Straipsnis

 

Tatsiana Tkachova – Baltarusijoje gimusi ir užaugusi fotografė atvirai pripažįsta: žurnalistams šioje šalyje dirbti ir gyventi tapo neįmanoma.

Prestižinis „World press photo“ konkurso prizas fotografei tapo paskatinimu – ji pasirinko išvykti į Vokietiją, kur šiuo metu pradeda gyvenimą iš naujo.

Tatsjana įsitikinusi, kad vieninga fotografijos kalba bus išgirsta, nesvarbu, kur ji keliautų – bendražmogiškai suprantamos, jautrios temos išliks aktualios.

 

– Visi turi istoriją, kaip prasidėjo jų kelias į fotografiją. Kokia tavoji?

– Mokiausi Baltarusijos kultūros ir menų universitete. Anksčiau, Sovietų Sąjungos laikotarpiu, buvo labai madinga turėti auksinius dantis. Mano mama irgi juos turėjo.

Tad pusę pinigų savo pirmam jau rimtam fotoaparatui aš gavau visus metus dirbdama ir taupydama kiekvieną centą studijų metu, o likusią dalį man davė mama, pardavusi tuos savo auksinius dantis.

Pradėjusi fotografuoti, ieškojau tobulėjimo kursų, nuolat mokiausi. Man tikru tramplinu tapo pergalė „Vilniaus fotografijos rato“ festivalio „Namų darbų“ kategorijoje. Tai buvo pirma tokia mano didžioji pergalė, labai netikėta. 

Tai buvo pasakojimas apie Malastovką – vietą, kurioje aš gimiau. Šią temą aš iki šiol tyrinėju įvairiais aspektais.

Tas fotopasakojimas buvo mano diplominis darbas dokumentinės fotografijos „Fotografika“ mokykloje Sankt Peterburge – aš ten mokiausi.

Man labai įdomios asmeninės temos, išjaustos per asmeninę prizmę. Idėja buvo parodyti per save ir kitas merginas, kurios toliau liko ten gyventi, per savo drauges ir pažįstamas permąstyti tapimo suaugusia laiką. Grįžimą atgal, kur užaugai. Manau, kad kiekvieno mūsų gyvenimui daro įtaką vieta, kur žmogus gimė ir augo. To neįmanoma atsikratyti.

 

– Vienas įsimintiniausių tavo sukurtų pasakojimų – „Tarp teisės ir gėdos“ – apie moteris, dėl skirtingų priežasčių pasiryžusias abortui. Kaip gimė ši tema?

– Mane iš esmės labai domina moterų tema ir moteriška patirtis. Pati esu moteris ir man tai labai artima ir nepaprastai įdomu.

Mano mane pagimdė 1987 metais. Ji pastojo kaip tik balandį, kuomet įvyko Černobylio AE katastrofa. Ji tuomet išvyko kelioms savaitėms į Sakartvelą ir nepasidarė aborto. Tačiau ji pasakojo, kad moteris, kurios jau turėjo vaikų, siuntė darytis abortų, nes niekas nežinojo, kokios gali būti pasekmės.

Aš gimiau 1987 metais ir mama po kelių mėnesių vėl pasijuto nėščia. Tuomet jie su tėčiu nutarė daryti abortą. Tai buvo jų abiejų sprendimas, apie kurį jie man papasakojo tik paauglystėje. Aš visą gyvenimą labai norėjau turėti brolį arba sesę, tačiau šeimoje buvau vienturtė.

Todėl, jau tapusi fotografe, nusprendžiau grįžti prie šios temos. Tai tapo impulsu sukurti „Tarp teisės ir gėdos“ pasakojimą.

Dar vienu impulsu tapo tai, kad buvimas moterimi reiškia neišvengiamą susidūrimą su gėdos jausmu. Gimiau Baltarusijos Rytuose, beveik prie sienos su Rusija. Pamenu, kad mama ar močiutė man nuolat kartojo: „tu mergaitė, tu gali pakentėti“. Kūno kultūros pamokose nuolat jausdavau gėdą, kad man auga krūtinė ir reikia kažką su tuo daryti. Moteriškumas Baltarusijoje apima labai daug dalykų, apie kuriuos buvo nepriimta kalbėti net šeimoje. Mano kartos žmonėms nebuvo tokio dalyko kaip lytinis švietimas. Visa tai gaubė nežinia, kuri nuo mūsų tėvų buvo perduodamas mums.

Ši patirtis mane irgi paskatino sukurti šį pasakojimą, nes, kalbant apie abortus, galutinį sprendimą priima moteris. Visa tai vyksta su jos kūnu ir nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip tai paveiks ateityje.

 

– Kai šis pasakojimas laimėjo „fotožurnalistikos Oskaru“ vadinamą „World press photo“ apdovanojimą, koks apėmė jausmas?

Aš šį pasakojimą į konkursą siunčiau du kartus. Visuomet tai pabrėžiu žmonėms, kad jie nenusiviltų, jei kas nepavyksta iš pirmo karto.

Pirmą kartą ji nieko nelaimėjo ir net nepraėjo į antrąjį turą. Antrą kartą siunčiau jau po to, kai šis pasakojimas buvo publikuotas portale „Takije dela“. Ir man pavyko laimėti prizą.

Kuomet kūriau šį fotopasakojimą, tai dariau, nes man „skaudėjo“. Man buvo įdomu kalbėti būtent šia tema. Nesvarsčiau, kiek prizų ji galėtų laimėti.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nemalonu gauti šį apdovanojimą. Tačiau nebuvo taip, kad naktimis sapnuočiau prizus. Tai - tiesiog malonus bonusas.

Kai laimėjau „World press photo“ apdovanojimą, dirbau valstybiniame Baltarusijos laikraštyje „Zviazda“.

Kilo tokia medijos suirutė, nes labai ilgą laiką niekas iš Baltarusijos nebuvo laimėjęs šio prizo. Tačiau mano darbdaviai nežinojo, kuo jis ypatingas ir kas čia tokio. Tačiau iki to laiko, kai atkeliavau į redakciją, mano kolegos jiems išaiškino, kad tai yra labai gerai ir jie mane pasveikino.

https://www.worldpressphoto.org/collection/photo/2020/39653/10/Tatsiana-Tkachova-POS-JJ

Tatsiana Tkachova: Tarp teisybės ir gėdos / Between right and shame (2018-2019) *

 

 

– Kuomet šią istoriją ėmėsi plėtoti „Takije dela“, ji pakito nuo tos pradinės, nieko nelaimėjusios?

– Taip, žinoma. Dirbu su „Takije dela“ jau seniai. Ten dirba labai žymūs fotoredaktoriai – Andrejus Polikanovas, Anastasija SVARCEVIČ, Svetlana Sofjina, Sergejus Karpovas. Jie man labai padeda atsirenkant kadrus, viešinant pasakojimą. Pavyzdžiui, mano istorijos „Veros sezonas“ niekas nenorėjo publikuoti. Tik po to, kai „Takije dela“ ją išpublikavo, ji sulaukė sėkmės, laimėjo konkursuose, buvo spausdinta užsienio leidiniuose. Taip pat buvo su tema apie abortus. Nepaprastai smagu dirbti su tokiais meistrais kaip Andrejus.

 

– Kaip iki rinkimų atrodė fotografo darbas Baltarusijos valstybinei žiniasklaidos priemonei? Kaip jis pakito po jų? Buvo juntamas spaudimas, cenzūra, nurodinėjama, ką fotografuoti, o tiksliau, ko ne?

Iki rinkimų laikraštis „Zviazda“ buvo vienintelė redakcija, kuri priėmė mane į darbą. Taip nutiko, kad po universiteto gavau nukreipimą atidirbti Literatūros muziejuje, ir po to ilgai buvau bedarbė. Nepriklausomos žiniasklaidos priemonės buvo užimtos. Tuo metu dar nebuvau nei kiek žinoma, man reikėjo apmokėti sąskaitas ir pragyventi. Todėl esu dėkinga už man suteiktą galimybę įsidarbinti šiame laikraštyje. 2017 metais man tai buvo išsigelbėjimo ratas.

Iki rinkimų man neteko patirti tokių kompromisų, dėl kurių vėliau būtų gėda. Buvo redakcijos nuomonė. Baltarusijoje spaudos fotografams apskritai nelengva, nes redakcijų reikalavimai ir įsivaizdavimas, kaip turi atrodyti iliustracijos, yra gerokai užstrigęs praeityje.

Jei tai valstybinė žiniasklaidos priemonė – nuotrauka, iliustruojanti straipsnį, būtinai turi būti linksma. O aš visuomet fotografavau taip, kaip maniau esant reikalinga. Dėl to mane vadino „pernelyg jautria aplinkai fotografe“. Jie manęs vis klausdavo, kodėl aš vėl atnešiau kažkokių liūdnų nuotraukų, reikėjo, kad jose žmonės šypsotųsi.

Mano nuotraukas ne visuomet publikuodavo, tačiau kažkaip sugebėdavome sugyventi.

Tačiau jau po rinkimų, kai atėjau į redakciją rugpjūčio 9 dieną ir pamačiau, kad, dar nepaskelbus rinkimų rezultatų, pirmame laikraščio puslapyje puikuojasi Aliaksandro Lukašenkos portretas, man tai pasirodė nepriimtina.

Vėliau, tą savaitę iki rugpjūčio 18 dienos, šalyje vyko beprecedenčiai žiaurumai. Į gatves išėjo daugybė žmonių, surengtas moterų maršas. Buvo atjungtas internetas ir žmonės tiesiog nesuvokė, kas vyksta. Rugpjūčio 8 dieną aš nakvojau Viktoro Babarykos štabe, nes tiesiog negalėjau grįžti namo.

Tuo tarpu visi valstybiniai laikraščiai pirmuosiuose puslapiuose spausdino mergaičių, laikančių arbūzus ir besišypsančių agronomų nuotraukas.

 

– Kas tapo paskutiniu lašu, nulėmusiu apsisprendimą palikti darbą šiame laikraštyje?

– Supraskite, redaktoriai manė, kad vietoje oficialiosios valdžios pozicijos, – kad į gatves protestuoti išėjo teroristai – spausdindami agronomų nuotraukas, jie eina prieš srovę ir taip protestuoja. Jiems tai atrodė pakankama.

Aš ir kiti kolegos manėme kitaip. Todėl rugpjūčio 13 dieną aš, kartu su kitais kolegomis, parašėme ir laikraštyje išplatinome viešą pareiškimą, kad „Zviazda“ redakcija nepalaiko smurtinio susidorojimo su protestuotojais, žmogiško orumo žeminimo. Jis buvo išspausdintas.

Norėjome streikuoti, reikalaudami, kad mums leistų dirbti, vadovaujantis Baltarusijos medijų įstatymu, kuris sako, kad žiniasklaida negali būti monopolizuota ir privalo išlikti objektyvi. Daugiau nei pusė redakcijos palaikė ir pasirašė šį reikalavimą.

Už tai pas mus iš prezidento administracijos buvo atsiųsta funkcionierė Olga Špilevskaja. Ji mums pasakojo, kad mes patys nežinome, ką darome, esame tik pėstininkai svetimame žaidime. Vėliau ji pasakė: „Jūs juk suprantate, kur dirbate, jei nepatinka – eikite lauk“.

Bent jau man asmeniškai niekas negrasino. Manau, dėl to, kad aš visuomet sakau, ką galvoju. Galbūt tiesioginių grasinimų nebuvo, kad nepapasakočiau to plačiau.

Tačiau žinau, kad jau kitą dieną dauguma kolegų atšaukė savo parašus po reikalavimu.

Reikia pabrėžti, kad „Zviazda“ buvo leidžiamas baltarusių kalba, o A. Lukašenka nelabai to mėgsta. Tad ir iki rinkimų nebuvome jo favoritais, negaudavome didelio finansavimo.

Visa ši istorija perpildė kantrybės taurę ir aš padėjau pareiškimą.

 

– Tuo metu išėjai į niekur. Jautei, kad laimėjusi tokį prestižinį konkursą, rasi darbą kitur, nepaisant visų incidentų su valdžia?

– Ne, tikrai ne. Juolab, kad kito darbo man niekas nepasiūlė. Sulaukiau pasiūlymų bendradarbiauti iš kitų žiniasklaidos priemonių, kvietimų fototografuoti ir parduoti nuotraukas kelioms užsienio redakcijoms. Tačiau tai buvo projektai, ne pastovus darbas.

 

– Tuomet nusprendei bandyti laimę užsienyje?

– Aš ir anksčiau turėjau planų pakeisti gyvenimą, galbūt šalį, dar iki rinkimų Baltarusijoje. Tačiau po rinkimų jau tapo aišku, kad nebegalėsiu tęsti darbo. Tad viskas taip ir susiklostė.

Jaučiau, kad Baltarusijoje jau pasiekiau visko, ko norėjau. Supratau, kad norėčiau žengti toliau, praplėsti akiratį.

Dar iki rinkimų Baltarusijos žiniasklaidoje buvo daugybė problemų. Todėl norėjau išvykti.

 

– Ar planuoji grįžti?

– Tiesą sakant, ne. Norėčiau turėti galimybę kartais trumpam atvykti į Baltarusiją fotografuoti ir vėl išvažiuoti.

Norėčiau gyventi ten, kur žmogaus gyvybė – reikšmingas ir svarbus dalykas. Šalyje, kur darbdaviai vertina idėjas, įdėtą darbą, pastangas.

 

– Pastaruoju metu Baltarusijoje vyksta labai daug išpuolių žurnalistų atžvilgiu – buvo uždarytas nepriklausomas naujienų portalas tut.by, jėga nutupdytas lėktuvas, iš kurio ištrauktas ir suimtas „Telegram“ kanalo NEXTA pradininkas. Ar daug kolegų ketina pasekti tavo pavyzdžiu ir išvykti?

– Manau, kad, ypač po šių įvykių, išvažiuos dar daugiau žurnalistų. Žinau, kad kai kurie jau gailisi iki šiol to nepadarę.

Nes dabar Baltarusijoje galima patekti į kalėjimą už bet ką – fotografiją, užrašą „išeik“, net baltai raudonus marškinėlius. Tai labai rimti dalykai. Jei reikėtų rinktis, tarp to, laikys mane kas didvyre, ar aš liksiu gyva – aš renkuosi likti gyva.

Man dabar 34 metai ir aš noriu gyventi dabar. Kai nuolat būni „apkasuose“, emociškai ta nuolatinė įtampa ir baimė yra nepakeliama. Tai veikia tave ir kaip žurnalistą, ir kaip žmogų.

Vienas dalykas, kuomet žurnalistas atvyksta į konflikto zoną – jis fotografuoja, jaučia pavojų, tačiau žino, kad grįš namo, kur saugu. Tačiau visai kas kita nuolat tame gyventi.

Pastaruoju metu prisimenu Svetlanos Aleksejevič žodžius iš paskutinio jos interviu, kur ji sakė, kad kuomet sėdi apkasuose – matai tik taikinį. O mano profesija visgi numato tai, kad vaizdas turėtų būti platesnis nei taikinys. Kad aš matyčiau pasaulį objektyviai, iš skirtingų pozicijų.

Manau, kad kolegos žurnalistai turėtų pasinaudoti proga ir išvykti iš Baltarusijos, nes galimybės dirbti nėra ir jos nebus.

Tut.by – puikus to pavyzdys. Man visuomet sakė, kad jų niekada nelies, nes daugiau nei 20 metų nelietė. Taip, jų nelietė, tačiau tai buvo ne dėl laimingo atsitiktinumo, o dėl tam tikrų priežasčių.

Baltarusijoje šiaip sau nieko negali būti. Manau, kad tai buvo savotiškas kompromisas. Tai jokiais būdais nėra kaltinimas tut.by, tačiau tokia realybė. Jie labai daug ką reiškė Baltarusijai ir darė labai didelį darbą. Tačiau, esu tikra, kad buvo kompromisų.

Nežinau, kokia ateitis laukia Baltarusijos žurnalistikos, tačiau kol kas visa tai atrodo kaip Šiaurės Korėja ir aš neįsivaizduoju, kaip galima dirbti tokiomis sąlygomis.

 

– Tavo fotografijos persunktos labai jautriu vietos konteksto suvokimu. Tačiau šiuo metu gyveni Vokietijoje. Ar teko dėl to performatuoti savo braižą, keisti kryptį?

– Fotografija tai tokia kalba, kuri bus suprantama bet kurioje pasaulio vietoje. Žinau daugelį fotografų, kurie gali dirbti tik tam tikruose taškuose. Jiems tas kontekstas labai svarbus. Mano nuomone, istorijas galima rasti visur – ir Vokietijoje, ir Filipinuose. Nesvarbu. Jei turiu su savimi fotoaparatą, man įdomu išbandyti kažką naujo – mesti sau iššūkį, išeiti iš komforto zonos. Esu atvira pasauliui – neriboju savęs.

Pavyzdžiui, abortų tema yra suprantama moterims visame pasaulyje. Arba kaip tik – nesuprantama. Tačiau ji nepalieka abejingų.

Žinoma, viskas keičiasi ir turėsiu iš naujo pereiti tam tikrą kelią. Esu tam pasiruošusi.

 

Kalbino MArgarita Vorobjovaitė

 

* Tarp teisybės ir gėdos (2018-2019)

Prieš dvejus metus sužinojau, kad mano mamai buvo padarytas abortas. Pradėjau klausinėti. Mama pasakojo nenoriai, beveik šnabždėdama. Žodis „abortas“ daugeliui Baltarusijoje yra tabu. Bandoma arba išvis jo vengti, arba pakeisti kitu žodžiu. Beveik niekas nesidalija detalėmis ar net nepripažįsta, kad turėjo tokios patirties.

Abortai Baltarusijoje nėra draudžiami, tačiau 100 gimimų tenka 23,5 aborto. Maždaug 40 proc. moterų nutraukia nėštumą dėl ekonominių priežasčių.

„Tarp teisybės ir gėdos“ yra pasakojimas apie moteris, kurios nusprendė daryti abortą dėl skirtingų priežasčių. „Nerodyk mano veido, gali fotografuoti mano nugarą“, – vienos iš dalyvių sąlygos. Beveik niekas nenorėjo rodyti savo veido. Abortų tema yra ne tik apie pasirinkimą gimdyti ar ne, bet ir apie vyro ir moters santykius, apie moteriškumo sąvoką Baltarusijos visuomenėje.

* Between right and shame (2018-2019)

Two years ago, I learned from my mother that she had an abortion experience in her past. I began to ask her. Mom spoke reluctantly, almost in a whisper. Abortion” is a taboo word for many women in Belarus. They try either not to pronounce it or replace it with another word. Almost none of the women in the country do not even admit to themselves that they have such experience.

In Belarus, abortion is not prohibited. According to the Ministry of Health, in 2016, 27,467 abortions were made. In Belarus, there are 23.5 abortions per 100 births. Approximately 40% of women interrupt pregnancy for economic reasons. According to the latest changes in the law, the doctor may refuse to have an abortion. Every year there are weeks without abortions in Belarus. The chief freelance obstetrician-gynecologist of Minsk offered to consider the issue of depriving commercial medical centers of licenses for pregnancy terminating. In the city of Logoisk, all doctors refused to carry out abortions even when there were legal grounds for doing so.

In clinics appeared pre-abortion consultations. But in most cases a woman could not receive psychological assistance in those rooms in order to meet the right for her decision. A woman is pressured and persuaded to give birth. There are not special groups in which women could experience both hypothetical abortion and its consequences.

The project tells several women stories who chosed abortion as an option according to different reasons. “I allow you to shoot my back - no need to shoot my face” – only under this condition one of the heroines agreed to participate in the project. Almost all women took painfully even the very probability of face showing. Each of them has her own history, which she will live and experience throughout the whole life: the Chernobyl tragedy, a violence case, an early pregnancy occurrence, a difficult birth episode, an life threatening illness happening, fear of loneliness, an experience of husband cheating or an accident of material difficulties.

For them, participation in a project is an opportunity to summarize their experiences and be heard. The topic of abortion is not only about choosing to give birth or not. This is about how women and men are building their relations in the country, this is about the real women status in Belarusian society.