Vidmantas Balkūnas: „Man patinka stebėti ir mokytis iš narkomanų, valkatų, ir iš diplomatų ar verslininkų.“


(Vidmantas Balkūnas)

Interviu ciklas su žymiais šalies fotožurnalistais skirtas pristatyti visuomenei „žmones už kadro“ bei leisti labiau suprasti ir pajausti kokią nematomą misiją jie vykdo. Kuo gyvena ir kaip mato supantį pasaulį tie, kurie jį kasdien fiksuoja ir perteikia tūkstančiams žiniasklaidos vartotojų?

Mes klausime visko: nuo to, kokią įrangą jie naudoja iki to, ko niekada nesutiktų fotografuoti.  Pasakosime įtraukiančias fotožurnalistikos kasdienybės istorijas bei aiškinsimės, kokia ateitis laukia profesionalios spaudos fotografijos Lietuvoje ir už jos ribų. 

Vidmantas Balkūnas:

  • Tavo trumpa biografija, kur gimei, užaugai. 

Gimiau ir kurį laiką „valkatavau“ Varėnos kraštuose. Buvau iniciatyvus, tačiau ne pats mieliausias mokinys mokykloje. Iki šiol dešimtmečius savo kėdėje sėdinti mokyklos direktorė į mane nenori žiūrėti. Vėliau bandžiau studijuoti įvairiose aukštose mokyklose, tačiau nieko taip dorai ir nebaigiau. 

  • Nuo ko pradėjai ir kaip atradai fotografiją? Fotožurnalistiką? 

Fotografiją atradau kai man buvo kokia 11-12 metų. Prieš keletą dienų kaip tik aplankiau vietą, kurioje spaudžiau pirmuosius kadrus su “Smena”. Kai pagalvoji nuo to laiko praėjo kone ketvirtis amžiaus…  Vėliau standartiškai perėjau visus privalomus apparatus ir etapus – Smeną pakeitė, FED’as, tada atėjo eilė Zenitams, pirmosioms skaitmeninėms muilinėms, pusiau  profesionaliems, veidrodiniams ir po daugybės aparatų atėjau iki dabartinio - Canon EOS5 D Mark III. 

Su fotožurnalistika susidūriau anksti.  Jau būnant 14 metų pirmosios nuotraukos pradėjo rastis vietinėje spaudoje. Kiek pamenu, honoraras tada už vieną nuotrauką būdavo maždaug apie 40 dabartinių eurocentų. 

Po to daugiau kaip dešimtmetį vienaip ar kitaip bendradarbiavau su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis, rašydamas straipsnius ir publikuodamas įvairius fotoreportažus, tačiau niekad nebuvo kilusi mintis, kad galėčiau dirbti fotožurnalistu. 

O tokia proga pasitaikė, kai nužudė “Lietuvos ryto” fotografą Viktorą Kapočių. Dienraščiui skubiai reikėjo fotografo. Atėjau dirbti į jo vietą realiai nieko nenutuokdamas apie tikrąją spaudos fotografiją. Tačiau nuo pat pirmosios darbo dienos, tai tapo mano neatskiriama gyvenimo dalimi. O dar tiksliau – gyvenimo būdu. 

  • Kokia yra ta akimirka, kai supranti, kad nori dirbti būtent spaudos fotografu. Ne vestuvių, ar studijos, kur tikrai saugiau, ir "duonos kąsnis" neretai sotesnis? 

Niekad net nesvarsčiau rinktis kito fotografinio kelio, nei fotožurnalistika. Tai tikrai nėra darbas kiekvienam. Taip, iš šalies žiūrint jis yra kupinas romantikos, žavesio, nuotykių ir nenuspėjamo laiko planavimo. Realybėje tą pamėgti gali retas. 

Buvo nemažai jaunų fotografų, kurie prašė padėti jiems tapti fotožurnalistais. Jie buvo paskendę karo ir nuotykių fotografijos romantikoje. Tačiau vos gaudavo nors kiek sudėtingesnį darbą ir suprasdavo kiek reikia atiduoti savęs, laiko ir energijos reportažui ar istorijai – grįždavo, padėkodavo ir toliau fotografuodavo madą, moteris ar reklamą. 

Dalis dabar yra perspektyvūs savos srities atstovai. Kopia pripažinimo laiptais ir džiaugiasi gyvenimu. Tiesiog fotožurnalistika yra išskirtinis fotografijos žanras, kuris reikalauja labai daug, bet atsilyginti gali nebent potyriais, emocijomis ar bičiuliais. Milijonieriumi čia netapsi ir ramaus gyvenimo nepagyvensi. Tačiau tas nuolatinis judėjimas ir nauji potyriai mane būtent ir traukia. 

  • Kas yra/ buvo tavo Mokytojas iš didžiosios M ir kodėl? 

Nesivaikau idealų ir neseku kažkieno pėdomis. Nėra šventų žmonių. Iš vieno pasiimi vieną savybę, iš kito – kitą. Man patinka stebėti ir mokytis iš narkomanų, valkatų, ir iš diplomatų ar verslininkų. Vienas jų turi patirtį išgyventi gatvėje, kitas – kaip suktis tarp turtingų ir įtakingų žmonių. O fotožurnalistui reikia visų įmanomų patirčių. 

Iš žmonių, kurie mane paveikė, isškirti norėčiau tik Romą Dabruką. Būtent jis man vienu metu atspardė užpkalį taip, kad nebijočiau keliauti po karštus taškus. Pats būdamas rimčiausias Lietuvoje karo operatorius pirmuosius kartus padėjo savo patarimais ir kontaktais. Mokė kartais, net tiesiogine prasme, vedžiodmas už rankos per riaušes ir rodė kur yra saugu, kur nestovėti, kaip slėptis nuo snaiperių ir kada laikas perduoti informaciją redakcijai. 

Tačiau realybėje turi mokytis kiekvieną dieną. Kasdien analizuoti savo veiksmus, klaidas ir bandyti tapti geresniu. 

  • Pastaruoju metu, stiprus tavo darbo naratyvas - prekyba narkotikais. Keliesi naktį, važiuoji į reidus, fiksuoji visa tai. Kodėl būtent tame šiuo metu jauti savo misiją? 

Suprantu, kad klausimas greičiausiai sukasi apie policijos reidus į naktinius klubus ieškant narkotikų? Tai tikrai nėra mano misija. Bent jau tokia, kokią įsivaizduoja daugelis mano oponentų. Jeigu aš ir turiu savo misiją, tai nebent tokią, kad parodyti visuomenei vaizdus ir perteikti pasakojimus iš ten, kur statistinis skaitytojas niekad nepateks ir neišgyvens to jausmo. 

Kalbant apie Lietuvą, viena tokių temų yra Vilniaus čigonų taboras – heroino gariūnai. Dirbu ten jau penketą metų ir vis atrodo, kad per mažai, kad reikia daugiau sužinoti, užfiksuoti, pajausti ir perteikti… Mes skaitome ir matome tik mažą ledkalnio viršūnę, o ten ištisas pasaulis su savo neigiamais ir teigiamais dalykais. Čigonai yra labai įdomi tauta ir daugybėje situacijų net jų filosofija ir gyvenimo būdas man priimtini. Deja, tikrųjų tradicijų ir gyevnimo būdo dabartiniame Kirtimų tabore visiškai nebeliko. Viską sunaikino prekyba narkotikais. 

Aš netrokštu postringauti  apie geopolitines problemas ar pasaulio ateitį. Nors tą realiai darau. Tik per savo nuotraukas. Man įdomiausia užfiksuoti ir tekstais perteikti paprastų žmonių, savo ar nesavo noru atsidūrusių pavojingose ir sudėtingose situacijose būtį. Tai gali būti karys priešakiniuose apkasuose, ar speleologas jau savaitę laiko gyvenantis kilometro gylyje po žeme. Į tokias vietas reitai kas užklysta, o man tai patinka. Patinka iššūkiai sau. 

Patinka fiksuoti ir užmirštą kaimo gyvenimą, tai, kas seniau buvo kasdienybė, o dabar jau retas paauglys yra savo akimis matęs kaip skerdžiama kiaulė ar pelkėse renkamos spanguolės. Kaip iš drevių kopinėjamas medus ar verdama naminė degtinė. 

  • Kokia, tavo nuomone, spaudos fotografijos ateitis pasaulyje, kur dauguma apsišarvavę aukštos kokybės kameromis mobiliuosiuose telefonuose? Ar turi vietos profesionali fotografija šiandien, kai pasaulinio lygio leidiniai spausdina buitinių liudininkų nuotraukas viršeliuose, tik dėl to, kad jie pačiame epicentre atsidūrė pirmieji? 

Mano manymu, kad viskas jau gana stabiliai atsistojo į savo vietas. Plačiai paplitę telefonai padaro daugybę nuotraukų. Kartais jų savininkai atsiduria tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Tačiau tai vargiai pakeis tikrąją fotožurnalistiką. Telefonai užpildo tik dalį vienos iš spaudos fotografijos sričių – naujienų ir įvykių fotografiją. Tai gali būti avarijos, gaisrai, katastrofos. Ir  šie kadrai patenkina tik dalį žiniasklaidos poreikių iš įvykių. Tačiau visuomet liks temos ir nuotraukos, kurioms neužtenka tik atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Ir tokių iki šiol yra bene didžioji dauguma.             

Ką darytum gyvenime, jei nebūtum fotožurnalistu? 

Dažnai pamąstau ką veikčiau, jeigu netekčiau darbo. Man pačiam atsakymas gana aiškus – eičiau gyventi į kaimą, auginčiau keletą gyvulių, skaityčiau knygas ir mėgaučiausi ramybe. Tik nežinia po kiek laiko vėl pradėčiau ilgėtis fotožurnalistikos judesio, neplanuotų lakstymų ir bendravimo su žmonėmis… 

Kaip pajauti, kad pagavai TĄ kadrą. Akimirką, kuri papasakoja viską, ką norėtum pasakyti? 

TĄ kadrą pamačius nė akimirkos neabejoji. Tokiu momentu nustoja egzistuoti aplinkinis pasaulis. Viskas pranyksta. Nelieka garso, žmonių, pavojaus, aplinkinio pasaulio suvokimo… Tu matai siaurą ruožą prieš akis ir spausdamas mygtuką Bandai pasiekti tobulybę… Kartais tai pavyksta, o kartais – ne. Parsineši namo ir matai, kad kažko nesugebėjai tą akimirką padaryti, nesugebėjai susiorientuoti. Trūksta kažko iki tobulybės. Ir tada pradedi analizuoti. Gerai jeigu pavyksta suprasti kur buvo klaida. 

Kaip tu matai pasaulį aplink? Ką pirmiausiai pastebi, atvykęs į užduotį ar naują vietą? Ar sugebi atsipalaiduoti, tarkim, leisdamas laisvalaikį be fotoaparato, ar vis gi “praleistų kadrų” galimybės trukdo? 

Pradžioje matydavau jį nuotraukomis. Čia gražus kadras, čia… Dabar man įdomiau žmonės ir jų istorijos. Jau nebegalvoju, kad “gražus” kadras. Dabar mintis būna, kad “būtų įdomu padaryti istoriją apie tai”. Pirmiausia išjausti ir suprasti ir tik tada  fiksuoti. 

Kartais atrodo, kad fotožurnalistika ir jos istorijos yra kažkuo panašios į pažintį su moterimis. Paaugliams norisi visas sutiktas gražias merginas iškart nusitempti į lovą. Iškart. Vėliau su laiku ateina noras pažinti moterį ir tik tada galvoti apie santykius. 

Manau, kad dauguma fotožurnalistų savo karjeros pradžioje kaip tie paaugliai nori fotografijų čia ir dabar. Vėliau po truputį ateina suvokimas, kad nereikia niekur skubėti darant istorijas. Pirmiausia reikia susipažinti, pažinti norimus fotografuoti žmones ir suvokti ar tas pirmas įspūdis yra teisingas. O tada neskubant “užmegzti rimtus santykius” – atspindėti istoriją iš gilumos. Lėtai ir neskubant. 

Klausimas banalus, tačiau kokią įrangą naudoji? Tau išvis svarbu įranga kaip priemonė? 

Visą savo karjerą fotografuoju Canon. Tiesiog taip netyčia nutiko. Įpratau ir prilipo prie rankos. Nemanau, kad įranga daug lemia. Taip, ji vaidina svarbų vaidmenį tam tikrose situacijose. Tačiau nusipirkęs brangią įrangą netampi geru fotožurnalistu. Esu sutikęs fotogafų, kurie susipirkę pačią naujausią įrangą, tačiau panašu, kad jiems tiesiog “neskirta”. Kiti, tuo tarpu, su telefonais padaro kadrus, kurių aš pavydžiu… 

Mano reikalavimas technikai paprastas – būti tvirtai ir atspariai. Tiesiog darbo sąlygos neretai būna tokios, kad turėsi du pasirinkimus. Gali arba fotografuoti, arba privalai saugoti techniką. Man labiau patinka fotografuoti. 

Geras fotožurnalistas privalo mokėti būti nematomas? 

Geras fotožurnalistas darbo metu turi būti nematomas, tačiau negali būti pilkas po jo. Fotografavimas kaip techninis procesas fotožurnalistikoje, mano manymu, tėra maždaug 20 proc. darbo. Pagrindinis uždavinys – surasti istorijas, jų herojus, su jais susipažinti, įkalbinti ir prisijaukinti. O vėliau jų nepavesti ir neišduoti. Ir šioje vietoje prasideda psichologijos menas. 

Manau, kad ruošiant žurnalistus ir fotografus mokymo įstaigose daroma didelė klaida neskiriant šiai temai praktiškai jokio dėmesio. Liežuvis, o ne akis yra pagrindinis fotožurnalisto darbo įrankis. Reikia mokėti susipažinti, įgilinti santykius, juos tęsti. Tu turėti draugų ir bičiųlių įvairiausiuose sluoksniuose. Ir ne dirbtinų, o tikrų. Tuos kuriuos džiaugtumeis pamatęs. 

Bendraujant su skirtingais žmonėmis ateina platesnis pasaulio suvokimas. Tarkim, elgetos nebeatrodo likimo nuskriausti žmonės, o patys sąmoningai pasirinkę savo gyvenimą. Jiems nereikia pagalbos. Tai tiesiog jų gyvenimo kelias ir būdas. Bet tai suvoki tik išklausęs juos, socialinius darbuotojus, žmones, kurie jiems aukoja, medikus, policininkus ir t.t. 

Buvai atsidūręs situacijoje, kuri taip sukrėstų, kad nebegalėtum pakelti fotoaparato? 

Buvo situacijų, kai būdavo sunku po visko. Tarkim, kai kartą paryčiais namo grįžau iš policijos reido po taborą. Nors atrodo buvau matęs įvairių čigonų ir narkomanų gyvenimo kampų ir atsapalvių, tačiau tąkart, jau švintant, atsisėdau virtuvėje, atsidariau butelį alaus ir kone vienu mauku išgėriau. Niekaip negalėjau atsikratyti jausmo tartum ant viso kūno būtų priplipęs purvas. 

Jaučiausi kaip išprievartautas. Sėdėjau prie blankios šviesos, galvojau apie šalia miegančius artimus žmones ir galvojau – po velnių, kaip mes visi gerai ir laimingai gyvenam…  Kaip dažnai to nesuprantam. Ir kuo daugiau matai visokio šūdo gyvenime – tuo labiau pradedi vertinti tai, ką turi. 

Daugelis pasaulį matome juodą arba baltą. Taip labai paprasta gyventi – geras / blogas. Tačiau, kai supranti, kad viskas yra dažniausiai pilka – būna šokas. Po kurio laiko pripranti, kad nėra geriečių / blogiečių kaip ir viskas kas nutinka turi savo gerąsias ir blogąsias puses.  Pradedi į pasaulį žiūrėti objektyvesnėmis akimis. 

Turi moralines nuostatas, na, apie ką iš anksto gali pasakyti: to niekada nefotografuosiu? 

Šią akimirką sunku pasakyti ar yra kadras, kurio nefotografuočiau. Dabar atrodo, kad nėra tokio. Mano manymu viską reikia fotografuoti. Sakyčiau, kad aš iš tos kategorijos fotografų, kurie fiksuoja, kai kiti nuleidžia savo kameras – kai motinos gedi savo žuvusių vaikų, kai gaivinami žmonės, vyksta nelaimės. Žmonės tokiais momentais būna tikri. Jų rodomos emocijos nesuvaidintos. 

O kalbant apie moralines nuostatas, manau, kad spaudos fotografija Lietuvoje tapo iškreiptai pseudo politkorektiška. Redakcijos uždraudė publikuoti  nuotraukas, kuriose matosi kraujas, sužeisti žmonės, vaikai, invalidai ar net skerstuvės.  Ant suoliuko kaime geriančio alkoholiko negalima rodyti, nes matosi jo veidas ir alkoholio etiketė, elgetaujančio vaiko be „bliuro“ negalima rodyti, nes tai gali pakenkti jo ateičiai. Vaikų lavonus iš Turkijos paplūdimio mes mielai dedame į pirmus puslapius, tačiau dėl lietuviškų krikštynų, kuriuose šventinamas nuogas kūdikis kyla didelių “moralinių” problemų… 

Lietuvoje fotožurnalistikai, kurios tikslas parodyti tikrą gyvenimą, uždėti antrankiai. Draudžiama daugybė dalykų prisidengiant politkorektiškumu, o rodomas gyvenimas tampa vis labiau iškreiptas. 

Dauguma spaudos fotografų be užuolankų sako, - su fotografais gali gyventi tik šventieji. Karo fotografų atvejų situacija dar aštresnė, - nesenai išėjęs Stainlei Greene viename interviu sakė, - visi mano pažįstami karo fotografai skiriasi. Parodykite man stiprią tokio žmogaus šeimą ir aš jums duosiu medalį. Kaip yra tavo atveju? Gali pasakyti, kad moki derinti darbą ir asmeninį gyvenimą? 

Pritariu Stainlei Greene. Tačiau apie savo asmeninį gyvenimą aš nekalbu