Straipsnis

Kaip atėjai į fotografiją?

 

Vaikystėje mano rankose atsidūrė pirmasis fotoaparatas „Smena“. Man jį padovanojo tėvai, gal „Kalėdų senelis“. Vaikystėje jaučiau, kad fotografija gali būti puikus darbas, menas ir amatas. Į ją ėjau labai kryptingai, nors niekada nefotografavau mokyklai, fotografuodavau klasės draugus.

Nuo vaikystės teko daug keliauti su mama. Taip prasidėjo svetimų kraštų, man kitų kultūrų pažinimas tuometinėje Tarybų Sąjungoje, kuris sužadino norą keliauti po pasaulį, jį pažinti ir fiksuoti.

Visą laiką žinojau, kad noriu fotografuoti.

 

Kaip prasidėjo tavo spaudos fotografo karjera?

 

Mano pirmąja redakcija tapo „Kauno tiesa“, dabartinė „Kauno diena“. Ir startavau nuo vienos sunkiausių sferų žiniasklaidos fotografijoje – fotografavau sportą. Tuomet, pamenu, dar naudojome juodai baltus negatyvus, cheminius ryškalus, nebuvo autofokusą suvedančių fotoaparatų. Kas žino – supranta, kaip tuometine technika, ypač salėse, buvo sudėtinga dirbti.

Mano nuotraukas kaip neetatinio fotografo taip pat spausdino laikraščiai „Komjaunimo tiesa”,  „Sportas”, žurnalai „Jaunimo gretos“, „Švyturys“.

Vėliau dirbau laikraštyje „Lietuvos žinios“. Šį laiką pamenu, kaip išskirtinai puikų, nes teko dirbti su Vidu Rachlevičiumi - vienu įdomiausių redaktoriumi, be proto mylintį gerą fotografiją ir mokančiu ją pateikti. Drauge kūrėme unikalų dienraštį, kuris atitiko visus pasaulinius „tabloido” standartus.

 

Kaip prisimeni Sąjūdžio fotografijos laikotarpį?

 

Gana aktyviai įsitraukiau į Sąjūdžio informacijos sklaidą. Tai buvo beprotiškai nuostabus Lietuvos ir spaudos atgimimo laikotarpis. Nepriklausomos, drąsios, teisingos.

Vienas įdomiausių to meto leidinių – „Kauno Aidas“, su kurio redaktoriumi - puikiu ir nuotraukas vertinančiu Vidmantu Valiušaičiu bendradarbiavimą prisimenu iki šiol, nors paties leidinio jau nebeliko.

Sąjūdžio spaudoje daugelis fotografų, tame tarpe ir aš, dirbome neatlygintinai. Gyvenimui užsidirbome iš fotografijos, tačiau fiksuodami kitas temas, kitus siužetus, „chaltūrindami”.

Fotografuodami Sąjūdžio spaudai, mes jautėmės drąsiai, tačiau stebėdami užsienio didžiųjų agentūrų korespondentus, mokėmės iš jų - alkūnėmis prasispirti kelią, dirbti minioje, brautis pro apsaugą, bendrauti su pareigūnais. Tuo metu tiek aš, tiek mano kolegos supratome, jog šie įvykiai - Lietuvos kūrimo(si) įvykiai, kuriuos būtina užfiksuoti, kurie buvo svarbūs tada, liko svarbūs dabar, bus svarbus ir ateityje.

Niekas anuomet neatrodė sunku. Absoliučiai niekas. Gal nebent visur suspėti. Gyvendamas Kaune, spėdavau į įvykius Vilniuje, „chaltūras” darydamas naktimis.

Būtent tuo metu teko dirbti su, deja, jau išėjusiu žurnalistu Valentinu Markevičiumi, kuris jau tada buvo surinkęs labai daug įvairios informacijos, itin domėjosi Rainių žudynėmis, fiksavo dar gyvus liudininkus. Kartu su juo fiksavome Telšių kunigų seminarijos atsikūrimą, buvo pirmuoju mano gidu pogrindinėje Andziulio spaustuvėje Kaune.

 

Sąjūdžio metu kaip spaudos fotografui teko stebėti ir fiksuoti vieną analogų neturintį Lietuvos, o, ko gero, ir Sovietų Sąjungos istorijos įvykį - rusų kariniais transporto lėktuvais į karinį Kėdainių oro uostą buvo pargabenti tremtinių palaikai. Visa ši patirtis nebuvo vien amatas ir darbas. Tai buvo istorinio Lietuvai momento suvokimas, itin jautrus ir man asmeniškai.

 

Labai gerai pamenu ir Sausio įvykius. Sausio 9 dieną darbavausi laboratorijoje, klausydamasis LRT. Išgirdęs apie įvykius prie Seimo - apsauga jau vaikė „jedinstvinikus” vandeniu - paskambinau namo ir paprašiau, kad suruoštų rūbų kelioms dienoms. Juos susikroviau į automobilio bagažinę ir patraukiau į Vilnių.

 

Vilniuje taip ir pragyvenau nuo sausio 9-os iki sausio 16-os dienos (iki Sausio 13-os aukų laidotuvių) - mašinoje ir pas draugus.

 

Ar dirbant žiniasklaidoje, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, buvo kilę problemų dėl tavo tėvo tremtinio dalios?

 

Socializmo laikais, manau, problemų turėjau stojant į universitetą. Tačiau tai ėjo ir praėjo – aš savo gyvenimą susitvarkiau. Turiu mylimą darbą, keliauju po pasaulį, įgyvendinau vieną vaikystės svajonių - pamatyti kiek galima daugiau šalių.

Tikrai nenustebčiau, kad anuomet kažkurį laikotarpį buvau „po padidinamuoju stiklu“, mat mano tėvas buvo politinis kalinys, kalėjęs 19 metų Sibire. Jis valdžios dėmesio sulaukė, nes baigęs mokslus Italijoje, kur apsigynė technikos mokslo daktaro laipsnį. Taip pat buvo rašytojas ir vertėjas iš italų kalbos, aistringas keliautojas, motociklu apkeliavęs dalį Afrikos, organizuodavo lietuvių turistų grupes į Alpius kalnus.

 

O sausio 13-oji?

 

Man fotografuojant prie Seimo, tankai pajudėjo link Konarskio gatvės ir Televizijos bokšto. Aš sėdau į mašiną ir atlėkiau į Lazdynus prie „arklio“, per kalniuką bėgte pasileidau į TV bokšto teritoriją. Bėgdamas girdėjau kulkų švilpimą, tačiau tuo metu, matyt, nebuvo man skirtos kulkos. Tuo metu negalvojau apie pavojų.

Atgal grįžau jau per aplinkui, susiradęs mašiną, nuvažiavau į Konarskio gatvę. Po šiai dienai tebesu dėkingas tuo metu šalia buvusiems žmonėms, mat vienas kareivis labai smarkiai užpykęs puolė mane automato buože. Priekyje buvę žmonės pasitraukė, uždengdami mane savo kūnais, tad man nekliuvo jokių smūgių, o ir kareivis aprimo.

Man būnant ten, jau sklido žinios, kad yra aukų. Tuomet draugo paklausiau, kur yra morgas ir nulėkiau į Užupį. Nežinojau, ar morge man leis fotografuoti. Duris mums atidaręs žmogus labai nustebo, paklausė: „Iš kur tu čia?” Fotografuoti leido, net nedvejodamas.

Ryte, kai prie Seimo jau buvo statomos barikados, tuometinėje „Eltoje“ ryškinau fotojuostas. Skandinavų žurnalistai paprašė nuotraukų, kuriomis noriai pasidalinau. Šios nuotraukos buvo publikuotos Skandinavijos žiniasklaidoje.

Vilniuje sklido kalbos, kad miestas užblokuotas. Prieš važiuodamas į Kauną, kaip didžiausią kontrabandą neryškintus negatyvus, padedamas draugų, slėpiau automobilio durelėse. Vėliau padedant įvairioms organizacijoms, iš tų negatyvų spausdinau 30x40 formato nuotraukas, kurios buvo siunčiamos į įvairias pasaulio žiniasklaidos priemones ir visuomenines organizacijas, Po daugelio metų atradau savo nuotraukos Argentinoje Buenos Aires Lietuvių klube, kur jos garbingai eksponuojamos iki šiol.

Be to, iš karto po minėtų įvykių, kartu su Romualdu Požerskiu surengėme, ko gero, pirmąją viešą fotografijų parodą apie Sausio 13-osios įvykius, kuri buvo eksponuojama Laisvės alėjoje didžiulėse vitrinose tuometinėje „Madoje”, šalia populiarios kavinės „Laumė”.

Sausio 13-osios įvykiai

ELTA tuo metu atrodė pakankamai politiškai angažuota. Kaip nutiko, kad būtent iš ten dauguma žurnalistų turėjo galimybę siųsti medžiagas į užsienį?

 

Mano nuomone, ELTA tuo metu atitiko visus pasaulinės agentūros standartus ir teikė ryšio paslaugas. Beveik visi užsienio korespondentai, kurie tuo metu dirbo Lietuvoje, naudojosi redakcija kaip pagrindine baze ir ryšio priemonėmis, prie kurių prisijungdavo savo atsivežtą techniką. Fotografai ELTOS laboratorijose ryškindavo juostas, negatyvus ir perduodavo įvairioms žiniasklaidos priemonėms.

 

Daugelis mano nuotraukų iš Lietuvos atgimimo saugomos Lietuvos centriniame valstybiniame kino-foto-fonodokumentų archyve.  

19:54