„Benamiai Graikijoje“ 

Statistika piešia tragišką paveikslą – benamių skaičius Graikijoje, kovojančioje su baisiausia krize per visą pokario laikotarpį, sparčiai auga.

Nuo skolų krizės pradžios 2009 metais šimtai tūkstančių graikų prarado darbą arba verslą. Šių metų vasarį nedarbas pasiekė rekordinį 27 procentų lygį, palyginti su vos 9 procentais 2009 metų vasarį. Nevyriausybinės organizacijos Praxis duomenimis, benamių skaičius Graikijoje išaugo nuo 11 tūkstančių 2009 metais iki daugiau nei 20 tūkstančių 2013 metais.

ES duomenys rodo, kad nedarbas Graikijoje yra didžiausias iš visų 27 valstybių narių. Graikijos statistikos agentūros skaičiavimais, nuo krizės pradžios darbo kasdien netenka nuo 700 iki 1000 graikų. Iš apie 1,3 milijono graikų tik maždaug 225 tūkstančiai gauna pašalpas iš valstybės.

Nevyriausybinės organizacijos, kaip antai Klimaka ir Praxis, taip pat Raudonasis Kryžius, Atėnų savivaldybė ir Graikijos Bažnyčia stengiasi padėti maistu, drabužiais ir avalyne, suteikti galimybę nusiprausti ir tam tikrais atvejais pasirūpina prieglobsčiu. Tačiau viso to anaiptol nepakanka – benamiai, kai kurie seni ir ligoti, jau tapo įprastu vaizdu visuose Atėnuose.  Klimaka atlikta benamių apklausa rodo, kad šeši iš dešimties namų neteko per pastaruosiuos dvejus metus. 47 procentai jų turi vaikų.

2011 metais 3,4 milijono žmonių Graikijoje gyveno skurdo ir socialinės atskirties grėsmės akivaizdoje, teigiama Eurostato ataskaitoje, o tai reiškia 31 procentą visų gyventojų, palyginti su 27,7 procento 2010 metais.

Eurostato duomenimis, 2011 metais daugiau nei 15 procentų graikų neįstengė patenkinti savo pagrindinių poreikių, o tai beveik dvigubai, nei ES vidurkis – 8,8 procento. Šiai grupei priklauso žmonės, negalintys sau leisti tokių dalykų kaip mokėti nuomą ar grąžinti skolas, sumokėti už šildymą, padengti netikėtas išlaidas, kas antrą dieną valgyti mėsą ar žuvį, išvykti porai savaičių per atostogas, turėti automobilį, skalbyklę, spalvotą televizorių ir telefoną.

Parašęs visa tai pagavau save galvojantį – kas nutiko mano šaliai? Kas negerai šiame pasaulyje? 

Yannis Behrakis gimė 1960 m. Atėnuose, Graikijoje. Studijavo fotografiją Atėnų menų ir technologijos mokykloje, Midlsekso universitete gavo meno bakalauro laipsnį (su pagyrimu). Nuo 1987 m. dirba Reuters fotožurnalistu. Teko fotografuoti įvairiausius renginius, kaip antai ajatolos Khomeini laidotuvės Irane, pokyčiai Rytų Europoje ir Balkanuose, civiliniai konfliktai Kroatijoje, Bosnijoje ir Kosove, karai Čečėnijoje, Siera Leonėje, Somalyje, Afganistane, Libane bei pirmasis ir antrasis Persų įlankos karai. Jau daug metų dokumentuoja Izraelio ir Palestinos konfliktą, fotografavo žemės drebėjimus Kašmyre, Turkijoje, Graikijoje ir Irane, civilinius neramumus ir svarbiausius politinius įvykius visame pasaulyje. Pastaruoju metu rengė fotoreportažus apie įvykius Egipte, Tunise ir Libijoje. Kaip fotografas dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionate JAV, daugelyje kitų tarptautinių sporto įvykių.

Be kitų laimėjimų, Greek National Fuji Awards septynis kartus jį išrinko Metų naujienų fotografu, tris kartus (1999 m. Londone, 2002 m. Barselonoje ir 2004 m. Romoje) pelnė Fuji teikiamą Europos metų fotožurnalisto apdovanojimą. 2000 metais gavo Johno Faberio apdovanojimą iš Overseas Press Club of America Niujorke, o 2000 m. jam suteiktas garbingiausias Graikijos žurnalistų prizas – Botsis Foundation Award. 

2000 m.  Pirmasis prizas World Press Photo Foundation konkurse General News Stories kategorijoje

2002 m.  Žiūrovų prizas (Prix de Public)Bayeux-CalvadosAwards karo korespondentų konkurse už nuotraukas apie Kabulo išlaisvinimą

2004 m.  ir 2009 m.  Kinijos tarptautinis spaudos fotografų konkursas

2011 m. Garbės raštas NPPA (National Press Photographers Association)Geriausio fotožurnalisto konkurse General News Stories kategorijoje

2012 m. antroji vieta General News kategorijoje prestižiniame POYi (Pictures of the Year International) konkurse.