Periferijose paklydusi lietuviškos fotožurnalistikos pradžia. III dalis


Fotografija į Lietuvą atkeliavo praėjus 15 metų po šio proceso atsiradimo pasaulyje, prireikė dar daugiau nei pusės amžiaus, kad fotografija įsitvirtintų spaudoje. Andrius Vaišnys, nagrinėdamas fotožurnalistikos atsiradimą Lietuvoje, jį sieja su užsienio informacijos poreikiu. Svarbia nelaikyta informacija „XIX amžiaus pabaigoje į lietuvių periodiką galėjo patekti vaizdo – paveikslo arba nuotraukos pavidalu. O vakarų Europos šalyse ir Amerikoje tuo laikotarpiu fotografija ne tik įveikia kelis pažangos etapus ir tampa pripažįstama informacijos forma – ten spauda apskritai jau neįsivaizduojama be nuotraukų“ [1]. Ir, nors Lietuvos fotografijos istorija nėra tokia spalvinga kaip kitų šalių, o lietuviškos fotožurnalistikos atotrūkis nuo pasaulyje besiformuojančių fotožurnalistikos tradicijų dėl istorinių aplinkybių akivaizdus, Lietuvoje galima pastebėti didelį fotožurnalistikos potencialą, kuris atsiskleidė būtent nelengvų istorinių periodų dėka.

 

Fotožurnalistikos pradžia Lietuvoje

 

Pirmasis, iš dalies apibendrinęs Lietuvos fotografijos istoriją, buvo Virgilijus Juodakis, dažnai cituojamas bei minimas kitų Lietuvos fotografijos tyrinėtojų. V. Juodakio knygoje „Lietuvos fotografijos istorija 1854 – 1940“ aprašoma ir fotožurnalistikos Lietuvoje pradžia, kuomet pradėjo formuotis nacionalinė žiniasklaidos sistema valstybėje. V. Juodakis rašo, jog fotožurnalistikos pradžią Lietuvoje galima laikyti XX amžių, kuomet, 1905 metais „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdinta 31 fotografija. Po kelių dešimtmečių, visam „Lietuvos kultūriniam ir politiniam gyvenimui persikėlus į Kauną, spaudos ir fotografijos ryšiai pagyvėjo. 1933 m. fotožurnalistika galutinai susiformavo ir tapo raiškia ir svarbia sudedamąja žurnalistikos dalimi“ [2]. Tuometinę fotožurnalistiką knygos autorius apibūdina kaip teturinčią du žanrus: „fotoiliustracija (tiesioginė ir laisvoji, asociatyvioji dar nebuvo suvokta) ir fotoinformacija, kuri žurnalo tipo leidiniuose („Aušra“, „Vairas“, „Liuosioji valanda“) tvirtai užsiėmė vietą viršelyje. Daug reikšmės spaudos fotografijai teikė žurnalas „Vairas“. Fotografija čia buvo laikoma Lietuvos praeities ir to meto kultūros fotometraščio kūrėja“ [2]. Tarp minimų leidinių, kuriuose buvo spausdinamos fotografijos, galima išskirti keletą redakcijų, daug prisidėjusių prie fotožurnalistikos raidos Lietuvoje: „Iliustruotoji Lietuva“ pasižymėjo tuo, kad plėtojo fotopasakojimą, vaizdais pasakojusi apie tokius įvykius, kaip potvyniai, dr. Jono Basanavičiaus laidotuvės, mokyklų gyvenimas, aviacijos šventės, užsienio šalys ir kita. Taip pat verta paminėti ir „Naujo žodžio“ redakciją (1962 – 1933 metais gyvavusią Kaune), kuri buvo „daugelio naujovių iniciatorė. Čia fotoreportažas susiformavo kaip savarankiškas žanras“ [2].

 

Kur baigiasi fotografija ir prasideda fotožurnalistika?

 

Skirmantas Valiulis vis dėlto, ne visiškai sutinka su V. Juodakio aprašoma trumpa fotožurnalistikos istorija: „Mažai atsižvelgiama, išskyrus Janą Bulhaką, kad Lietuvos fotožurnalistikos istorijai priklauso ir leidiniai, ėję Lietuvos teritorijoje ne lietuvių kalba. Be to, lenkų ir rusų žurnalai ir laikraščiai taip pat spausdino Lietuvos fotografų darbus.“ S. Valiulis polemizuoja apie tai, ką reikėtų laikyti fotožurnalistikos pradžia: „užsienio fotografijos istorija, ypač vokiška fotožurnalistikos istorija „Kiosk“ (autoriai Lebeck Robert ir Dewitz von Bodo – aut.past.) fotožurnalistikos prieštaras mato nuo pirmojo dagerotipo atsiradimo, kai tik mėginama įamžinti įvykį, įvykių seką, ar socialinio gyvenimo sceną (pagal dabartinę fotožurnalistikos žanrų klasifikaciją tai atitiktų fotoreportažą ir gyvenimo („life“) fotografiją)“. Vieną pirmųjų Louiso Daguerre‘o „dagerotipų iš Paryžiaus gatvės su vos įžiūrimu žmogumi“ taip pat galima priskirti fotožurnalistikai, anot S. Valiulio, kaip skirtą „informuoti vaizdu apie gatvės gyvenimą“. Tuo tarpu „Lietuviškoje „Dagerotipų“ knygoje rasime tik portretus, tačiau jie irgi vaidino tam tikrą socialinę ir komunikacinę funkciją“.

 

Louisas Daguerre‘as, Dagerotipas, 1838

Fotožurnalistikos Lietuvoje pradžia yra tema, atvira interpretacijoms. Vis dėlto, tokį neapibrėžtumą ir pačios istorijos ribotumą bei skurdumą S. Valiulis aiškina kaip „tebevyraujančio anglo-amerikietiškojo centrizmo išdavą, kuri nustumia į periferiją ištisus žemynus ir regionus. Toks likimas ištiko ir Rytų Europą: jai nelengva prasiskinti kelią į globalinį fotografijos raidos kontekstą“ [3]. Vis dėlto, Lietuvos fotožurnalistika vėlavo ne visose srityse. S. Valiulis pažymi, jog įvykių fotografija Lietuvoje plėtojosi tolygiai su kitų šalių fotografija: „užsienio dienraščiuose fotografija pasirodė vėliau, negu iliustruotuose savaitraščiuose ir mėnraščiuose. „New York Tribune“ pirmąją fotografiją įdėjo 1897 m., „Chicago Tribune“ – 1900 m. Dauguma Amerikos dienraščių nuosekliai pasekė šiuo pavyzdžiu 1900–1914 m.“ [3]. Taigi, fotožurnalistika Lietuvoje nebuvo tokia „vėluojanti“, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

 

Fotografija „Naujojoje Romuvoje“

 

Svarbu paminėti ir Juozo Keliuočio sumanytą „Naująją Romuvą“ – žurnalą, įsteigtą 1931 metais. Andrius Vaišnys aprašo „Naująją Romuvą“, kaip leidinį, užfiksavusį moderniosios lietuvių fotografijos formavimąsi. Vis dėlto, fotografijos kelias į spaudą buvo nelengvas. Tam, kad fotožurnalistika būtų pripažįstama kaip savarankiška sritis visų pirma reikėjo keisti nusistovėjusį požiūrį į fotografijos funkciją. „Verčiant „Naujosios Romuvos“ puslapius ir vartant kitą periodiką <...> galima teigti, kad fotografija nepriklausomoje Lietuvoje pernelyg ilgai „užtruko“ ateljė, namų albumuose, tarp suvenyrų: ji ilgokai (apie dešimtmetį, t.y. nuo pat pirmųjų leidinių po I pasaulinio karo) skverbėsi į laikraščius ir žurnalus, vis suvokiama kaip tam tikras informacijos papildinys arba „teigiamos“, palankios informacijos veiksnys“ [1]. Šia prasme J. Keliuotis ir jo „Naujoji Romuva“ laužė nusistovėjusias taisykles. Fotografija žurnale tampa lygiavertė tekstui, „ji skelbiama kaip atskiras informacijos pranešimas“ [1].

 

 

B. Pundzius savo dirbtuvėse, „Naujoji Romuva“, 1932

Lietuvos fotožurnalistika spaudos periferijoje

Akivaizdu, kad Lietuvos fotografijai įtaką padarė istorinės aplinkybės: okupacijos, du pasauliniai karai ir pogrindinis, partizaninis karas, holokaustas, pokariniai Lietuvių trėmimai į Sibirą. Tačiau lietuviai ieškojo išeičių ir stengėsi apeiti sistemą sovietmečiu. Vienas tokių pavyzdžių – fotografų susivienijimai, ne tik atlikę ideologinės sargybos funkciją, tačiau ir leidę atsiskleisti ne vienam talentui. Vis dėlto, kalbant apie Lietuvos fotografiją ir fotožurnalistiką, reikėtų atskirti pastarąsias sąvokas. Lietuvos fotografijos mokykla – kaip reiškinys – imtas aptarinėti įsikūrus Lietuvos fotografijos meno draugijai, 1969 metais, kurios branduolį sudarė tokie autoriai, kaip Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir kiti žinomi Lietuvos fotomenininkai. Šiuos asmenis jungė tokie bruožai, kaip: „etnografinis turinys, reportažinis metodas, psichologiškumas, serijiškumas ir „metaforiška meninė forma“ [4]. Šią sąvoką, apibrėždama Lietuvos fotografijos terminus, A. Narušytė priskiria 7 – 9 deš. fotografijai. Tuo tarpu 9 deš. fotografijos „mokyklą“ autorė apibūdina kaip „socialinį peizažą“, kur dokumentiškai, bet su atstumą išlaikančia žiūra, fotografija fiksavo socialinę aplinką. Čia fotografai tapo stebėtojais, besinaudojančiais „objektyvia“ realybe tam, kad išreikštųsavo poziciją [4]. Tuo tarpu fotožurnalizmas, kaip raiškos sritis, sovietinės okupacijos laikotarpiu, buvo sutapatintas su fotografijos menu diegiant socrealizmo principus ir laikui bėgant propaganda ir formalus iliustravimas tapo pagrindine šios srities funkcija [5].

A. Narušytė teigia, jog su sovietmečiu baigėsi ir vienas fotografijos laikotarpis, kuomet „nebeliko kovos lauko įtampos. Humanistinės fotografijos meistrai liovėsi fiksavę, kas vyksta, ir pradėjo mąstyti, kaip fotografuoti, kaip pritaikyti savo gebėjimus naujoje ekonominėje sistemoje ir besiformuojančiame fotografijos meno lauke“ [6]. Panašią situaciją išgyveno ir fotožurnalistika, kuriai, kuriantis laisvai ir nepriklausomai spaudai, taip pat tam tikra prasme reikėjo pradėti nuo nulio. Autorė taikliai apibūdina ir dabartinę, gerokai prigesintą, fotožurnalistikos situaciją, funkciją: „pradžios heroika prarasta, o fotografo kūrybines ambicijas nuolat apkarpo periodinių leidinių redaktoriai, neįžvelgiantys nieko daugiau, tik dokumentą ar, dar blogiau, tik vaizdinį teksto papildymą. Niekam nerūpi fotografo požiūris, niekam nerūpi, kad vaizdas prabiltų. Technikai vis tobulėjant ir plintant skaitmeninėms technologijoms, fotografijų pagaminama tiek daug, kad baigia nusidėvėti mūsų jautrumas vaizdui ir šis tampa nepastebimas. Be to, kad sukurtum laiko dokumentą, nebereikia būti profesionalu – pakanka būti arti“ [6]. Taigi, kalbama apie tam tikrą krizę spaudos fotografijoje, kuomet fotografija tampa ne informacijos šaltiniu, o abstrakčia teksto iliustracija. Tokias pačias tendencijas lietuviškoje spaudoje pastebėjo ir V. Juodakis savo tyrime „Pokyčiai Lietuvos fotožurnalistikoje“. Detaliai išnagrinėjęs 1998 m. lapkričio mėnesio nacionalinių dienraščių komplektus, gautus duomenis autorius lygina su ankstesnių metų (1991 – 1995) duomenimis. V. Juodakis teigia, jog „fotožuralistikai skiriama vien tik pagalbinė funkcija (rašiniai iliustruojami tiesioginėmis fotoiliustracijomis). Tai fotoreporterius paverčia vien patarnautojais rašantiems“. Autorius kritikuoja to meto redakcijas, kaip neturinčias fotožurnalistinių koncepcijų, negerbiančias fotoreporterių darbo ir žlugdančias jų kūrybinę potenciją [7].

Tokiame, „nuvertėjusio profesionalumo kontekste“ [6], 2001 m. buvo įkurtas Lietuvos spaudos fotografų klubas. Jam susikūrus ir, cituojant S. Valiulį ir S. Žvirgždą, „Lietuvos fotografijai vėl supulsavus visu kūnu“, vis dar jaunai ir besiformuojančiai, savo lygiateisiškumą spaudoje bandančiai įrodyti fotožurnalistikai kritikai meta iššūkį: „Lietuvos fotografija vėl gali priglusti prie universalių motyvų, jeigu tik nedrebins kinkų ir iš tiesų matys, kas vyksta Lietuvoje“ [8].

 

Šaltiniai:

  1. VAIŠNYS, Andrius. „Naujosios Romuvos“ fotografija: dokumentas, organizacija, žurnalistika. I tomas.Vilnius: Baltijos kopija, 2007. 316 p. ISBN 978-9955-568-67-4
  2. JUODAKIS, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija, 1854 – 1940. Vilnius: Austėja, 1996. 166 p. ISBN 9986-464-06-4.
  3. Žurnalistikos tyrimai. Mokslo darbų žurnalas. Vilnius, 2008. 202 p. ISSN 2029-1132.
  4. NARUŠYTĖ, Agnė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. 302 p. ISBN 978-9955-854-06-7.
  5. MATULYTĖ, Margarita, Nihil bostat: Lietuvos fotografija sovietmečiu. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. 382 p. ISBN 978-609-447-025-7.
  6. NARUŠYTĖ, Agnė. Lietuvos fotografija, 1990 – 2010.Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2011. 343 p. ISBN 978-9955-23-520-0
  7. Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje (1988 – 1998 m.): monografija. Vilnius: : SPAB "Lietuvos geležinkeliai" ILC sp, 2000. 280 p.ISBN 9986-537-57-6.
  8. VALIULIS, Skirmantas; ŽVIRGŽDAS, Stanislovas. Fotografijos Slėpiniai. T. 1. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002. 259 p. ISBN 9955-438-15-0.

 

Fotografijų šaltiniai:

 

  1. Louiso Daguerre‘o fotografija paimta iš: http://earthsky.org/human-world/this-date-in-science-daguerreotype-photography-made-public
  2. „Naujosios Romuvos“ fotografija paimta iš: VAIŠNYS, Andrius. „Naujosios Romuvos“ fotografija: dokumentas, organizacija, žurnalistika. I tomas.Vilnius: Baltijos kopija, 2007. 316 p. ISBN 978-9955-568-67-4