Straipsnis

Šiais laikais kalbėti apie etiką fotožurnalistikoje nėra paprasta, nes visos aiškios gėrio ir blogio, melo ir teisingumo kategorijos paskendo bendrame vaizdų sraute, paradoksalioje šiuolaikinio vaizdo prigimtyje. Net garsusis semiotikas Umberto Eco sutrikęs savęs klausia: kodėl anksčiau valstybės gyvenimui kenksmingas žinias ar vaizdus platinęs asmuo būdavo tiesiog sušaudomas, o dabar tokias žinias masiškai platina visa žiniasklaida ir nebėra jokios reakcijos? U. Eco stebino tai, kaip entuziastingai Vakarų žiniasklaida įvykdė Osamos bin Ladeno planą bokštų dvynių  sugriovimą padaryti matomiausiu teroro reginiu.

Pasak jo, žiniasklaida padovanojo O. bin Ladenui milijardus dolerių vertos nemokamos reklamos, nes kiekvieną dieną tarpusavyje įnirtingai konkuruodamos žiniasklaidos priemonės rodė vaizdus, kuriuos jis sukūrė būtent tam, kad visi juos pamatytų: jie buvo skirti vakariečiams, kad jie drebėtų iš baimės ir bejėgiškumo, ir jo sekėjams fundamentalistams, kad jie turėtų kuo didžiuotis. Ne aukų skaičius rūpėjo O. bin Ladenui,  o jo sukurto reginio tiražo masiškumas.

Šioje situacijoje atskiras individas ar fotožurnalistas lieka už asmeninio moralinio pasirinkimo ribų. Jo galimybę rinktis sunaikina sistema, paradoksali šiuolaikinio vaizdo prigimtis, kurioje slypi ir informavimas, ir užslėptas sadizmas, komercija ir pramoga, cinizmas ir žmogiškas jautrumas. Ištrūkti iš tokių gniaužtų nėra paprasta – reikia daug valios ir asmeninio praregėjimo. Kaip tai galėtų atrodyti?

Noriu pasidalyti su jumis viena labai pamokama istorija, kai toks praregėjimas įvyksta ir fotožurnalistas atsisako dalyvauti didžiajame vaizdų gaminimo spektaklyje, nes vieną akimirką supranta, kad jau yra praradęs save, palaidojęs savo žmogišką tapatumą po savo paties sukurtomis karo vaizdų šūsnimis.    

Prisimenate kraupias britų fotožurnalisto George'o Rodgerio amerikietiškam LIFE žurnalui sukurtas nuotraukas, kuriose jis pirmas 1945 metais užfiksavo pragariškus ką tik išvaduotos Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklos vaizdus?

Raiškiose, „faktografinėse“ nuotraukose – lavonų stirtos, žmogiškumo pavidalą praradusios merdinčios, išbadėjusios žmogystos, tarp jų besiblaškantys dar uniformuoti SS prižiūrėtojai. Vokiška mirties fabriko tvarka ir nyksmo chaosas, išsivadavimo džiaugsmas, ore tvyranti beprotybė, abejingumas ir išsekimas šiose fotografijose skleidžia nepakeliamą nužmogėjimo, anapus gėrio ir blogio atsidūrusio pasaulio absurdo realumą.

Ką tokioje aplinkoje turėjo patirti G. Rodgeris? Paklaustas, kad turbūt jis gyvenime matė kur kas daugiau žiaurumų ir siaubo negu šiose fotografijose ir kaip tai palietė jį asmeniškai, kaip  atsispindėjo jo gyvenime, G. Rodgeris iš karto pareiškė, jog jam niekada nebuvo įdomu fotografuoti karo baisumus: „Visas tas kraujas, išvirtę viduriai – tai ne mano stilius. Bet kai pats būni kare, nesusimąstai, kaip tai veikia tave asmeniškai. Vis dėlto pokyčiai nepastebimai vyksta. Praregėjimas įvyko, kai buvau Bergeno-Belzeno konclageryje. Penkerius metus būdamas kare aš iki tos akimirkos nesupratau, kaip negrįžtamai karas mane pakeitė. Ir štai čia aš sau pasakiau: viskas, gana, reikia sustoti. Laimė, karas kaip tik tuo metu baigėsi ir daugiau jo baisybių man nebereikėjo fotografuoti. Aš po to niekada daugiau nebuvau kare, nedalyvavau kaip fotografas jokiuose karo įvykiuose. Robertas Capa, deja, pasirinko kitą kelią, jis išvyko į kitus frontus pasitikti savo mirties.

Bet svarbiausia buvo ne tai, kad aš fotografavau karo veiksmus. Svarbiausia buvo tai, kas įvyko mano paties viduje. Kai Bergene-Belzene susivokiau galvojantis tik apie tai, kaip parinkti gerą kadro kompoziciją, nors aplink mane buvo 4 000 sumaitotų, yrančių lavonų ir daugybė badu mirštančių išsekusių žmonių, o aš žiūrėjau į juos ir galvojau tik apie tobulą kadrą, tuomet pagaliau supratau, kas iš tikrųjų atsitiko su manimi.

Aš pamačiau save iš šalies šitame konclageryje kaip SS prižiūrėtoją, kuriam visa tai, kas vyksta aplink, yra visiškai vienodai, jis visiškai abejingas tam nužmogėjimo siaubui, tvyrančiam konclagerio ore, jam tai – paprasta kasdienybė. Nuo tos akimirkos iš karto nustojau fotografuoti karą ir niekada daugiau prie šios temos negrįžau.“

Tai klasikinės fotožurnalistikos amžius, kai humanistiniai idealai buvo ne tuščia retorika. Pajutęs, kad praranda žmogišką ryšį su fotografuojamais nelaimėliais, kad į pasaulį pradeda žiūrėti mašinaliai – kaip fotoaparato objektyvas, fotografas atsisako gaminti vaizdus, nes jaučia, kad jais demoralizuos jau kitus, ne tik save.

Šiam fotografui nesvarbu visuomenės informavimo siekis, jeigu jis pats nebėra tapatus sau, jeigu praranda dvasinę, emocinę savo paties savastį. Juk jokie abstraktūs tikslai nepateisina susvetimėjimo su savimi.

Dabartiniame karo fotožurnalistikos kontekste susidurti su tokia savirefleksija būtų nepaprastai sudėtinga. Šiuolaikiniame pasaulyje toks abejojimas savimi sugriautų visą žiniasklaidos sistemą, konkuruojančių vaizdų industriją, būtų pražūtinga fotografo karjerai.

G. Rodgeris savo vaizdais kovojo už geresnį ir žmogiškesnį pasaulį. Kai pajuto, kad tokioje kovoje pats prarado žmogiškumą, iš karto iš jos pasitraukė, nes suprato, kad jo veikla neteko jokios prasmės, jis pats prarado tai, ko siekė.

Šiuolaikinis karo žurnalistas gali būti palyginamas su samdomu kariu, kuriam svarbiausia laimėti mūšį, grįžti iš jam svetimos šalies karo lauko su kuo gausesniu laimikiu, o ne svajoti apie pasaulio išgelbėjimą nuo blogio. Todėl jam G. Rodgerio patirta dvasinė sumaištis ir moraliniai išbandymai negresia.  

Kaip G. Rodgeris motyvavo savo, kaip karo fotografo, veiklą iki minėto moralinio lūžio? Įdomu tai, kad jis savo veiklos prasmę matė įvairiausiais aspektais, net karo ekonomikos atžvilgiu. Paklaustas, kaip konkrečiai jis savo fotografijomis galėjo daryti įtaką karo eigai, fotografas atsakė, kad suvokė, jog užsiima labai prasminga veikla, nes kaip britas fotografavo karo baisumus amerikietiškam LIFE žurnalui, o britų kariuomenei buvo labai reikalinga amunicija, šaudmenys, pinigai. Anglijos frontui buvo reikalinga viskas, ką tuo metu turėjo Amerika.

G. Rodgeris turėjo unikalią galimybę parodyti milijonams LIFE žurnalo skaitytojų amerikiečių, kaip ir kodėl leidžiami jų paaukoti pinigai. Kaip sakė fotografas, „aš tikrai jaučiau, kad būdamas tankistas ar lakūnas nebūčiu tiek daug nuveikęs pergalės labui, kaip veikdamas amerikiečių visuomenę savo sukurtais fotografiniais vaizdais“.

Tačiau po minėto dvasinio lūžio fotografas visiškai nusisuko nuo karo vaizdų. Jam prireikė kelerių metų, kad vėl sugrįžtų prie fotografijos, prie mėgstamų afrikietiškų motyvų. Fotografas jau tuomet suprato, kad jo sukurti prievartos vaizdai paradoksaliai sunaikina galimybę pamatyti, suvokti ar pajusti skausmo begalybę, fizinės kančios esmę. Kad vietoj svarbiausios patirties apie žmogiškos būties ribas mes gauname fotografinę abstrakciją, kurioje miršta ir pati fotografo siela.

Kaip sako Susan Sontag savo garsioje knygoje „Apie fotografiją“, mirties ir kančios vaizdai fotografijoje tampa emocinės spekuliacijos forma, o tai devalvuoja moralinį mirties ir kančios turinį. Nuotraukose perteikiamų baisumų akivaizdoje mūsų gailestis ir užuojauta netenka galios ir pasiklysta abstrakcijose.

Toks jausmų atbukimas stebint mirties vaizdus turi dar vieną svarbų aspektą – fotografinis kančios vaizdavimas susijęs su fizinio skausmo supaprastinimu. Mes žiūrime į fizines kūno kančias, bet nejaučiame jų. Skausmo stebėjimas nutolina jo patyrimą. Tai ne gyva situacija, o tik momentinis vaizdas, jis neturi tęstinumo laike, o skausmas visada tęsiasi, jis vyksta tikrovėje kaip pati akivaizdžiausia gyvūniška patirtis.

Kančios aštrumo esmė –  negalėjimas jos išvengti, apeiti, ji tiesiog tęsiasi. O tai visiškai  priešinga kančią perteikiančio vaizdo statikai. Kančioje nėra jokios priebėgos, fizinė kančia totali ir begalinė, ji nežino ribų. Todėl ji yra žmogiškos būties išbandymo ir pažinimo sąlyga. Tačiau fotografija naikina šį humanistinį skausmo patirties pagrindą taip pat, kaip naikina ir mirties suvokimo galimybę, ją atitolindama ir suabstraktindama vaizdų statikoje.

Kad aiškiau pajustumėte, ką tai reiškia, dar kartą įdėmiai peržiūrėkite G. Rodgerio fotografijų ciklą iš Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklos. Tai vienintelis fotožurnalistikos istorijoje toks dokumentiškai tikslus ir vizualiai kokybiškas mirties ir kančios paveikslas.

Ilgiau žiūrėdami neabejotinai pakliūsite į emocinę ir moralinę sumaištį, pajusite bejėgiškumą, smalsumą, nuostabą ir siaubą. Vieną dalyką tikrai patirsite: jūs nepajėgsite suvokti ir aprėpti tų vaizdų pilnumos ir bedugnės. Ir atsitrauksite per saugų atstumą, kuris jau slypi fotografinio vaizdo prigimtyje. Galbūt todėl G. Rodgeris ir nusivylė, ir pasibaisėjo savo, kaip fotoreporterio, pašaukimu?

Mes niekada nežinome, kada ir kaip savarankišką gyvenimą pradeda gyventi mūsų pačių sukurti vaizdai ir kaip jie veikia mus ir visuomenę.     

Virginijus Kinčinaitis