Straipsnis

Evgenia Levin: „Spaudos fotografų saviraiškos noras turėtų stiprėti“

Rasa Pakalkienė

Fotografė Evgenia Levin turi galimybę dirbti neskubėdama. Ji mėgsta fotografuoti portretus. Evgenia mano, kad spaudos fotografai, kuriems tenka dirbti dideliu tempu, patys jaučia, jog jiems reikia daugiau saviraiškos, norisi iškelti temas, kurias pagrindinis darbas galbūt palieka pakraščiuose. O daugiau stipendijų ir asmeninių projektų finansavimo sudarytų sąlygas tokiai saviraiškai.
O pokalbį pradedame nuo Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Spaudos fotografų skyriaus, nes ji tapo šio padalinio vadove.

Gal vėl ant laiptų?

Neseniai tapote LŽS Spaudos fotografų skyriaus vadove. Kokie buvo iššūkiai, su kuriais teko susidirti pirmiausia?
Na, pradžia buvo Spaudos fotografijos konkursas ir paroda. Kadangi iki tol dariau tik nedidelę dalį tų darbų, dabar teko ir kita dalis, buvo tokių, kokių nė neįsivaizdavau, kad egzistuoja, tad buvo pakankamai sudėtinga. Esu gana uždaras žmogus, o teko labai daug bendrauti. Vienu metu turėjau atidėti visus kitus savo darbus.

Tuo metu, kai buvo organizuojami „Auksinio kadro“ apdovanojimai, buvo karantinas. Kiek tai viską apsunkino?
Labai stipriai apsunkino, nes negalima buvo rengti patalpose, reikėjo ieškoti kitų būdų. 

Vis dėlto buvo rasta puiki išeitis – apdovanojimų ceremoniją surengti ant Vilniaus rotušės laiptų lyg ant scenos, o publiką susodinti pačioje aikštėje. 
Mintis kilo kalbant su Vilniaus rotušės projektų vadove Patricija Poderyte, derinant galimybę organizuoti Rotušėje. Man tai patiko. Dauguma iš Spaudos fotografų skyriaus valdybos pritarė, kad ir kitais metais oficialią dalį būtų galima rengti ant laiptų, o neoficialią – Rotušės viduje.

Kokia, jūsų įsivaizdavimu, ateityje turėtų būti Spaudos fotografų skyriaus veikla?
Manau, kad turėtų būti įvairių mokymų. Nebūtinai skyriaus nariams, bet ir jie patys gali vesti kursus, skaityti paskaitas. Jie turi didelę patirtį, turi kuo pasidalinti. Kartu visi turime ko pasimokyti vieni iš kitų, taip pat ir iš kitų sričių profesionalų. Tarkime, dabar artimiausio seminaro tema – apie „Facebook“ komunikaciją. Manau, kad edukacija tiek skyriaus viduje, tiek išorėje yra labai svarbi ir noriu ją užsukti.
Dar, mano nuomone, derėtų mažiau skirstyti fotografus į spaudos, fotomenininkus, dokumentininkus. Galėtų būti bendrų jų veiklų. Mat spaudos fotografai kuria ir meną, fotomenininkai atlieka komercinius užsakymus, kitose šalyse jiems užsakomi ir žurnalistiniai darbai. Fotografija yra bendras visų laukas. Norėtųsi, kad visi daugiau bendrautų tarpusavyje.

Visada turi būti entuziazmo

Kada ir kaip pačiai fotografija tapo profesija?
Profesija tapo turbūt tada, kaip pradėjau studijuoti fotografiją. Iš pradžių po mokyklos įstojau į anglų kalbos filologiją. Tuo metu dar ir dirbdama siuvykloje užsidirbau savo pirmam fotoaparatui. Pradėjau fotografuoti, žiūrėti, kaip tai daro kiti. Taip išėjo, kad galiausiai filologija liko nuošalyje. Mečiau anglų kalbos studijas ir 2005 metais įstojau į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją mokytis fotografijos. Tais pačiais mokslo metais kaip fotografė pradėjau savanoriauti naujienų portale Bernardinai.lt. Antrame kurse kurį laiką dirbau fotonaujienų agentūroje INNA. Taip ir įsisukau į tą ratą.

Kaip keičiasi ir kuo skiriasi fotografijos entuziasto ir profesionalaus fotografo žvilgsnis?
Tikiuosi, kad fotografo mėgėjo žvilgsnis niekur nedingsta, kai jis tampa profesionalu. Mėgėjas visada turi entuziazmo, nori eiti ir fotografuoti, tarkime, renginius. Tai veda į priekį, skatina daugiau sužinoti. Profesionalas eina į renginius, nes reikia, nes jį siunčia. Tačiau jei profesionalas kuriuo nors metu praranda entuziazmą, nežinau, ką tada jam daryti. Mat manau, kad visada turi būti entuziazmo, nors minimalaus užsidegimo.

Evgenia Levin: Kasdieniai nutikimai

Kai tempas lėtesnis

Kokia jūsų, kaip fotožurnalistės, kasdienybė „Bernardinuose“ bei „8diena“ ir kuo ji skiriasi nuo kolegų darbo didžiuosiuose naujienų portaluose? Lėtesnis tempas, daugiau laiko kūrybiškumui? Ar apskritai kiek kitoks darbo pobūdis?
Jis yra kardinaliai kitoks. Dirbančių naujienų portaluose kolegų - aišku, jie yra nuostabūs žmonės, sugeba kažką įžvelgti ir kasdieniame bėgime bei padaryti gerų, įdomių nuotraukų – tempas man būtų demotyvuojantis. O lėtos žiniasklaidos, bent jau tos, su kuria aš dirbu, kitoks fotografavimas. Labai retai einu fotografuoti to paties, ką kolegos. Retai fotografuoju renginius, o jeigu jau į juos einu, tai tam, kad padaryčiau iliustracijų tam tikroms temoms. Pavyzdžiui, nuotraukų kokios nors konkrečios temos tekstui. Tai gali būti ir abstraktesnės iliustracijos, bet teminės. Tokiais atvejais, kai fotografuoju, žiūriu, kad tai būtų universalu, jog kadrai būtų patrauklūs kompozicija, spalvomis. Arba fotografuoju portretus. Irgi kitaip, nei tai daro kolegos, tarkime, per spaudos konferencijas ar kokiems nors straipsniams, kai jie turi padaryti portretinių nuotraukų per kokias penkias minutes.
Man patinka pas žmogų eiti kartu su žurnalistu ir būti, kol daromas interviu. Eidama drauge turiu visišką laisvę fotografuoti, kol žmogus kalba. Tai atveria kitas galimybes. Gali pasivaikščioti, pažiūrėti, pavyzdžiui, kaip ant žmogaus krenta šviesa, ir palaukti, kol saulė pasisuks. Jauti kalbančiojo nuotaiką, žinai pokalbio temą, kontekstą. Gali palaukti, kol žmogus įsijaus, ir tada fotografuoti.
Arba jei susitinku su žmogumi be žurnalisto, galime susitarti, kiek laiko užtruksime nuotraukoms.
Tempas gerokai lėtesnis ir daugiau galimybių padaryti taip, kaip norisi, o ne kaip pavyko per kelias minutes. Galima daugiau laiko skirti estetikai.
Kai nuotraukos turi atsirasti portaluose anksčiau, nei tekstas, taip pat kol dar renginys nesibaigė, net jei padaromi geri kadrai, jie paskęsta tarp kitų, nes įkeliama labai daug nuotraukų. Manau, kad tai yra fotografų darbo nuvertinimas.

Kiek žinau, jums apskritai patinka portretinė fotografija. Kodėl?
Portretinė fotografija man sudėtingiausia, didžiausias iššūkis, daugiausia adrenalino, kadangi reikia bendrauti su žmogumi, o man tai yra sudėtinga, ypač jei jis nepažįstamas arba toks, kurio kūrybą žinau ir žaviuosi.
Beje, portretas labiau atskleidžia ne fotografuojamą žmogų, o jo ir fotografo santykį. Gali būti didelis žinių ir jausmų tam žmogui bagažas. O jei žinai mažiau ar visai nežinai, lemia pirmas įspūdis. Tada žvilgsnis kitoks. Fotografuoji tą žmogų, kurį ką tik sutikai. Anksčiau ieškodavau informacijos apie asmenį, kurį turėsiu fotografuoti. Pastaruoju metu nustojau tai daryti. Ieškau informacijos jau po visko. Ir fotografuoju tą žmogų, su kuriuo tik susitikau ir susipažinau. Tada įtakos nedaro išankstinės žinios apie jį.

Evgenia Levin: portretinė fotografija (nespalvota)

Kad fotografijos vertė nemažėtų

Kaip jau kalbėjome, turite galimybę fotografuoti neskubėdama. O kaip manote, kokia galėtų būti išeitis, kad spaudos fotografijos vertė nemažėtų dėl didelio tempo? Gal fotoistorijų kūrimas? Juk kas nors turėtų keistis, atsirasti koks nors posūkis?
Manau, kad atsiskleisti trukdo nebūtinai didelis tempas. Spaudos fotografai sugeba padaryti labai daug bei gerai ir kartais patys to nepastebi. O padėtų ir net ne redakcijos užsakytų, o savo noru kuriamos fotoistorijos, projektų įgyvendinimas. Tai padėtų ir kitaip pamatyti bei įvertinti spaudos fotografų sugebėjimus. Dabar greitoje spaudoje dirbančių kolegų geriausius kadrus dažniausiai pamatome per konkursus, parodas, apdovanojimus.

Turbūt padėtų, jei Lietuvoje būtų daugiau vadinamųjų grantų, stipendijų, asmeninių projektų finansavimo, jei mūsų šalies kultūros institucijos, žurnalistų organizacija labiau skatintų?
Taip, būtų labai gerai, jei būtų daugiau lėšų, iš kurių būtų galima skatinti. (Šypsosi.) Yra įvairių tarptautinių fondų, kai galima aplikuoti grantams. Tačiau portaluose dirbantis jaunimas dažnai neturi tam laiko. Jie turi savo darbo valandas, plius papildomo darbo ir anksti ryte, ir vėlai vakare, budėjimus... Tada kur gauti motyvacijos, dirbant ilgesnį laiką beveik be poilsio? Aišku, jei būtų papildomų lėšų kūrybai, tai būtų paskatinimas.

Evgenia Levin: Negative space

Fotografija ir kulinarija

O jūs dirbate prie projektų?
Pati dabar iš Kultūros tarybos gausiu stipendiją savo projektui. Apie jį galvojau trejus metus. Ir vis atidėdavau. Stipendiją skyrė, kai pateikiau antrą kartą. Tad dabar reikės jį įgyvendinti.

Kokia tema?
Tai fotografinis-kulinarinis projektas. Virtualiu būdu prie vieno stalo bus buriami vilniečiai, kad jie galėtų pasidalinti savo gaminamo maisto receptais ir savo istorijomis, kurios gali būti ir apie maistą, ir apie Vilnių. Užėjus į puslapį galima bus pasijusti, lyg bendrautum su daugeliu skirtingų vilniečių, lyg sėdėtum su jais prie stalo.

Kokios, jūsų nuomone, apskritai yra šiuolaikinės žiniasklaidos fotografijos tendencijos tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje?
Viskas vis dar greitėja, nors atrodytų, kad jau nėra kur. Ir tam greitėjimui atsiranda pasipriešinimas. Kaip kalbėjome, fotoistorijų po truputį kuriama vis daugiau. Patys fotografai jaučia, kad jiems reikia daugiau saviraiškos, norisi iškelti temas, kurias pagrindinis darbas galbūt palieka pakraščiuose. Tai gali būti temos, kurias norėtųsi parodyti, bet kurios šiaip žiniasklaidoje neturėtų sugeneruoti daug paspaudimų, bet jos svarbios patiems autoriams.

Grįžtant prie kulinarijos, galima palyginti, kai yra „greitas maistas“ didelėse maitinimo įstaigose ir yra saviti patiekalai mažuose restoranuose, į kuriuos norisi nueiti, kai pabosta tas „greitas maistas“?
Taip. Ir toks fotografų saviraiškos noras turėtų stiprėti. Tai logiška, nes jei pagrindiniame darbe negali iki galo atskleisti to, ką sugebi, kas asmeniškai įdomu, ieškai išeities ir randi būdą, kaip tai padaryti kitaip. Kurti tai, kas bus įvertinta ne tik už rezultatą, bet ir už pastangas bei įdėtą laiką. Kad būtų didesnės vertės visuma. Kad būtų tai, kuo fotografas galėtų didžiuotis.

Evgenia Levin: portretinė fotografija (spalvota)

Evgenios Levin nuotraukos