Arashas Khamooshi (Iranas) - Nugalėtojas
Pasakojimas apie paskutinę akimirką suteiktą malonę
Po kojos operacijos buvo praėjusios trys savaitės, kai gavau žinutę, kviečiančią į viešą filmo „Ypatingas kelias“ seansą, už kurį gautos lėšos bus skirtos išgelbėti mirti nuteisto jaunuolio gyvybę. Paprasti žmonės ir įvairių sričių menininkai norėjo padėti Balalui surinkti 115 tūkstančių JAV dolerių „kraujo pinigų“ (Diyyah), kurių reikalavo aukos tėvas. Po savaitės, likus dviem dienoms iki numatytos egzekucijos, mano žmonai paskambino draugijos „[Irano] Motinos už taiką“ narė Layli. Ji kvietė mus vykti su ja į Nuro miestą ir praleisti ten likusias valandas bandant išgelbėti Balalo gyvybę. Pirmadienį, likus dienai iki egzekucijos, atvykome į Nurą. Visame mieste tvyrojo įtampa dėl rytojaus dieną turėsiančios įvykti egzekucijos. Ar jie pasigailės?
2007 metų gruodžio 21 dieną Nuro miesto, esančio Mazandarano provincijoje, 230 kilometrų nuo Teherano, trečiadieninio turgaus prekeiviai matė, kaip gatvėje kilo muštynės, per kurias buvo nužudytas septyniolikmetis Abdollah Hosseinzadehas. Kaltu buvo pripažintas aukos bendraamžis Balalas. Abdollah tėvai, kurie jau buvo praradę savo jaunėlį sūnų, – 2003 metais jis žuvo per motociklo avariją, – buvo priblokšti iš sielvarto netekę ir kito sūnaus. Pagal keršto įstatymą Irane („akis už akį“) nužudytojo šeima turi teisę siekti keršto žudikui arba gali palikti jį gyvą. Dabar, po nužudymo praėjus jau septyneriems metams, aukos tėvai pasigailėjo žudiko, išgelbėdami jį nuo kartuvių. Šiuo metu jie gyvena su dukterimi, vieninteliu likusiu vaiku. Abdollah tėvas Abdolghani Hosseinzadehas, buvęs vietos futbolo komandos žaidėjas, šiuo metu yra Nuro futbolo mokyklos direktorius. Už „kraujo pinigus“, kuriuos jis turi teisę gauti, jis nutarė įkurti futbolo mokyklą ir pavadinti ją savo velionio sūnaus vardu. Pinigai per keletą iki egzekucijos likusių mėnesių buvo surinkti įvairių sričių (kaip antai kino) menininkų ir kitų šalies įžymybių pastangomis. Paskirtos egzekucijos dienos išvakarėse paskelbtas ISNA pranešimas paskatino populiarios tiesioginės laidos, pavadinimu „90“, vedėją kreiptis į aukos šeimą su prašymu pasigailėti nuteistojo („90“ yra laida apie futbolą, turinti įspūdingą maždaug 30 milijonų žiūrovų auditoriją). Tačiau atrodė, kad visos pastangos veltui, taigi išvykome į Nurą norėdami ir toliau bandyti padėti Balalui.
Egzekucijos išvakarėse susitikome su aukos tėvu, o motina dar nebuvo apsisprendusi. Vyras sakė, kad viskas priklauso nuo jo žmonos, kuri, anot jo, „visus tuos metus gedėjo netekusi tokio jauno sūnaus, ir aš nenoriu jos nuvilti“.
Motina nieko nenorėjo matyti. Ji išjungė telefoną ir užsirakino namuose.
Balalo motina Kobra susisiekė su ponia Azita Sharaf-Jahan, kuriai drauge su seserimi Rozita Sharaf-Jahan priklauso Tarrahan Azad meno galerija Teherane. Seserys pažinojo Kobrą, nes ji daugelį metų tvarkė joms priklausantį vasarnamį. Išgirdusios Balalo istoriją iš jo motinos lūpų, jos ėmėsi padėti jai, skatindamos menininkus ir kitas įžymybes imtis veiksmų. Tačiau visos šios pastangos nieko nedavė. Kobra verkdama pasakė Azitai, kad norėtų su mumis susitikti. Balalo motina papasakojo mums girdėjusi, kad priešais kalėjimą jau statomos kartuvės. Ji nebeturėjo jokios vilties.
Vėliau tądien susisiekiau su ISNA sporto skyriaus žurnalistu ir papasakojau jam šią istoriją. Po valandos ISNA sporto žurnalistų dėka jau kalbėjausi telefonu su laidos „90“ vedėju Adelu Ferdosipouru. Pokalbio, kuris truko valandą, metu aptarėme visus galimus teisėtus būdus, kaip paprašyti pasigailėjimo per nacionalinei Irano Islamo Respublikos televizijai priklausančią laidą. Prašymas pasigailėti mirtininko, pareikštas per futbolui skirtą laidą, galėjo sukelti didelių problemų. Galiausiai per pirmąsias laidos minutes jos vedėjas paprašė aukos tėvo – futbolininko veterano – pasigailėti Balalo. Man kiek palengvėjo. Laidos metu egzekucija, turėjusi įvykti rytojaus dieną, buvo minima dar ne kartą – į A. Hosseinzadehą kreipėsi žymūs futbolininkai. Laida, trukusi iki trečios valandos po pietų, jau buvo ne tiesiog laida apie futbolą, ji tapo tribūna tiems, kurie norėjo, kad Balalo būtų pasigailėta. Žmonės skambino į savo mėgstamą laidą, ir kalbos apie pasigailėjimą keliavo iš televizijos iki ešafoto.
Antradienį pusę šeštos vakaro žmonės rinkosi priešais kalėjimą, skanduodami „Dėde Qani, pasigailėk jo“. A. Hosseinzadehas yra treniravęs nemažai miesto jaunuolių, jie jį vadino Dėde Qani. Kai kurie jų laikė virš galvos šventąjį Koraną (islame tai Dievo gailestingumo prašymas). Balalo motina, tiesdama rankas į dangų, apalpo gatvėje. Balalo seserys verkė, prašydamos pasigailėjimo. Aukos šeima buvo kalėjimo viduje.
Po valandos buvo išvestas Balalas. Jis buvo užrištomis akimis ir su antrankiais. Fotografavau šį momentą, vildamasis tapti suteikiamos malonės liudininku. Aukos motina pasakė, kad ji neatleis Balalui. Ant kaklo jam buvo užnerta kilpa. Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis Balalas prašė Abdollah tėvų atleidimo.
Likus minutei iki nustatyto nuosprendžio įvykdymo momento aukos motina užlipo ant kėdės, trenkė Balalui antausį ir jam atleido. Kalėjimo pareigūnai, padedami Hosseinzadehų, nuėmė kilpą skambant džiaugsmingiems susirinkusiųjų šūksniams.
Praėjus kelioms valandoms po to, kai Balalo buvo pasigailėta, jo motina atėjo pas mus su dėžute saldainių padėkoti už tai, kad padėjome išgelbėti jos sūnaus gyvybę.
Dabar, praėjus keliems mėnesiams po to, kai Balalo buvo pasigailėta, jis netrukus bus išleistas iš kalėjimo. Vyras ketina vykti į kitą miestą dirbti staliumi ir suvirintoju – tai jis darė prieš patekdamas į kalėjimą ir būdamas jame. Jis taip pat planuoja padėti organizacijoms, kurios stengiasi surinkti „kraujo pinigų“ kitiems tokiems nuteistiesiems mirties bausme, koks buvo jis pats. Kadangi jam buvo suteikta galimybė gyventi, jis nori padėti kitiems mirtininkams siekti malonės.
Už „kraujopinigus“, kuriuos skyrė Irano menininkai ir kiti aukotojai, Hosseinzadehų šeima nupirko žemės sklypą ir ketina įsteigti futbolo mokyklą. Ji bus pavadinta jų prarasto sūnaus vardu.
Arashas Khamooshi (gimė 1983 m. rugpjūčio 5 d. Kermanšahe, Irane)
Vidurinę mokyklą lankiau Kermanšahe, 2002 m. persikėliau į Teheraną tęsti studijų.
2007 m. gavau fotografijos bakalauro diplomą Azado universitete, Meno ir architektūros fakultete. 2005 metais, dar būdamas studentas, pradėjau bendradarbiauti su ISNA (Irano studentų naujienų agentūra), tapau jos etatiniu fotografu. Nuo to laiko fotografuoju vidaus ir tarptautinius socialinius ir politinius įvykius bei naujienas, taip pat ir sporto naujienas, pelniau šiai agentūrai daugybę apdovanojimų ir pagyrimų.
Apdovanojimai ir pagyrimai:
Žiniasklaidos festivalis, 1 vieta, 2014 m. kovas
Irano Islamo Respublikos prezidentūra, pagyrimas, 2013 m. balandis
Ebara Games Dizin 2012, 3 vieta, 2012 m. vasaris
Irano Islamo Respublikos parlamentas, pagyrimas, 2012 m. vasaris
Irano oro pajėgos (IRIAF), pagyrimas, 2009 m. gruodis
Azado universiteto fotografijos festivalio meninės fotografijos kategorija, 1 vieta, 2009 m. rugpjūtis
Festivalis „Geresnio gyvenimo labui“, 3 vieta, 2008 m. rugsėjis
Vidaus reikalų ministerija – reportažas apie parlamento rinkimus, pagyrimas, 2009 m. vasaris
Irano Islamo Respublikos prezidentūra, pagyrimas, 2008 m. lapkritis
Geriausias metų fotožurnalistas, interneto svetainės doorbin.net apžvalga, 3 vieta, 2008 m. gegužė
Nacionalinis fotografijos festivalis „Mūsų Iranas“: Irano prezidento kelionė po provincijas, 3 vieta, 2008 m. kovas
Nacionalinis festivalis „Iranui“: Irano prezidento kelionė (profesionali fotografija), 2 vieta, 2007 m. lapkritis
Fanouso festivalis, 3 vieta, 2007 m. gegužė
Irano Islamo Respublikos policija, pagyrimas, 2007 m. rugpjūtis
Naftos ministerija – Parso specialioji zona (PSEEZ), pagyrimas, 2006 m. rugsėjis
4-asis miesto žiniasklaidos festivalis, 1 vieta, 2006 m. rugpjūtis
2-asis sporto fotografijos festivalis, pagyrimas, 2005 m. liepa