Berta Tilmantaitė: „Įdomiau papasakoti istorijas apie kurias niekas nekalba“
Kaip prasidėjo tavo kelias į fotografiją?
Aš studijavau žurnalistiką, kai ketvirtame kurse išvykau į Daniją ir ten buvo fotožurnalistikos kursas. Tai tapo pagrindu. Magistrinį darbą ruošiau iš multimedijos žurnalistikos, kas yra ir foto, ir video, ir visa kita. Bendrąja prasme fotografijos akademijoje nebaigiau.
O iki to laiko laikei rankose fotoaparatą?
Mano tėtis fotografavo. Kartu su juo ryškindavome nuotraukas tamsiame kambaryje. Tai buvo mano mėgstamiausias vaikystės užsiėmimas, tėtis man duodavo ir pafotografuoti, ir juostas išryškinti kartas nuo karto, tad visi fotocheminiai procesai man nebuvo svetimi. Pamenu, man labai patiko tas šeimos dokumentavimo procesas. Anuometinį užsiėmimą taip ir įvardinčiau -būtent šeimos gyvenimo dokumentavimu, ne darbu ir ne pomėgiu. Tačiau visą ano meto dokumentinę svarbą iki galo suvokiau tik jau studijuodama žurnalistiką.
Papasakok daugiau apie studijas Danijoje
Danijoje suvokiau, kas tai yra fotografija. Kai mokiausi Danijoje, tuo metu dar tik pirmosios multimedijos užuomazgos, vadinamos garso skaidrės. Tada pirmą kartą pabandžiau tai daryti, ir mano baigiamasis darbas DMJX mokykloje buvo būtent apie tai. Grįžusi į Lietuvą, savo baigiamąjį darbą irgi su tuo susiejau. Tai buvo pati multimedijos žanro pradžia Lietuvoje, 2008–2009 metai. Kadangi ši tema traukė ir labai norėjau dar labiau į ją įsigilinti, magistrą jau stojau kryptingai į multimedijos specialybę Boltono universitete Pekine.
Multimedija – tai bene labiausiai technologijų vystymosi veikiama medija. Kaip ji pasikeitė nuo to laiko, kai tu įsitraukei į šią veiklą iki dabar?
Pasikeitė labai daug kas. Štai 2008–2009 metais dariau vadinamas garso skaidres, kur būna tik foto su garsu. Tai buvo ganėtinai primityvus raiškos būdas, žvelgiant iš dabartinių pozicijų. O dabar multimedijos projektai nuolat lipa iš savo rėmų ir netgi perauga į virtual reality ar augmented reality, vadinamas interaktyvias patirtis, ne tik projektus. Nors juos gal galėtume laikyti atskira sfera. Multimedija išaugo ir labai ištobulėjo, atsirado vadinamoji tinklo dokumentika (web documentaries), web dokumentikos serijos. Apskritai, dabar labai daug veiklų ir pavyzdžių talpinama po sąvoka multimedija. Užsienyje šis terminas palaipsniui nyksta, vietoj jo populiarėja „Skaitmeninio istorijų pasakojimo“ pavadinimas – tai reiškia, kad pasakojimas kuriamas išnaudojant visas įmanomas technines galimybes. Labai didžiuliai pokyčiai įvyko per dešimt metų, tik spėk vytis.
Dokumentikos projektams keliami aukšti reikalavimai, kurie apima įvairių manipuliacijų atsisakymą. Tuo tarpu menininkai gali sau leisti iš nuotraukos „ištrinti“ kelmą, nes jie, neva, nepretenduoja į tiesą. Šiuo aspektu, laikai save menininke ar žurnaliste?
Dirbdama visiškai remiuosi žurnalistiniais darbo principais, etika ir taisyklėmis. Viskas vyksta nustatytų etikos bei žurnalistikos taisyklių rėmuose. Esu sukūrusi video net kelionių metu, kuriuose sąmoningai naudodavau daugiau vadinamos kūrybinės laisvės. Bet aš skiriu, kur darau „menus“, o kur – rimtus dokumentikos projektus. Pavyzdžiui, kalbant apie „Nanook“ platformą arba publikacijas žurnaluose, tiek Lietuvos, tiek užsienio, viskas jose yra ta „grynoji“ žurnalistika.
Šiuo metu į žurnalistikos rėmus netelpa tik mano asmeniniai eksperimentai. Tačiau, jei ateityje daugiau tuo užsiimsiu, tai aiškiai įvardinsiu. Labai svarbu yra nubrėžti ribas tinkamai, kad auditorijai būtų aišku, ką jie mato. Ir pačiam, galų gale, turi būti aišku ką tu darai, ką gali daryti, o ko - ne.
Stanley Greene, kalbėdamas apie fotožurnalistikos ir tikrovės atitikmenį, yra sakęs, kad kai kurie fotografai visiškai neatsakingai naudojasi „Photoshop“ programa ir taip dykumose „atsiranda“ debesys, kurių joje nebūna. Kaip tu žiūri į nuotraukų redagavimą?
Aš net nejaučiu didelio poreikio naudoti redagavimo programas. Realybėje viskas iš tiesų vyksta stebuklingiau ir įdomiau, negu galėtum sukurti užsidaręs kambaryje kompiuterinės programos pagalba. Man dokumentika ir fotožurnalistika yra įdomi, aš matau prasmę tame. Man patinka netikėtumas, patinka, kai mane nustebina, patinka, kai viskas vyksta prieš akis ir aš tai gaudau bei bandau su tuo dirbdama išgauti maksimalų rezultatą. Man tai nepalyginamai įdomiau, nei vėliau tą rezultatą bandyti „nupiešti“. Suprantu, kad kitiems gali būti įdomu tuo užsiimti, tačiau aš pati matau daugiau prasmės dokumentikos procese. Galbūt kažkas pasakys, kad ta grynoji dokumentika riboja kūrybinę laisvę, bet man tai įdomu. Šiuo metu aš taip dirbu. Gal kažkada mano požiūris pasikeis, norėsis daugiau meno, sukurti kažką kitaip.
Kaip atrandi savo objektus? Tu vyksti jau žinodama, ką fotografuosi, ar tiesiog keliauji ir ieškai tų istorijų?
Kaip kada, būna, kad aš, pvz., iš anksto pasižiūriu, kur galbūt slypi potenciali tema. Kaip kad paskutinius porą metų keliaudama Pietų Amerikoje. Tačiau būna, kad net ta surasta tema nepavyksta, arba randi viską ne taip, kaip tikėjaisi. O būna, kad ir visai netyčia pakeliui atrandi tikrai įdomią istoriją ar personažą, tai lieki prie to ilgiau ir dirbi su tuo atradimu.
Jei tai užsakymas - jau žinau kur skrisiu, ką darysiu, tai, be abejo, stengiuosi kuo daugiau į tą temą įsigilinti, sužinoti. Taip pat ir Lietuvoje, juk kartais galima netyčia už temos užsikabinti, o kartais tenka planuoti. Aš mėgstu pasiduoti netikėtumams, pajausti, kad, štai, čia įdomu.
Kiek svarbus dokumentikos projektams yra išankstinis pasiruošimas, išsamus išankstinis ? Tu jį darai?
Mano nuomone, tai tikrai svarbi dokumentikos proceso dalis. Kartais būna, kad pirma randu istoriją, o nuodugnų tyrimą tenka daryti paskui. Man yra buvę, kad atrasdavau istorijas netikėtose, atokiose vietose, kur nėra nei interneto nei didelių galimybių nuodugniam tyrimui. Tuomet tenka dirbti taip, kad darau interviu ir pasiimu tiek, kiek toje situacijoje galiu paimt daugiausiai, o tada, kad tą istoriją tikrai gerai papasakočiau jau grįžus nuodugniai tyrinėju. Taip dirbti gerokai sudėtingiau, nes pvz., negaliu perklausti herojų man rūpimų klausimų arba kyla problemų jungiant medžiagas su vėliau gauta informacija.
Tačiau jei vykdama iš anksto žinau kokį pasakojimą kursiu, apie tai surandu maksimalų kiekį prieinamos informacijos. Kartais atrodo, kad viską apie temą moku kone mintinai, tačiau nuvykus atrandu dar naujų dalykų, tada vėl apie juos skaitau ir gilinuosi, ieškau, klausiu, dairausi žmonių, su kuriais galėčiau apie tai plačiau pakalbėti. Tai toks pakankamai sudėtingas procesas, nes tam, kad galėtum sukurti gerą pasakojimą, turi tapti savotišku temos „žinovu“. Jei, tarkim, tema plati, ją reikia ne tik išmanyti, bet ir susisteminti, sutraukti.
Tarp fotožurnalistų vyrauja diskusija: kur geriau dirbti ar savoje aplinkoje, ar atvirkščiai – toli nuo namų. Negaliu vienareikšmiškai į tai atsakyti į klausimą, kur lengviau dirbti, nes, viena vertus, nuvažiavęs svetur gali atrasti ir pamatyti tokių dalykų, kurių nepamatytum tose vietose gyvendamas. O gyvendamas kartais nesuvoki ir nemoki pažvelgti į tai, kas aplinkui taip „šviežiai“, kaip tai pamato kažkas iš šalies. Abu variantai geri, tačiau, jei kalbame apie tyrimą, tai abiem atvejais reikia praleisti labai daug laikui temos ieškojimui, skaitymui, tyrinėjimui.
Kaip kelionės metu atradus temą nepradėti fotografuoti visko?
Manau, nuolat reikia klausti savęs: kas čia vyksta, ką aš čia darau, kodėl tai svarbu fotografuoti. Aš esu ir puolus fotografuoti visko ir atvirkščiai, - neišsitraukus aparato, kai, galbūt, reikėtų. Svarbu suvokti savo atsakomybę, suprasti savo darbo tikslą ir prasmę ir aiškiai atsakyti sau: kam to reikia, ar to reikia, ką tai pakeis, ar tai gali kažką pakeisti. Jeigu ne, tai kodėl vis tiek reikia tai daryti - fotografuoti ar visgi neverta ir t. t. Nuolat su savimi turi „padiskutuoti“. Arba su kolegomis, jei tokia galimybė yra. Manau, kalbėtis yra labai svarbu, ir net su pačiais vietiniais žmonėmis, istorijų herojais. Tarkim, Ekvadore, kur keliavau JTO World Food Program kvietimu, turėjau dokumentuoti pakrantę po žemės drebėjimo. Ir man kažkaip buvo baisu, pati turėjau labai daug klausimų, - ar čia gerai ar ne, kaip tai daryti ir pan. Tad ten nuvykusi, tiesiog pradėjau kalbėti su vietiniais žmonėmis, suvokiau, kaip jie mane priima, kiek jie man leidžia ir kaip jiems iš tiesų yra svarbu, kad aš parodyčiau kitiems, kaip jie dabar gyvena. Ir tuomet atsakiau į visus tuos klausimus sau, tapo aišku, kodėl aš tai darau ir kam.
Sakai, kad svarbu tartis su kolegomis, o nebaisu, kad gali „pavogti“ tavo temą, gal geriau tyliai ją pasilaikyti sau?
Tyliai labai sunku kažką daryti. Pačiam irgi labai svarbu iki galo suvokti tą temą, ją „išnešioti“, viską apie ją perskaityti ir žinoti. Kad pats per savo prizmę suvoktum, kas čia bus. Bet vienam labai sunku viską apgalvoti. Ir man atrodo, kad labai svarbu yra kalbėtis su kolegomis, kuriais pasitiki ir, kad jie tau užduotų klausimus, kad tu jiems užduotum klausimus. Nes būtent per tą diskusiją, pokalbį, ieškojimus galima labai daug dalykų atrasti ir pamatyti ir visa tai – tik padės temai, gera tema nuo to tikrai nenukentės. Nežinau kodėl kiti fotografai bijo tarpusavyje kalbėtis, gal bijo, kad pavogs temą, gal nedrąsu. Aš, asmeniškai, bent jau tikrai manau, kad viena pati nesugebėčiau taip gerai padaryti, kaip su kažkuo pasikalbėjus, kas man galėtų užduoti kokį klausimą, arba parodytų kažkokį dalyką, į kurį aš neatkreipiau dėmesio.
Taip gime Nanook platforma?
Iš esmės taip. Susipažinome su Artūru, kuomet po studijų praktiškai visą laiką dirbau laisvai samdomą darbą, o jis kaip tik neseniai buvo pradėjęs tai daryti. Mes su juo diskutavome apie tai, ko mums Lietuvoje trūksta, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje nėra fotopasakojimų tradicijos. Žurnaluose arba portaluose yra galerijos arba pavienės fotografijos, arba rinkiniai, bet nėra fotoistorijų. Aš, kadangi studijavau multimediją ir buvau pradėjusi, dar dirbdama portale, multimedijas daryti dar tada, 2008–2009 metais, pastebėjau, kad tam tikrai labai trūksta erdvės. Kalbėdami su Artūru diskutavome apie tai, ir taip natūraliai išėjo, kad nutarėme, jog patiems reikia susikurti tą erdvę, kurios mums trūksta ir kurioje mes galėtume publikuoti mums rūpimas istorijas, kurias mes norime papasakoti. Erdvę, kurioje galėtume eksperimentuoti ir kurti tuos multimedijos pasakojimus didesnės apimties. Pernai joje visiškai netikėtai atsirado ir podcast formatas. Norėjome sukurti erdvę, kurioje būtume nuo nieko nepriklausomi, daryti, ką norim. Stebėdami, kas vyksta užsienyje, tarptautinėje žiniasklaidoje, galėtume bandyti konkuruoti tam tikra prasme ir kartu žiūrėti, ką mes galime padaryti čia, Lietuvoje.
Nebuvo baimių ar sunkių momentų, kuomet manėte, kad niekam to nereikia? Arba svarstėte viską mesti?
Tai tų sunkių momentų būna nuolat, ne tik pradžioje, bet ir dabar. Ir būna sunku, turi išsiaiškinti kaip viskas veikia, koks mechanizmas, ar tikrai to niekam nereikia, gal yra kam ir reikia. Jeigu to reikia tik mažai grupei žmonių, tai ar verta prasidėti su tema. Bet mes kažkaip vis dar kiek kalbame, tai matome savo veikloje prasmę ir vis ieškom būdų kaip tai daryti geriausiai. Ir aš nemažą laiko dalį praleisdavau keliaudama užsienyje, kurdama istorijas. Parduodavau jas užsienio žiniasklaidai, ir iš uždirbtų pinigų darydavom kažkokį savo projektą. Įdėjus darbo, ilgainiui pamatai, kad gal ir nepasieki milijoninių auditorijų, bet viskas įmanoma. Pavyzdžiui savo pirmą istoriją „Vienodos dienos“ mes pardavėme Al Jazzerai ir ją išpublikavo jie. Tai pamatėme, kad ne tik Lietuvoje svarbu pasakoti, bet ir užsieniui įdomios istorijos iš čia. Ir galbūt, visa tai apjungus, įmanoma ir toliau taip judėti ir skintis kelią į priekį. Tuomet gimė kiti projektai, kitos istorijos.
Savo darbe mes turime būti tokie savotiški „aštuonkojai“ – mokėti ir paraiškas rašyti finansavimui gauti ir ieškoti rėmėjų, partnerių. Patys turime įgyvendinti projektus. Tačiau didžiausias tokio darbo pliusas yra tas, kad praktiškai neturime daryti to, kas mums nepatinka arba ko mums nereikia. Ir tai suteikia labai daug motyvacijos.
Nanook platformoje jūs labai didelės apimties, išsamias istorijas pateikiate pakankamai glaustai, nors jos, galbūt, būtų vertos keliolikos puslapių teksto. Ar neatrodo, kad taip gaminate savotišką „greitą maistą“?
Gal ir gali taip pasirodyti, bet mes iš tiesų stebime mūsų auditoriją, kaip jie tas istorijas „vartoja“ - ar tik perverčia, ar žiūri, jiems patinka skaityti ar žiūrėti video, kiek jiems svarbios fotografijos. Dabar pradėjome rengti internetinio radijo programas, vadinamus podcastus ir tai buvo visiškas eksperimentas. Tokio formato niekada nebuvo Lietuvoje, - bent jau profesionalaus ir ilgai išsilaikiusio. Ir mums tiesiog kilo klausimas, ar tai įmanoma, ar žmonės klausys, jeigu neklausys, tai gal ir neverta daryti. Tuomet stebime, ką žmonės klauso, kokios temos jiems įdomios, ar jie išklauso iki galo, o gal prasukinėja? Mūsų darbe kuriant kiekvieną naują projektą, vyksta tokie savotiški tyrinėjimai. Kiekvieną kartą stengiamės apgalvoti, kaip pateikti medžiagas auditorijai, kad žmonės jų nevartotų greitai, o pasigilintų ir pamatytų daugiau. Tai yra toks procesas, kurį matau ne tik bandymu suvokti, kaip elgiasi auditorija, o galbūt mėginimu kažkaip pakeisti tą elgseną, paskatinti labiau įsigilinti.
Šiemet Lietuvoje viešėjęs World press photo foundation direktorius Larsas Boeringas sakė, kad fotopasakojimo žanras, tradicine prasme, koks ji yra dabar, po truputį miršta ir užleidžia vietą mišrių medijų pasakojimams. Šiemet vykusiame „Vilniaus fotografijos rato“ festivalyje buvo kaip niekad daug video. Ar tai reiškia, kad video išstumia nuotraukas?
Iš esmės, jei pažvelgtume į statistiką ir tai, kokios tendencijos vyrauja socialinėse medijose, tai taip, video dabar yra labai paklausus produktas. Pastebiu, kad dabar, net kai darom Podcastą, kurio esmė yra garsas, žmonės klausia kodėl nėra video arba kada jis atsiras. Arba, tarkim, pristatom multimedijų projektą, o žmonės klausia, kada bus filmas. Visi nori to judančio vaizdo. Tai reiškia, jog to žmonėms reikia. Dėl to nemaža dalis fotožurnalistų, kurie anksčiau tik fotografavo, dabar pradeda ir filmuoti, kurti video turinį. Greičiausiai, kitas žingsnis bus integravimas 360 panoramų, VR video formato.
Nors žiūrovai to prašo, tačiau reikia pastebėti, kad vien video geram pasakojimui neužtenka, turi būti gera istorija, stiprus turinys. Istorijos dabar įgyja kitas formas, bet esmė tai lieka ta pati.
Pakalbėkim apie istorijų turinį: Nannook ir pačios darbai dažniausiai pozityvūs, kai tuo tarpu fotožurnalistikos rinkoje vyrauja karai, nelaimės, pabėgėlių krizės. Ar sunku „prasimušti“ su teigiamu turiniu?
Aš nepasakyčiau, kad mes tokie jau teigiami, mes daugiau kalbame apie socialines problemas, pavyzdžiui, „Vienodose dienose“ pasakojame apie moterų kalėjimą. Tačiau globaliai, rinka jau ir taip yra užtvindyta tais vaizdais, kuriuose fiksuojami pabėgėliai, karas, narkotikai. Kartais atrodo, jei nenuvažiuosi kurti tokiomis temomis, niekas ir neatkreips į tave dėmesio. Nes nuvykus kurti istorijų tokiomis temomis, tikrai didesnė tikimybė sulaukti ne tik dėmesio, bet ir pripažinimo: jau vien faktas, kad ten buvai ir kad sugebėjai tai padaryti, jau yra svarus argumentas. Bet kita vertus, tai man jau tampa principo reikalu – daryti priešingai ir ieškoti istorijų ten, kur nėra visų tų sprogimų. Nukreipti savo dėmesį nuo temų, kurios ir taip sulaukia jo begales, į tas istorijas, apie kurias niekas nekalba. Aišku, tos istorijos pritraukia mažiau žiūrovų, nes jose nėra kraujo ir ginklų, bet aš matau tame prasmę. Apie jas reikia kalbėti ir man įdomu tai daryti. O ar važiuoti į konfliktų zonas ar ne, - negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Labai svarbu iš anksto žinoti ir suvokti, ką tu gali iš ten papasakoti. Ir ką tu nori pasakyti. Nuvažiavusi, tarkim, fotografuoti žemės drebėjimo padarinių, jaučiausi vienaip. Jeigu tektų važiuoti į karo zoną, aš nematyčiau prasmės ten važiuoti vien dėl fakto. Aš turėčiau žinoti, kokią istoriją noriu iš ten papasakoti, kodėl svarbu apie tai šnekėti ir pan. Kol aš to nejaučiu, tol ir nevažiuoju niekur.