studentė, iškėlusi diplomą per jų teikimą.
Jeigu nereikia dirbti, dalyvauju konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ apdovanojimų teikime. Labai smalsu pamatyti kolegų nuotraukas, Vilniuje dažnai fotografuojame per tuos pačius renginius, todėl įdomu pamatyti bei palyginti, kaip kiti tai matė, ir kaip aš.
Fotografija yra toks dalykas, kai negali sustoti, nes viskas keičiasi, tobulėja – nuo technikos iki stiliaus.
- Ar laisvalaikiu, per atostogas fotografuojate?
- Per atostogas pirmas kelias dienas nenoriu fotografuoti. Būtina pailsėti. Tačiau fotoaparatą imu į atostogas. Po poros dienų vėl norisi fotografuoti. Tarkime, kaimo žmones, jų gyvenimą. Kartais būna, kad gailiuosi, jei kur nors eidamas nepasiimu fotoaparato. Nors šiais laikais pagelbėja ištobulėję mobilieji telefonai.
- Kokią fotografijos ateitį įsivaizduojate?
- Sunku nuspėti. Nemanau, kad dirbtinis intelektas pakeis žurnalistą ar fotografą. Žiniasklaidos darbuotojų reikės. Galbūt dar labiau spartės informacijos ir vaizdų perdavimas, didės darbo tempas. Atsiras naujos kartos technikos. Fotografų konkurentai yra telefonai, turintys išmaniąsias vaizdų programas, kai fotografuoja neprofesionalai. Problema – programos, kuriančios vaizdo manipuliacijas, kai „deepfake“ klastotes gali būti vis sunkiau atpažinti. Neramu, kad ateityje tokios technologijos dar labiau populiarės, tada bus sunku atkirti realybę ir manipuliaciją. Tai didžiulė grėsmė, ir reikės mokytis ją įveikti.
Andriaus Ufarto nuotraukos
